Liusi ir jos Deimantai

Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ rėmuose, o turbūt ir ne tik festivalio, vienaip ar kitaip dažnai būna jaučiama tendencija/banga/mada, vilnijanti per jaunųjų kūrėjų mintis, idėjas, darbus. Jei vienais metais šokio atstovams svarbu kalbėti apie savąją istoriją ir praeitį, kaip asmenybę formuojančią dalelę, tai šiemet, bent jau keliuose šokio spektakliuose, galima buvo išvysti troškimą įrėžti save ar laiką dabarties akimirkoje. Į esamą laiką žvelgti savikritiškai, nestokojant lengvos ironijos, mėginant dekonstruoti ne tik kūrybinį pradą, bet ir savo asmenybę, aplinką, galbūt gyvenimą.

Pavyzdžiui, „Z+“ kūrybinė komanda (chor. Agnietė Lisičkinaitė) ir sau, ir žiūrovams perpasakojo istoriją, savotiškai kvietė į diskusiją arba bent jau pasvarstymus apie šiuolaikinį jaunimą, apie augančią pažadėtąją kartą, nesibaigiančius laimės pliūpsnius, kurie perpildo socialinių tinklų prieigas, apie gebėjimą tapti kičo ir blizgio visuomene. Belgiškasis „Aneckxander“ (chor. Alexanderis Vantournhoutas) mėgino detalėmis išskaidyti savąją būtį, netgi fiziologinį kūną. Na, o „Somaholidays“ (chor. Vilma Pitrinaitė) drėbtelėjo jau šiek tiek vyresnės kartos realijas ir išgyvenimus, tos jau spėjusios save paaukoti darbui ir persipildyti nuolatiniu skubėjimu – skubėjimu gyventi, skubėjimu atostogauti, nepermaldaujamai judėti pabaigos link.

„Somaholidays“ – tai trumpas kasdienybės blyksnis, kuomet vasara Lietuvoje yra derinama su atostogomis ir darbu. Ta lietuviškoji būtis, kai dirbi kažkur, grįžti vasarai arba Kalėdoms į gimtąjį kraštą ir tuomet stengiesi kompensuoti praleistus/pradirbtus/prabūtus metus. Kuomet gyvenimas yra gražus, tu dar (beveik) jaunas ir tavo fizinė ištvermė bujoja. Esi, it koks Karlsonas „pačiame jėgų žydėjime“. Greičiausiai dėl savosios dailios išorės gyveni vadovaudamasis kokia nors madinga baltymų, Viduržemio jūros ar pan. dieta, tačiau nevengi susitikimo su Bitlų apdainuota Liusi, danguje pasipuošusia deimantais. „Somaholidays“ – tai vienokia ar kitokia kelionės forma, tai grožis ir bjaurumas viename, it koks šiuolaikinis barokas – po išpudruotais perukais slepiantis utelių gvardiją. Kaip ir „Z+“ atveju, šiame spektaklyje mes išgyvename paradoksą – netikrumo tikrumą. Gyvenimas/atostogos, konstruojamos it kokia scena spektaklyje – rodos gali šaukti, kad tai „čia ir dabar“ ir aš „tikiu tikiu“, bet vis tiek žinai, kad rodomas vaizdas scenoje tėra vaidyba. Kažkada uždanga nusileidžia, spektaklis baigiasi, prakaituotu veidu nubėga grimas, gėlės vazose nuvysta, publikos plojimai seniai nutilę. Bet visgi, koks tai Didis Grožis

Drauge įsitraukiant į kūrėjų atostoginį kvietimą, rodos, it kokiame ganėtinai svaiginančiame kokteilyje, susiplakė kolektyviniai išgyvenimai ir potyriai – nuo prisukamo apelsino iki Grotowskio, nuo Didžio grožio iki Bitlų Liusės, nuo Volstryto vilko iki lietuviško kaimo. Kakofonija patirčių, kurias išjausdamas, rodos, net kartais pavargsti. Atlikėjai scenoje nevengia atsivėrimo per fizinį nuovargį, savotiškos išpažinties, kurioje kalba kūnas, o ne protas. Šokėjų fizinė išraiška, nesustojamas judesys, rodos leidžia „išjungti“ racionaliojo proto ribas ir tiesiog būti žiūrovų akyse. Turbūt tas pats nutinka ir laukinių išsvajotų atostogų metu, kuomet viskas įskaičiuota, nesiliauja šokiai, o tai kas nutinka Las Vegase ir lieka Las Vegase…

Juk šiandien mes esame savotiški piligrimai, išganymo ieškodami bent jau tose keliose savaitėse per metus, kai jau tikrai gyvename. Nusimetame savo darbo ašutinę ir pančius, vienatvę su gyvūnais iškeičiame į vienatvę vakarėliuose su nepažįstamais žmonėmis. Mes laimingi laimingi laimingi, iki kito pirmadienio. Iki kitos šventės.

Teatro modernistai troško savąja mokykla sukelti savotiškas revoliucijas – sugriauti ketvirtąją sieną, kviesti į kovą su kasdienybe ir supančia neteisybe, teatrinėmis priemonėmis išgyventi žiaurumo katarsį ir jo nebesinešti į realųjį gyvenimą, fizinių pratimų pagalba išsivaduoti nuo racionalaus proto gniaužtų ir emociškai apsinuoginti prieš žiūrovus scenoje, kviesti į savotišką išpažintį arba išvis atsisakyti žmogiškumo ir tapti marionete scenoje. Nuo to neatsiliko modernus šokis, kelionėje link šiuolaikinio, kuris troško atsisakyti arba bent jau modifikuoti nusistovėjusį kanoną, išlaisvinti mintis ir kūną, tai šiandien scenoje mes liekame su savo kasdienybe, kurios pilkumas dirbtinai retušuotas ir nuspalvintas, nudailintas blizgučiais, papuoštas akiniais nuo saulės (nes galbūt per intensyviai gyvenant akys paraudusios nuo nemigos ar kito svaiginančio kokteilio). Šiandien „Somaholidays“ žiūrovams pažadėjo savotišką kelionę per mūsų ironiškai paprastą, nors trokštamą, kad taptų nepaprastas, gyvenimus. Todėl mes naudojame vienokį ar kitokį emocinį afrodiziaką – išjungdami smegenis ir pasileisdami į gaivališką būtį. Bitlų karta mėgavosi Liusi su deimantais danguje, o mes turime bent jau atostogas. Somaholidays, kolegos!

„Picture yourself in a boat on a river

With tangerine trees and marmalade skies

Somebody calls you, you answer quite slowly

A girl with kaleidoscope eyes

Cellophane flowers of yellow and green

Towering over your head

Look for the girl with the sun in her eyes

And she’s gone

Lucy in the sky with diamonds

Lucy in the sky with diamonds

Lucy in the sky with diamonds

Ah“

The Beatles „Lucy in the Sky With Diamonds“

 

Daugiau aktualijų