„nicht schlafen“ – buržuazinis muzikinis teatras

„Belgų teatras mane erzina savo sterilumu. Tai – buržuazinis teatras, kuriame taisyklingai šnekama, profesionalūs aktoriai gerai vaidina labai gražioje scenoje, tačiau visa tai manęs neliečia, nes kalbama apie pasaulį, kuris manęs nedomina.“ Alainas Platelis 1995 m. interviu LRT televizijos laidai, režisierius Juozas Javaitis.

Šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ uždarymo spektaklis buvo ir didžiausias festivalio įvykis. Po ilgos pertraukos į Lietuvą atvyko belgų choreografas ir režisierius Alainas Platelis su trupe Ballets C de la B, kad du vakarus Lietuvos publikai parodytų savo 2016 metų kūrinį „nicht schlafen“ („Nemiegokite“).

Nuotaukų autorius: Dmitrijus Matvejevas

Nors ne visi bilietai į spektaklius buvo išparduoti, pasirodymo laukė ir vėliau aptarinėjo nemažas būrys kultūra besidominčių žmonių. Tad įdomu pažvelgti, kaip šio choreografo kūryba atrodo prabėgus 23 metams nuo 1995-ųjų metų festivalio „LIFE“, kai A. Platelis pirmąkart atvyko į Lietuvą su spektakliu „Bonjour, Madame“ („Laba diena, ponia“).

Taigi, gegužės 12-13 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje salės scenoje matėme devynis šokėjus – aštuonis vyrus ir vieną moterį, – šokančius dviejų arklių „maitų“, t. y. natūralaus dydžio arklių kūnų skulptūrų (scenografė Berlinde De Bruyckere) fone. Scenoje pasirodę tvarkingais paprastais kasdieniais drabužiais, šokėjai juos netrukus pavertė į draiskanas (užbėgant už akių visam spektaklio vystymuisi reikia pasakyti, kad kostiumų dailininkės Dorine Demuynck indėlis kuriant spektaklio erdvę iš tiesų ypatingas). „nicht schlafen“ metu dominavo austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio muzika iš jo simfonijų bei dainų ciklų, o spektakliui įpusėjus ji buvo jungiama su afrikietiškomis, Kongo genčių inspiruotomis dainomis (spektaklio kompozitorius Stevenas Prengelsas).

Spektaklio pradžioje krito į akis tai, kad A. Platelio darbe visą įspūdį šokėjų trupė, scenografija ir muzika kuria kartu. Scenos reginys nepaprastai estetiškas ir apgalvotas, o choreografija sukomponuota iš judesio ir atlikėjų tarpusavio santykių kontrastų. Atlikėjams šokant sunku išskirti atskirus judesius – A. Platelis kalba ne atskirais žodžiais, kaip daro vis daugiau šiuolaikinių choreografų, o ilgomis, išvystytomis ir tiksliomis choreografinėmis frazėmis. Joje jungiami įvairūs plekšnojimai, mojavimai rankomis, šokinėjimai, klasikinio šokio elementai kaip battement jeté, šūkčiojimai. Judesio ir muzikos santykis ypatingas – abu elementai vienas kitą lydi glaudžiai, galima įžvelgti ritmikos, melodingumo ir variacijų atsikartojimus, tačiau nėra iliustratyvumo. Skambant Adagietto iš Simfonijos nr. 5 arba „O Mensch! Gib acht!“ iš Simfonijos nr. 3 spektaklio žiūrovai gali išgyventi ypatingas akimirkas. Vis dėlto scenoje judesys paskęsta tarp kitų scenos elementų, choreografas šokį aukoja teatrui ir žadina išvystyto, šimtaprocentinio šokio alkį. Nors reginys suteikia daug jutiminių impulsų, režisierius truputį erzina žiūrovą, tyčia pasiūlydamas sąmoningai iki galo neišpildytą atlikimą. Žiūrovas taip pat provokuojamas ir scenoje nevisai įprastu elgesiu – garsiu atlikėjų raugėjimu ar skriemulių cypimu keliant arklio lavono imitaciją. Tai spektakliui suteikia žaidybinio atspalvio ir, be jokios abejonės, atpalaiduoja publiką.

Fragmentai iš Belgijos baleto teatro LES BALLETS C. DE LA B. spektaklio „Bonjour, madame…“

Nors 1993-iaisiais metais sukurto A. Platelio spektaklio „Bonjour, Madame“ matyti neteko, pakanka peržiūrėti LRT archyvinę medžiagą, kad pastebėtum, jog ir tada, ir šiandien režisierius ir choreografas naudoja tuos pačius elementus. Abiejuose spektakliuose svarbi muzika ir garsai, šokis jungiamas su teatrališkais elementais. Judesiai, dažnai paimti iš fizinės raiškos kasdieniame gyvenime, gali būti stilizuojami arba paliekami paprasti, lyg būtų natūralūs. Taip A. Platelis naudojasi klasikiniu metodu ir lyg Williamas Shakespeareʼas jungia aukštą ir žemą. Muzikiniame audinyje A. Platelis jungia klasikinę ir liaudies, egzotinį atspalvį turinčią muziką. Simfoninių orkestrų įgrotą garso takelį papildo gyvi atlikėjų šūkčiojimai ir kitokie skleidžiami garsai. Netgi kartu šokančių atlikėjų provokavimas nurenginėjant – ir tai tuo metu jau buvo atrasta ir naudojama! Akivaizdu, kad beveik šešiasdešimties metų režisierius ir choreografas laikosi savo stiliaus ir meninių priemonių rinkinio nepriklausomai nuo nagrinėjamos temos ar problemos. Todėl kaip scenos menininką A. Platelį labiau priskirčiau prie modernių, o ne prie šiuolaikinių menininkų.

