„Ar įmanomas žmonių ryšys be vertinimo. Kūne nėra vertinimo. Kūne vyksta nuolatinis susijungimas gyvenimo vardan. Taip ir mes galime gyventi. Apie tai po judėjimo kalbėdavome, ką atrandame būdami kartu? Kas keičiasi? Ir atsakymas buvo – mes labai panašūs, ir skirtingi, bet mums gera kartu,“ – dalinosi režisierė choreografė Dovilė Binkauskaitė pasibaigus „Jungčių“ projektui, kuriame dalyvavo profesionalūs šokio teatro „PADI DAPI fish“ šokėjai, savanoriai ir neįgalieji.
Nuotraukų autorius: Vytautas Petrikas
D. Binkauskaitė dirba neįgaliųjų centre „Klaipėdos lakštutė“ ir šokio teatre „Padi Dapi fish“. Todėl jos siekis apjungti neįgalaus ir tobulo kūno patirtis, projekto pabaigoje sukuriant kai ką objektyvaus, šiuo atveju performansą „Pradžia“, buvo dėsninga jos kūrybos eiga. Performansas „Pradžia“ yra „Jungčių“ projekto, kuris tesėsi daugiau kaip penkerius metus, pabaiga.
Klaipėdos šiuolaikinio šokio choreografai pastaruoju metu dažnai matomi kaip tarpininkai tarp visuomenės ir žmonių su negalia. Neseniai pasirodžiusiame Agnijos Šeiko režisuotame šokio spektaklyje „Mano Piteris Penas“ šoka Julius, turintis dauno sindromą. O naujasis režisierės choreografės D. Binkauskaitės performansas „Pradžia“, kurio premjera įvyko birželio 2 dieną Klaipėdos skulptūrų parke, jau visai kitoks teatrinis įvykis, labiau koncentruotas į ilgą, septynerių metų procesą, o ne į rezultatą. Peformanso „Pradžia“ vieta – Klaipėdos skulptūrų parkas – pasirinkta neatsitiktinai. Ji pasitarnavo kaip puiki scenografija – tam tikra local spirit. Tai buvusių Senųjų miesto kapinių teritorija, dabar skulptūrų meno galerija po atviru dangumi, turtinga senais medžiais, primenanti labiau mišką nei parką dėl savaime pridygusių augalų ir paunksmėse tvyrančių paslaptingų šešėlių.
Spektaklio intencija – atidumas šalia esančiam: medžiui, vabalėliui, akmeniui, stiebeliui, skulptūrai, pralekiančiam pūkui, garsui, vienas kitam. Iš pastarosios intencijos VIENAS KITAM ir galėjo gimti šis būsenos ir mąslaus susikaupimo įžeminimas.
Šokėjų, sūpuoklių, muzikos garsų, plazdančių aitvarų ir bėgiojančių vaikų judėjimas vienu metu trijose parko erdvėse pynėsi į vientisą veiksmą ir finalinėje dalyje susijungė parko centrinėje aikštelėje, iš kurios minia šokėjų lyg didelis šimtakojis judėjo link išėjimo.
Laisvas žiūrovų ir performanso dalyvių judėjimas, komunikacija su aplinka iš bet kurio jam patogaus taško padėjo sukurti tarsi nevaldomo, jutimais paremto pasirodymo situaciją. Performansas neturėjo aiškios pradžios, išskyrus tai, kad visi žinojo, kada turėtų prasidėti ir laukė. Pradžia be pradžios šiek tiek suglumino, nebuvo aišku, kur judėti, kur žiūrėti. Ar tarp medžių juda žiūrovai ar performanso dalyviai? Reikėjo susikaupti ir patiems išgyventi, atrasti tikslingo judesio kryptį. Manau, kad šis momentas režisierės buvo pasirinktas sąmoningai ir davė kiekvienam savęs integravimo į čia vykstantį veiksmą impulsą.
Neįgalūs žmonių kūnai ir jų emocijos, veido išraiškos kartais atrodydavo kaip atšokusi medžio žievė, kaip skulptūra, jos dalis, išsiblaškymas, nuovargis, įtempta valia, o paskui vėl tirpo parko erdvėje, lyg visi jie čia būtų natūraliai esantys ir turintys galimybę laisvai šioje erdvėje judėti ir reikštis. Atsirado mėgavimasis išsilaisvinimu, kai žiūri į sunkiai erdvėje judančius kūnus, kurie remiasi į kitą ir visi drauge sudaro judančios srovės tekėjimą. Ir tu pats esi tekantis drauge.
Visų veiksmus apjungė muzikanto Lino Švirino garsinės improvizacijos, atliekamos su dūdele ir mušamaisiais. Šie instrumentai veik mistifikavo parko atmosferą. Garso stiprintuvų nebuvo, tik natūraliai sklindančios garsinės vibracijos. Garso subtilumas vėlgi reikalavo iš kiekvieno atidumo ir susikaupimo, jam pačiam gal to aiškiai net nesuvokiant. Režisierė po spektaklio dalinosi mintimi, kad dar nebuvo pilnai išpildytos muzikos instrumentų galimybės ir spektaklis šia linkme dar galės tobulėti.
Performanso žiūrovai buvo veikiami tų pačių dirgiklių, kurie veikė ir negalios žmones. Mes visi buvome lygūs prieš pasirinkimą, kur link judėti, visi drauge tarsi besivaduojantys iš negalios gniaužtų, vieni iš kūniškų, kiti iš psichologinių. Atrandu šio performanso efektą, kuris iššaukė būseną, tarsi viskas vyktų savaime, be niekieno pastangų. Šią būseną man norisi pavadinti graikišku estezis pagal Algirdą Julių Greimą iš knygos „Apie netobulumą“: estezis (esthésis) – akimirksninis žmogaus ir pasaulio susiliejimas. „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita.“
„PRADŽIA“ yra ne perfomansas, o „KAŽKAS KITA“ pasakyčiau pagal A. J. Greimą, nors atitinka performansui būdingas savybes: savaime prasideda, įtraukia, vyksta tarpe, savaime ir baigiasi.
Choreografė režisierė D. Binkauskaitė apie savo išgyvenimą performanso metu:
„Tą akimirką, kai stebėjau vyksmą Skulptūrų parke, pamačiau gyvą judančią skulptūrą, nuolat besikeičiančią, ties altoriumi. Jos vientisumą. Ir suvokiau – tai įvyko. Aš nežinojau. Neįsivaizdavau. Neįmanoma to įsivaizduoti. Tiesiog sekiau jausmu, atkakliai iki išsipildymo.
Intencija yra gyvenimas. Gyvenimas yra judėjimas. Kai judu, galiu giliai kvėpuoti. Taip iškvėpuoju save. Taip išgyvenu save. Taip dalinuosi savimi.
Kai žiūriu į negalią, ją ir matau. Kai žiūriu į kūną, matau gyvenimą, kuris reiškiasi judėjimu. Aš tik palaikau gyvybės tėkmę.“