Paribio žmogus

Rugsėjo pradžiai tinkama tema – švietimas ir, žinoma, pažadėtieji mokslo vaisiai. Kiek prarastų, atrastų, sužeistų ir išgyvenusių sielų pravers aukštųjų mokyklų duris, kiek krepšelių suneš aitvarai, kiek universitetų susijungs, tad visi su nekantrumu laukiame įvykių lavinos. Ruduo. O juk ne be reikalo viščiukus skaičiuojame rudenį. Taigi ir su choreografe, šokėja, pedagoge, kūrėja Rūta Butkus eilinę, karščiu tvoskiančią dieną, susitikome pakalbėti ne apie ką kitą, tačiau apie mokslą, tiksliau apie jos santykį su mokslu ir metus atidirbtus Kinijoje Hangdžou muzikos konservatorijoje, dėstant ir atskleidžiant studentams šiuolaikinio šokio subtilybes. Visgi, bendraujant su tokia asmenybe, kaip R. Butkus, ne visi keliai pasuka planuota linkme, tačiau apie viską nuo pradžių.

@Marius Mork

Choreografė, o taip pat derėtų sakyti ir pedagogė, mums įprastais terminais mąstant, aukštojo mokslo kelią atrado vėlai – bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – LMTA) pradėjo būdama 27-erių metų. R. Butkus neslėpė, kad iki tol šokis buvo jos gyvenime nuolatos, tačiau ne toje profesionalumo, darbo, kūrybos ar asmeninio gyvenimo kertėje. Savo gyvenimą dėliojo standartine vaga: verslo vadybos studijos, meilė, vaikai. Ir tik artėjant 30-mečiui atėjusi visą užvaldanti šokio aistra arba noras prabilti ir save realizuoti būtent šiuolaikinio šokio kalba, kaip R. Butkus apibendrina – „Aš pamačiau Pina Bausch…“. Pasirinkusi aktoriaus-šokėjo specialybę, vaidinusi pas Oskarą Koršunovą, šokusi pas Vytį Jankauską, Airą Naginevičiūtę, vėliau palikusi teatro sferą ir, su šiuolaikinės visuomenės atstovui nebūdingu grynumu, R. Butkus liko prie ir su šiuolaikiniu šokiu. Tiesa, pastebėtina, kad R. Butkus darbais nemirga reklamos stendai, ir gyvenimas atrodo kur kas ramesnis, negenamas nuolatinių premjerų ir projektų gausos. Iš kur tas, sakytume, netgi kiek ekstravagantiškas ramumas?

R. B.: Mano gyvenimo tempas ramesnis. Gyvenu intensyviai, bet ramiau, nes jei neriu į kokią nors mane užvaldžiusią idėją, tai neriu maksimaliai giliai, o tam gyliui reikia laiko. Žinoma, prie pastovumo ir ramesnio tempo prisidėjo ir vaikai. Dabar jie užaugo, tačiau iki to privalėjau derinti savo veiklą su šeima.

S.Č.-R.: Užaugus vaikams, atsidavei savajai kūrybai ir pedagogikai. Kaip LMTA dėstytoja išvykai į Kiniją, čia pravedusi kūrybines dirbtuves buvai pastebėta, Hangdžou muzikos konservatorijos atstovų. Pasiryžai metams likti Kinijoje, būti savotišku ledlaužiu ir pradininke Kinijos šiuolaikinio šokio padangėje, nes, kaip pati minėjai, studentai čia ruošiami visiškai kitokiais metodais ir kitam tikslui – jie šoka baletą ir klasikinius Kinijos šokius. Kas buvo sudėtingiausia?

