„Užaugome su pankroku ir rokenrolu – kodėl mums siūlo tik mezgimo būrelius?“- šį ir panašius klausimus kelia Lietuvoje pirmą kartą pristatomo šokio projekto „Pakartot“ dalyviai: šokio spektakliui scenoje pasiryžę žmonės, kuriems – virš 50-ties metų. Choreografės, fizinio teatro specialistės ir šokėjos Ievos Kuniskis suburta naujų šokėjų grupė pasirodys birželio 15 dieną, Kultūros nakties metu, „Menų spaustuvės“ juodojoje salėje. Apie amžių šokyje, amžiaus etiketes ir jauno kūno kultą ir spektaklio kūrybinį procesą kalbamės su jo choreografe Ieva Kuniskis.
Nuotrauka: Judita Kuniskytė
Projektas iki šiol pristatytas dar tik vieną kartą Anglijoje, Lietuvoje jo laukiame pirmą kartą. Gal galite daugiau papasakoti apie pačią idėją ir kaip nusprendei dirbti būtent su vyresnio amžiaus žmonėmis?
Iš tiesų, viskas prasidėjo visai neplanuotai. Planuodama kito savo spektaklio pasirodymus, susipažinau su vieno iš Anglijos teatrų direktore, kuri kaip tik turėjo idėją suburti neprofesionalių vyresnio amžiaus šokėjų trupę. Jiems tereikėjo profesionalaus choreografo, kuris pastatytų pirmąjį jų spektaklį. Šį darbą pasiūlė man, o aš – sutikau, taip ir prasidėjo projektas.
Kodėl minėto teatro idėja buvo būtent tokia neįprasta?
Projekto idėjos priežastis buvo gana paprasta – teatras mąstė, kaip įtraukti daugiau žmonių į teatrą, pasiūlant jiems ne tik stebėtojo vaidmenį, bet ir kūrybinės veiklos. Dalyvauti užsirašė daugiau nei 30 žmonių, kuriems virš 50 metų, tad patikėjau, kad toks projektas – tikrai reikalingas. Tas bendras, didesnis tikslas, iš tikrųjų yra labai daugialypis. Šokis visada yra tas autsaideris, tas vargšas teatro giminaitis, kuris vis lieka nesuprastas. O šokio projektas, kuriame – neprofesionalūs, vyresnio amžiaus šokėjai – labai edukuoja, pritraukia daug naujos auditorijos, naujų, gilintis į šokį pasiryžusių žmonių. Kitas dalykas, kurį pastebėjau tiek Anglijoje, tiek čia – vyresniems žmonėms labai trūksta kultūrinių užsiėmimų, kuriuose jie galėtų aktyviai dalyvauti. Ne socialinių užsiėmimų, kuriuose gali pamegzti ir pasišnekučiuoti, bet aukštos kokybės aktyvios veiklos, kur jie nesijaustų „nurašyti“ dėl savo amžiaus. Aš asmeniškai, trenažų metu šiuos šokėjus tikrai spaudžiu ir iš jų tikiuosi daug, o to, manau, žmonėms labai reikia.
Nuotrauka: Emma Nooney
Iš pirmo žvilgsnio, paskaičius aprašymą, visgi galima pagalvoti, kad tai – dar vienas socialinis, vyresnio amžiaus žmonių įtraukties projektas. Kaip yra iš tiesų?
Tai yra tiesiog šalutinis poveikis. Pirmoje vietoje – kūrybinis, kultūrinis projektas, kurio šalutinis poveikis – socialinis. Žinoma, nesunku pastebėti, kaip tarp dalyvių kuriasi socialiniai santykiai, draugystės, net per keletą pirmų repeticijų jie jau pradėjo augti į kolektyvą.
Lietuvoje šokio užsiėmimai vyresnio amžiaus žmonėms dažniausiai baigiasi ties tautinių šokių kolektyvais arba specialiais socialiniais šokio vakarais, pažymėtais „40+“. Kokia situacija yra užsienyje?
Tikai nenoriu nuvertinti socialinių projektų, kurie taip pat yra labai svarbūs ir įkvepia žmones, bet kalbant apie užsiėmimus su profesionaliais choreografais – tokių tikrai nėra daug. Aišku, aš lyginti galiu tik su Anglija, apie kurios kontekstą šiek tiek išmanau, bet bent jau tame mieste, kuriame dirbau, mano suburta vyresnių žmonių trupė buvo vienintelė. Visoje šalyje tokių kolektyvų, žinoma, palaipsniui daugėja, jie pasirodo kitų miestų scenose, gastroliuoja festivaliuose. Didėja ir paklausa profesionalių choreografų būtent tokių spektaklių statymui. Viliuosi, kad po šito projekto, Lietuvoje iniciatyvą taip pat kas nors perims ir ji taps tiesiog įprasta veikla.
Ką apie tokią veiklą kalba patys dalyviai?
