Ula Liagaitė: mums trūksta bendro šokio žodyno

Tęsdami pokalbių su užsienyje kuriančiais lietuvių šokėjais ciklą, kalbamės su šiuo metu Berlyne gyvenančia Ula Liagaite. Nors Ula jau daug metų negyvena gimtojoje šalyje, čia sugrįžta įvairiems meniniams ir edukaciniams projektams – per pastaruosius keletą mėnesių jau spėjo pasirodyti tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ ir surengti kūrybinius užsiėmimus Lietuvos šokio informacijos centro organizuojamo „Vasaros šokio mokyklos“ projekto dalyviams.

@Mikas Zabulionios

Iš Lietuvos išvykai vos baigusi mokyklą. Kodėl studijuoti šokį pasirinkai užsienyje?

Ula Liagaitė: Tiesiog supratau, kad Lietuvoje nelabai yra kur studijuoti. Aišku, yra Lietuvos muzikos ir teatro  akademija, bet tuo metu net nesvarsčiau jos kaip varianto. Galbūt dabar viskas kitaip, bet tada, prieš devynerius metus, žmonės sakydavo, kad ten šalta, kad paskaitos vyksta nereguliariai ir panašiai. O ir aš pati visada buvau tokio būdo – visada ieškanti, norinti kažko daugiau, tad ir išvažiavau.

– Kaip pradėjai šokti?

U. L.: Dar visai vaikystėje tėveliai mane ir seserį nuvedė šokti pas choreografę Airą Naginevičiūtę, bet pati to jau beveik nebeatsimenu. Po to porą metų lankiau baletą Kauno muzikiniame teatre. Na o tada, kai man jau buvo keturiolika, pradėjau šokio mokytis Kauno šokio teatro „Aura“ studijoje. Atsimenu, prieš tai keletą metų lankiau plaukimą, tad buvau geros fizinės būklės, tačiau galvojau, kaip atgauti plastiškumą. Taip ir atsiradau „Auroje“. Nors pati neatsimenu, bet fotografu dirbantis tėvelis, mus su sese dar visai mažytes veždavosi kartu į šokio teatro „Auroa“ gastroles, tad šokis iš tiesų visada buvo šalia mūsų.

– Šiuo metu gyveni Berlyne. Ties kokiais projektais dabar darbuojiesi?

U. L.: Berlyne dirbu kaip nepriklausoma atlikėja, tai sulaukiu visokių užsakymų. Paskutinį kartą dirbau viename didžiuliame Berlyno miesto operos teatro projekte. Jau trejus metus iš eilės važiuoju į Argentiną dirbti su choreografe Viviana Iasparra – savo tikrąja, nuostabiąja mokytoja, atvėrusia man akis. Taip pat turiu savo mažą kolektyvą Berlyne, kuriame dalinamės įvairiomis šokio praktikomis. Tam, kad nereikėtų mokėti už pamokas, tiesiog išsinuomojame erdvę ir pakaitomis vedame šokio sesijas. Taip ir krūvį palaikome, ir pasidaliname tuo, ką išmokstame skirtingose vietose.

– Esi iš Lietuvos, mokslus baigei Lydse, dirbai Buenos Airėse ir Berlyne. Kokius skirtumus ar panašumus tarp šokio bendruomenių pastebi šiose labai skirtingose vietose?

U. L.: Visų pirma pastebiu, kad labai sunku susikalbėti. Šokis dabar ir turbūt visada buvo gana abstrakti meno forma, todėl nukeliavus į kitą šalį visada turi praeiti tam tikras adaptacinis laikotarpis, kol imi suprasti vietos choreografą. Su vienais tai užtrunka ilgiau, su kitais – trumpiau, bet viena bendra problema vienija visus – sunku surasti bendrą kalbą, bendrą žodyną kalbai apie šokį ir apie darbą su šokiu. Dar vienas visiems šokėjams bendras bruožas – stresas, skubėjimas, nuolatinis bėgimas į priekį.

– Sakoma, kad šiandien jauni žmonės visame pasaulyje labai panašūs, nes yra internetas – visi matė tuos pačius filmus, visi mato tuos pačius „Youtube“ įrašus, ta pati medžiaga pasiekiama visuose pasaulio kampeliuose. Gal visgi tarp šokėjų yra panašumų?

U. L.: Taip, tas vienodumo fenomenas egzistuoja – iš tiesų visi juda labai panašiai. Prie to prisideda tiek kopijavimas, tiek tam tikra fizinė empatija – nesąmoningas noras judėti taip, kaip matai judant kitus. Čia panašumų tikrai yra, tačiau kai reikia susikalbėti, prasideda problemos.

– Kaip manai, kodėl yra tas „šokio kalbos“ barjeras? Gal tai kultūriniai skirtumai?

U. L.: Galbūt, labai sunku pasakyti. Bet juk pagalvojus, chemikai visame pasaulyje yra chemikai, turintys tą pačią „kalbą“ ir ja susikalbantys. Su viena drauge kalbėjome, kad kai pasensime, ramiai susėsime ir sukursime universalų šokio žodyną be žargonų, be angliškų žodžių pritaikymo lietuvių kalbai. Tokio žodyno, manau, labiausiai ir trūksta

– Ar turi savo ikoną, autoritetą šokio pasaulyje, kuris tave labiausiai įkvepia? Minėjai savo mokytoją iš Argentinos, galbūt tai ji?