R.B.: Konservatorijos studentai yra puikiai paruošti atlikti masines scenas didelėse erdvėse, pasirodymus stadionuose, tačiau jau ir patys dėstytojai pastebėjo, kad to nebeužtenka. Taip ruošiami šokėjai, kurie puikiai atlieka sinchroninius judesius, tačiau absoliučiai neįdomius pavieniui arba mažesnėje grupėje. Dirbau su maždaug 100 studentų, išskirstytų per 6 grupes, tad grupėje buvo tik apie 15-20 studentų. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad pavieniui kaip šokėjai jie visiškai neįdomūs, neturintys asmeninio kūrybinio užtaiso. Mačiau studentus, kurie viską atlieka itin techniškai, tačiau vienodai. Taigi supratau ir aš, ir vietiniai dėstytojai, kad toks atlikimas visiškai nepaveikus ir neįdomus.

S.Č.-R. Tad Rūta, Kinijoje keitei ne tik studentų atlikimo techniką, bet ir mąstymą?

R.B.: Taip, mano darbas buvo ne tik kūno, bet ir proto atvėrimas. Pavyzdžiui, didžiausias skirtumas, kurį patyriau darbe tarp vakarų ir rytų, yra tai, kad jei pas mus studentams kas nors neaišku, tai jie dažnai pasirenka atmetimo principą, o Kinijoje studentai juokiasi. Pirmą kartą pamatę kažką neaiškaus arba jiems nesuprantamo jie juokiasi. Daug kartų teko laukti, kol auditorija išsijuoks. Pirmas susidūrimas buvo labai keistas, galų gale pasikalbėjus su grupe išgirdau, kad tai, ką rodau yra įdomu, tačiau jie niekada nėra to darę, todėl tai kelia juoką.

Akimirka iš spektaklio „Trumpas stabtelėjimas priešais uždegtą langą“. Hangdžou muzikos konservatorijos archyvas

S.Č.-R. Kuom viskas baigėsi? Minties atsivėrimas, technikos lūžis – ar visa tai įvyko?

R.B.: Įvyko. Reikšmingas pokytis buvo, be abejo, su darbščiais studentais, bet didžiausia atskirtis ir proveržis pasireiškė tarp tų, kurie šoko paskaitose ir kurie šoko paskaitose ir spektaklyje. Penkiolika studentų dirbo mano kurtame spektaklyje „Trumpas stabtelėjimas priešais uždegtą langą“.

S.Č.-R. Apie ką šis kūrinys?

R.B. Siekėme permąstyti, kas tai yra siena, sukuriant veikiančius kūnus tarp sienų. Kur yra mūsų siena? Juk žmonės gyvena tarp sienų, o didžiausia siena tūno mūsų galvose. Tai ir buvo mano užduotis – sugriauti būtent galvose esančią sieną.

Akimirka iš spektaklio „Trumpas stabtelėjimas priešais uždegtą langą“. Hangdžou muzikos konservatorijos archyvas

S.Č-R. Sugriovei vidines studentų sienas, tačiau pasirinkai sutarties konservatorijoje nebepratęsti. Grįžti atgal į Vilnių?

R.B. Vilniuje sustoju trumpam. Planų yra daug, smulkiai nedetalizuojant – Prancūzija, Kinija, Lietuva, Vokietija, Belgija, Portugalija… Vaikus išlydėjau į gyvenimą, tad šiuo metu esu atvira kūrybiniams procesams visame pasaulyje.

S.Č.-R. Rūta, ar tiesa, kad neįstojai į magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau štai, prieš metus, buvai deleguota ir išsiųsta reprezentuoti LMTA, Lietuvą ir šiuolaikinį šokį į Kiniją?

R.B.: Taip, tiesa. Aš esu provokuojanti kūrėja, o provokuojantis žmogus pykdo, o kuomet pykdai, nenuostabu, kad tavęs mylėti negali. Šiuo metu kažkoks lūžis įvyko, galbūt ir dėl Kinijoje aplankiusios sėkmės, sulauktų itin palankių įvertinimų.

S.Č.-R.: Galų gale viskas tik į gerą.

R.B.: Taip, galų gale, dažnai ištikusios vadinamosios „sėkmės“ nebūtinai sukuria sėkmingą gyvenimą, kartais būna netgi atvirkščiai.