Fragmentai iš Belgijos baleto teatro LES BALLETS C. DE LA B. spektaklio „Bonjour, madame…“

Susitikime su Vilniaus publika festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu, A. Platelis atkreipė dėmesį, kad abiejuose Vilniuje parodytuose spektakliuose dominuoja vyrai. Šiuos du darbus jungia ir tai, kad scenoje svarbus atlikėjų santykis su kitais – abiejų spektaklių centre bendrai būnantys ir tarpusavyje konfliktuojantys žmonės. Rodos kaip ir tada, taip ir šiandien režisieriui rūpi bendras žmonijos išgyvenimas ir galimybės išnykti, susinaikinti pavojus. Nors, kaip jau minėjau, neteko matyti viso  „Bonjour, Madame“, iš atsiliepimų daryčiau išvadą, kad „nicht schlafen“ jį primena kuriamomis konfliktiškomis aplinkybėmis, o naujajame A. Platelio kūrinyje vilties ir galimybės nesusinaikinti ne mažiau nei ankstesniajame.

Vis dėlto, jei „Bonjour, Madame“ buvo skiriamas tuometiniams pasaulio vargingiesiems, „nicht schlafen“ siekia kalbėti apie G. Mahlerio laikų pasaulį – pasaulį iki I pasaulinio karo. Dirbdami prie spektaklio kūrėjai rėmėsi Philippo Blomo knyga „Vertigo metai: Europa 1900-1914“. Jų požiūriu, pasaulis šiuo metu išgyvena panašią situaciją kaip tuomet, kai viešojoje erdvėje buvo nuolat aptarinėjamos naujos technologijos, globalizacija, terorizmas, socialinės įtampos, naujos komunikacijos priemonės. Pasaulis judėjo pirmyn ir niekas nežinojo, kur tai nuves. Vis dėlto žiūrint spektaklį sceninis veiksmas pynėsi į abstrakčią istoriją, trūko nuorodų ir asociacijų su konkrečiais Moderniųjų laikų, o ne amžinybe dvelkiančiais žmonių konfliktais. Jeigu A. Platelio darbą palyginsime su šiemet festivalyje matyta Oonos Doherty „Vilties medžiokle“, galėsime pasakyti, kad „nicht schlafen“ apskritai neprobleminis kūrinys: belgų kūrėjas užkabina daug įvairių temų, bet spektaklio eklektiškumas trukdo joms išsivystyti.

Dirbdamas prie spektaklio režisierius ir choreografas į kūrybinį procesą pilnai įtraukia ir kūrybinius bendražygius. Be jo paties ir devynių šokėjų, prie „nicht schlafern“ dirbo dar septyni žmonės ir jie galėjo teikti savo pasiūlymus. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl spektaklyje matome labai daug įvairių ir nebūtinai tarpusavyje besisiejančių elementų: scenoje vienu metu gali jungtis trys ar daugiau skirtingų planų; devyni šokėjai vilki skirtingomis aprangomis, ypač didelį įspūdį kelia nuplyšusios klešnės, kariška kepurė su žvaigžde, marškinėliai su širdute arba gėlėta sportinė striukė; greta G. Mahlerio girdime Kongo genčių stiliaus inspiruotas dainas ir karvių skambalus, dialogą hebrajų ir arabų kalbomis, matome Kristaus gyvenimo istorijos elementus, šamaniškas apeigas, greta butaforinių arklių iškamšų spektaklyje veikia ir ritualinė lazda, medinis peilis, palutes primenančios medžiagos skiautės…

Spektaklyje pasiūlydamas daug detalių, vėlyvojo romantizmo muzikos fone, A. Platelis tampa labai jutimiškai žiūrimas. Jutimiški buvo ankstesniuose festivaliuose „Naujasis Baltijos šokis“ matyti Sashos Waltz „Kūnai“ ar Marie Chouinard „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, tačiau pagrindinė „nicht schlafen“ problema ta, kad čia nėra jokio iššūkio žiūrovo intelektui. Rodos, A. Platelis pernelyg gerai žino, kaip patenkinti juslinius publikos poreikius ir tuo naudojasi, lyg būtų ne šiuolaikinis menininkas, o komercinio teatro režisierius. Dėl mažiau išreikšto šokio ir dominuojančių kitų menų „nicht schlafen“ priskirčiau muzikinio teatro žanrui, o dėl santykio su publika – šiuolaikiniam buržuaziniam teatrui. Pratęsiant prieš 23 metus J. Javaičio laidoje išsakytas Rolando Rastausko mintis, galima teigti, kad šiandien A. Platelis vis dar yra laisvės scenoje apraiška. Tačiau šiandien atvirą nervą žymiai tiksliau kabina jaunesnės kartos menininkai. Įdomu, ar tai – neišvengiamas menininko raidos kelias?

Žiūrėti visą J. Javaičio laidą apie A. Platelio „Bonjour, Madame“.

 

 

Daugiau aktualijų