U. L.: Taip, tai tikrai yra Viviana Iasparra. Šokio ji mokėsi Buenos Airėse, ten pat liko, kūrė, o prieš dvidešimt penkerius metus ėmėsi tyrinėti judesį ir sukūrė savo fizinio paruošimo techniką scenos atlikėjams. Ji yra žmogus, kuris visą laiką ieško to mano minėto tikslumo, taigi kalbėdama apie šokį ji naudoja labai apgalvotą šokio žodyną. Jos tyrimas virto tam tikra filosofija, kurioje atsispindi kovos menų, jogos įtakos, visa tai pritaikoma choreografijai, darbui su erdve ir objektais. Man tai labai įdomu. Mėgstu ir jos, kaip kūrėjos, choreografės darbus, kurie yra  neįprasti, visiškai kitokie, pilni kitokios šokio kalbos.

– Kas, nesusijusio su šokiu, tave dar įkvepia kurti?

U. L.: Viskas man siejasi su šokiu (juokiasi). Tik šokiu aš to nebevadinu. Mane labai įkvepia ryšiai tarp žmonių – jų santykiai, bendravimas, dinamika, besikeičiančios bendravimo pozicijos, taip pat žmonių santykiai su objektais ir erdve. Labai mėgstu piešti ir šiaip esu labai vizualus žmogus, mane įkvepia įvairūs vaizdai, dar neužfiksuotos gyvenimiškos kompozicijos. Na ir, aišku, mane žavi žmonės, kurie labai gerai daro savo darbą, kurie net truputį fanatiškai įsitraukia į savo veiklą ar kūrybą ir visiškai tam atsiduoda.

@Gabriel Venerio Videla

– „Vasaros šokio mokyklos“ seminaruose taikei savo praktiką. Papasakok.

U. L.: Idėja buvo suteikti dalyviams erdvę, kurioje jie galėtų dirbti su mintimis, kilusiomis seminarų metu. Ta erdvė reikalinga tam, kad dalyviai šias idėjas paverstų savomis, nesijaustų kažką kopijuojantys. Tai labiau savęs pažinimo praktika, padedanti suprasti, kokios tos idėjos tampa, perleidus jas per savo prizmę ir apskritai, kas esi tu, kaip šokėjas, ir kokia tavoji prizmė. Kalbėjomės apie kontekstą ir apie tai, koks svarbus jis yra judesiui, bandėme naudoti tekstą tam kontekstui sukurti. Taip pat kalbėjome apie skirtumą tarp to, ką mums atrodo, kad darome scenoje ir to, kaip tavo veiksmus mato žiūrovas. Iš esmės uždaviau dalyviams klausimus, kurie galėtų padėti ieškoti ir analizuoti apmąstymus ir mintis bei pasirinkimus. Tiek jiems, tiek man tai tapo tam tikra laboratorija, eksperimentu.

– Nuolat dirbi užsienyje, bet vis grįžti įvairiems projektams į Lietuvą. Koks tavo santykis su Lietuva?

U. L.: Mano santykis su Lietuva turbūt yra mano sesė Bartė Liagaitė. Prieš trejus metus kartu su ja pradėjome projektą „Movement to Movement“. Pagrindinė mano idėja buvo grįžti į  Argentiną, kartu su Vivi (Viviana Iasparra – aut. past.) sukurti kūrybinių dirbtuvių struktūrą ir turinį, o tada su sese visa tai pristatyti čia, Lietuvoje. Dirbtuves surengėme Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmo kurso aktoriams ir šokėjams, pristatėme naujas darbo su kūnu technikas, kurių, mano nuomone, Lietuvoje trūksta. Antrai projekto daliai turėjome tikslą sukurti spektaklį, kurio kūryboje pačios panaudotume tas technikas. Taip atsirado „Duetas, kuris buvo“ – spektaklis, kurį pristatėme šią gegužę festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Mano sesė šiam spektakliui sukūrė scenografiją. Šitas mūsų bendras projektas, sakyčiau, ir yra mano stipriausias ryšys su Lietuva.

– Savo projektų metu vis susiduri su jaunąja Lietuvos šokėjų bendruomene. Kokia ji tavo akimis yra?

U. L.: Iš tiesų, man visada labai gera sugrįžti ir ją matyti. Galbūt taip atrodo tik man, bet per pastaruosius keletą metų joje atsirado dar glaudesnis ryšys, pastovus dialogas tarp šokėjų, tarp mokytojų. Jaučiu, kad visi tarsi sukritome į tokį bendrą puodą, iš kurio gimsta labai gražūs dalykai.

Ar planuoji grįžti kurti Lietuvoje?

U. L.: Aš visada jaučiu, kad jeigu bus poreikis, tai ir grįšiu. Berlynas yra taip arti, galiu grįžti bet kada, jei tik viskas susidėlioja į savas vietas. Nuo Lietuvos specialiai neatsiribojau, man tiesiog taip teko. Visada sakydavau, kad važiuosiu kuo toliau, krausiuosi lagaminus informacijos ir kai jau nebepanešiu, grįšiu į Lietuvą. Lietuva yra nuostabi – čia yra tiek daug vietos kurti, visomis prasmėmis. Tiek daug erdvių, kurios jau egzistuoja ir kurias dar galima atrasti.

Daugiau aktualijų