@Kristina Gedžiūnaitė

S.Č.-R.: O kaip tau dabar atrodo kultūros egzistencija Lietuvoje?

R.B.: Norėtųsi matyti ir jausti, kad Lietuvoje daugiau analizuojami klausimai, susiję su kokybe. Dažnai vertiname viską pagal Vakarus, patys bijome būti pirmi, pirmieji kažką pradėti ir, žinoma, tuomet galime ir suklysti. Visgi be galo įdomu būti pirmam. Džiaugiuosi nuvykusi į Kiniją, juk dabar ne Lietuva atvyko po kažko, sekant madą ar tendencijas, bet visi kiti atvykę dėstytojai, bus po Lietuvos. Lietuva buvo pirmasis ledlaužis Kinijos šiuolaikinio šokio konservatorijos pasaulyje. Mes bijome būti išskirtiniais, juoba, jei tai nėra „patogus“, „madingas“ išskirtinumas arba nevakarietiškas atributas. Be abejo, yra pavieniai pavyzdžiai, tačiau būtent tokio drąsaus autentiškumo man trūksta Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulyje. Beje, trūksta ir kultūros politikos kaip tokios. Menas neturi patikti, jis turi kelti klausimą, „judinti“.

S.Č.-R.: Mes pernelyg tikime tendencijomis?

R.B.: Jei tai kažkur jau įvykęs reiškinys, tai jo atkartojimas kuria saugumą. Jį atkartodamas tarsi teigi, ką ir kaip apie šį reiškinį galvoji. Beje, tokią tendenciją palaiko ir didžioji dalis kritikų.

S.Č.-R.:. Galbūt dabar trūksta ribinių kūrybinių situacijų. Kai pradėjo kurti Birutė Letukaitė, Aira Naginevičiūtė, jos troško išsiveržti iš tylos, kažką atrasti ar surasti. O dabar perdėm pergyvename dėl to, kaip reikėtų daryti, kad nesukluptume, pergyvename, ar būsime priimtini. Didžiausia kliūtis šiandien – finansavimas. Jis, žinoma, yra be galo svarbus aspektas. Ar nemanai, kad būtent dėl finansavimo stokos apsišarvuojame savotiškomis sienomis ir gyvename tokioje drungnoje realybėje?

R.B.: Pats blogiausias dalykas yra drungnumas.

@Donatas Bielkauskas

S.Č.-R. Ką daryti? Laukti?

R.B. Kas yra laukimas? Laukimas nėra sėdėjimas sudėjus rankas. Mano laukimas yra darbas. Dirbu su savimi, analizuoju, stebiu, kaupiu medžiagą, dėlioju, sisteminu. Nuolat esu veiksme ir tuomet tai, kas turi ateiti – ateina. Bet aš nekalbu apie atsidavimą reklamai, marketingui ar  viešą eskalavimą apie tai, kaip yra dirbama. Ne, aš kalbu apie realų darbą. Kuomet užsiimi tik komunikacija, tuomet tu nebeturi laiko dirbti iš esmės. Aš laukdama skleidžiau save tiek, kiek galėjau – kūriau, mokiau. Mokiau ne tik judesio, bet ir šiuolaikinio šokio filosofijos. Kaip mes šokame, taip mes ir gyvename. Kaip mes gyvename, taip mes ir šokame. Mėginau skleisti šią žinią ir laukti. Netikiu, kad mes galime pakeisti paviršių, jį galime pakeisti trumpam, it šukuoseną ar makiažą. Mums reikia pamatinio išsijudinimo, kaip pavyzdžiui, tektoninių plokščių, judančių per ilgą laiką, tačiau joms sujudėjus – viskas pasikeičia, nusistovėjusią tvarką sugriauna nauja (gamtos) jėga. Tačiau kaip išjudinti pamatą ir nepalūžti?

S.Č.-R.: Ar turi bendraminčių ir mokinių? Tikrosios bendrystės, o ne paviršutiniško bendravimo?