„Mes užaugom su pankroku ir rokenrolu, kodėl viskas, ką mums siūlo, yra mezgimo būreliai?“ – jiems kyla štai tokie klausimai. Ir iš viso, kas yra tie „jie“? Jie juk yra mes – tiesiog esam įpratę skirstyti žmones į kažkokias dėžutes. Atrodo, vos žmogui suėjus 50 metų, staiga visuomenės akyse jis tampa kažkuo kitu.
Nuotrauka: Judita Kuniskytė
Šokio pasaulyje esame pripratę prie jauno, techniškai išlavinto žmogaus kūno, turime tam tikrą jauno kūno kultą. Ką apie tai manote?
Aš kaip choreografė su vyresnio amžiaus šokėjais pradėjau dirbti jau seniau, pati konkrečiai net nenusibrėžusi tokio tikslo. Tačiau taip išėjo, kad vieną po kito radau labai įdomius žmones, mane sužavėjo jų asmenybės, charizma, judesys scenoje, o tik vėliau susimąsčiau apie jų amžių. Apskritai nemanau, kad įdomu scenoje matyti vien tuos pačius išraiškos, judesio, kūno kanonus. Man pačiai įdomiau žiūrėti į tam tikrą visuomenės atšvaitą scenoje. Didžiausias mano įkvėpimas – šokio meistrai Pina Bausch ir Alain Platel, kurie būtent tai ir daro – į savo spektaklius surenka įvairiausio amžiaus žmones iš skirtingų pasaulio kampelių, skirtingų kultūrų. Tai mane labai žavi.
Dirbate tiek su jaunais, tiek su vyresniais šokėjais. Nors sakėte, kad amžius neturėtų mūsų atskirti, turbūt tam tikra gyvenimo patirtis visgi daro kažkokią įtaką? Kokius skirtumus pastebite tarp darbo su jaunais ir darbo su vyresniais šokėjais?
Vyresnio amžiaus šokėjai turi žymiai mažiau savisaugos. Jaunas žmogus lengvai gali slėptis už savo technikos, jo galvoje – daugiau trikdžių, minčių apie tai, kaip reikia atrodyti scenoje, ką reprezentuoti. Pas profesionalų vyresnį šokėją to yra daug mažiau. Manau, kad kai kūnas nebedaro to, ką galėjo daryti prieš 20 ar 30 metų, šokėjas labiau pasikliauna visa kita įgyta scenine patirtimi. Kalbant apie vyresnius neprofesionalius šokėjus, tokius su kuriais dirbu dabar, galiu pasakyti, kad tai – labai atviri, imlūs žmonės, degantys išmokti kažko naujo, o supratę, kad jiems nebus priklijuota dar viena etiketė, visiškai atsipalaiduojantys ir gebantys šokyje būti savimi.
Nuotrauka: Suzanne Nolan
Vis kalbame apie „Pakartot“ dalyvius, o koks tai darbas choreografine prasme?
Aš dirbu fizinio teatro srityje, tad čia įsimaišo lengvos istorijos, išgryninti personažai. Šis spektaklis – tai šventimas to, kas tie šokėjai yra, šventimas jų unikalumo ir visko, kas esame mes patys.
Kaip sekėsi rinkti žmones Lietuvoje?
Per dvi dienas nuo projekto paskelbimo, sulaukėme virš 60 paraiškų, net teko stabdyti jų priėmimą, nes susidomėjimas buvo pernelyg didelis! Vyriausiai aplikavusiai šokėjai – 80 metų. Ji dalyvavo bandomuosiose dirbtuvėse ir nusprendė prisijungti prie spektaklio kūrimo.
O kaip sekasi su jais repetuoti? Dažnai girdime „aš per senas, čia jau ne man“. Kokios nuotaikos tvyro jūsų repeticijose?
Tie, kurie ryžosi ir užsiregistravo, visgi jau yra nusiteikę šokti ir tikrai negalvoja, kad yra tam per seni. Viena iš dalyvių neseniai išsilaikė motociklo vairavimo teises ir priklauso motociklininkų klubui, tad tikiu, kad ji galbūt niekada ir nepasijaus esanti kam nors per sena! Tačiau yra dalyvių, kuriems reikėjo išklausyti minėtą frazę iš šeimų ir artimųjų. Aš jiems sakau, kad visiems, kurie jums pasakė „na, kur jau čia tau į sceną“ ir yra šitas spektaklis.
Kokį žiūrovą kviečiate į šį spektaklį?
Trumpai tariant – tą, kuris nori pamatyti šokį ir tai, ko dar nėra matęs. Visiškai suprantu, kad šio spektaklio turbūt neįmanoma žiūrėti negalvojant, kad žiūrime į tiesiog vyresnio amžiaus šokėjus. Apie kvietimą žiūrovams galvoju dviprasmiškai. Viena vertus, norisi kviesti į vyresnio amžiaus šokėjų spektaklį ir sulaužyti savo stereotipus, bet kita vertus, norisi tiesiog pakviesti į profesionalų šokio spektaklį ir vertinti jį už tai, ką matote scenoje, o ne už šokėjų amžių. Tikiuosi, kad į spektaklį atėję vedini smalsumo, galėsime užmegzti dialogą labai svarbia tema.