R.B.: Nemažai žmonių mėgo mano paskaitas. Sąmoningiems žmonėms tai patiko, kad neužtenka vien atlikti judesį. Šokio sferoje nelabai turiu bendraminčių, na, turbūt tik Benas Šarka yra artimas savo kūrybiniu mąstymu. Aš esu paribio žmogus ir dažniausiai jungtį jaučiu su paribio žmonėmis.

@Rytis Šeškaitis

S.Č.-R.: Kokios kūrybinės mintys dabar tave aplanko Lietuvoje?

R.B. Dabar mano mintys krypsta link socialinės pusės. Menas man iš esmės ėmė kelti labai daug klausimų dėl savo buvimo ir reikalingumo, kuomet viskas vyksta be galo greitai ir matai begalinį kiekį ir realią „chaltūrą“. Ar galima tai vadinti menu? Kam jo reikia? Atėjo momentas, kuomet norėčiau kurti socialinius projektus, galbūt kurti su paribio žmonėmis per judesį, perfomansą.

S.Č.-R. Bet supranti, juk tokie projektai neturi pabaigos. Tampi atsakingas prieš tuos žmones, su kuriais dirbi.

R.B.: Suprantu. Nesu iš saugaus pasaulio, kuriame viskas buvo labai gražu. Įdomu, kaip šokis gali veikti su bendruomene, skleistis. Šokis gali labai daug: suteikti šviesos, geros energijos, pakeisti žmoguje tūnančią tamsą. Socialiniuose paribiuose šokis galėtų įnešti vidinės šviesos. Žinai, kaip bakterijos, jos tokios mažos, tačiau gali sugriauti visą organizmą. Gal kūryba irgi gali veikti kaip bakterija? Negriaunant, tačiau kuriant, konstruktyviai dirbant su bendruomene, ne ironizuojant, nesityčiojant, nepamokslaujant. Galų gale nebūnant aukščiau, nei esti paribio žmogus, gerbiant kitą.

@ Laima Stasiulionytė

S.Č.-R.: Ar tau nebereikia scenos ir gėlių?

R.B.: Negaliu taip vienareikšmiškai atsakyti. Jei įdomus darbas scenoje, žinoma, jį atliksiu ir į sceną lipsiu, kodėl gi ne. Tačiau dirbti tokiu principu, kad gyvenime ir kūryboje lieka tik scena, nenoriu. Tai ne man. Man įdomiau ieškoti, kaip atverti žmonėm įvairias galimybes, kaip kitaip žvelgti į gyvenimą. Scena tėra labiau siaura erdvė.

S.Č.-R. Ar tokį suvokimą inspiravo Kinija ar patyrimo metai?

R.B. Ne, tikrai ne Kinija. Kinija buvo savotiška vieno etapo pabaiga. Iš esmės tokį suvokimą pagimdė tyrinėjimo metai. Saugumas, patogumas manęs netraukia, kuomet viskas kūryboje tampa per aišku, turiu eiti kažkur kitur. Pasisėmusi patirties, turiu toliau plėsti savo žinias. Durų neuždarau, tačiau įgytą patirtį norisi išnaudoti kitur, kur ji, galbūt, galėtų sukurti dar daugiau prasmės.

________________________________________________________________________________

Peržengti ribas R. Butkus ne naujiena. Būti ne patogia, tačiau įdomia, ne pritampančia, tačiau aktualia, nuolat kovojančia su savosiomis ir aplinkos sienomis. Galų gale, nusileidus uždangai taip ir liekančia truputėlį paribyje (jei paribyje galima likti tik „truputėlį“). O galbūt savotiškai įnešanti paribio tamsą į mus akinančią reklaminę laimės šviesą. Visgi, pasibaigus pokalbiui belieka laukti. Laukti tolimesnių atradimų ir drąsių pirmų kartų, kurie įvyktų ne tik Kinijoje. Sėkmės, Rūta!

Daugiau aktualijų