Butoh menininkė Sakurako Menų spaustuvei pranašauja nepavydėtiną ateitį – pasak jos spektaklio „Senseless“, kurio premjera įvyko rugsėjo 12 d. Juodojoje salėje, po 66 metų, 2084-aisiais, čia tvyros „klonų ir žmogiškųjų atliekų sąvartynas“. Būtent tokiais juodame fone projektuojamais žodžiais žiūrovus pasitinka naujo teatro „Okarukas“ kūrėjai, lyg XVII a. mokykliniame teatre tekstu įtvirtindami veiksmo laiką ir vietą.
Nuotraukų autorius: Julita Sutemose
Spektaklyje ir daugiau tekstinių nuorodų, kurios eilutėmis greitai prabėga palube, palikdamos atmintyje tik vieną kitą prasminę skeveldrą. Tekstai – lietuviški, pavadinimas – angliškas. „Senseless“ pakeitus „Bejausmiu“ (tokį pavadinimą nurodė pati choreografė, po spektaklio dėkodama už ovacijas) grėstų nepageidaujamos asociacijos su kokiu nors „Kliudžiau“ naratyvu, o to šiuolaikinio šokio kūrėjams tikrai nereikia.
Akivaizdu, kad dabartiniai menininkai mėgsta apsišarvuoti frazėmis, kurios, jų manymu, gerokai talpesnės už nerangius senos geros lietuvių kalbos žodžius ir tarytum sukuria antrąjį semantinį dugną jų kūriniams. Tai ne tik lietuviško šiuolaikinio šokio konteksto savybė – šiųmetiniame Avinjono festivalyje matyti šokio spektakliai, sukurti libaniečių, prancūzų ar iš kitų šalių kilusių menininkų, savo kūriniams įvardinti taip pat mieliau naudoja angliškas frazes ir žodžius.
Tačiau kalba šokio ir judesio spektaklyje tikrai nėra svarbiausia. Daugiau rūpi pati sceninio kūrinio koncepcija, plastinė, garsinė ir vaizdinė forma, ją kuriančių menininkų darnus darbas.
Pirmasis susipažinimas su Sakuraku ir jos šokio bei apskritai meno samprata įvykio šiais metais, Vilniaus dailės akademijos Scenografijos bakalauro darbų gynimuose, kur ir ji, ir jos studentai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmakursiai, iliustravo keletą realizuotų kūrinių – Marinos Jasinskajos diplominį darbą – šokio ir lėlių spektaklio etiudą pagal Aristofano „Paukščius“ ir Radvilės Juozapaitytės kostiumą butoh šokio spektakliui „Šokis dykumoje“ (abiejų diplominių darbų vadovė Giedrė Brazytė). Tada pasirodė, kad Sakurako metodas tinka ugdant šokėjų psichofizinę ištvermę arba kuriant trumpus performansus, nes jų nedidelė trukmė leidžia geriau suprasti, įvertinti ir pajausti plastinius ir psichologinius naudojamo judesio principus, kurie, ilgiau eksponuojami, paranda įtaigą ir pradeda įkyrėti.
Penkiasdešimties minučių trukmės „Senseless“ su tekstinėmis nuorodomis ir eklektiška choreografine bei vizualine kalba tampa iliustratyviu futuristiniu spektakliu, kurio sumanytą karkasą užpildyti paveikiu turiniu kūrėjai dar neatrodo pasirengę. Apokaliptinės nuotaikos mene – jokia naujiena; dar XVIII a. pabaigoje prancūzų tapytojas Hubert‘as Robert‘as nutapė „Didžiosios Luvro galerijos griuvėsius“, tarp kurių įsitaisęs dailininkas nepaisant niūrios aplinkos lygiai kaip ir prieš daugelį amžių susižavėjęs piešia tobuląją Belvederio Apolono skulptūrą. Senovinių iliuzijų apie amžinai išliekantį grožį Sakurako neturi ir savo kūrinį užpildo bejausmiais negrįžtamai yrančio pasaulio gyventojais – pusiau zombiais, pusiau automatais.
Scenoje – moralizuojantis reginys, kartojantis ilgą laiką skambančius įspėjimus, kas laukia katastrofiškai išsigimstančio pasaulio. „Ekologija“, „tvari aplinka“, „taika visame pasaulyje“ – žodžiai, skambantys ne tik menininkų kūriniuose, bet ir „Mis Pasaulis“ konkursuose. Kaip padaryti, kad šie labai svarbūs dalykai nevirstų banaliomis klišėmis, už kurių slepiasi apsimestinis susirūpinimas pasaulio likimu?
Akivaizdu, kad ir Sakurako, ir jos talkininkai, naujo teatro „Okarukas“ šokėjai, neapsimetinėja – jie deda daug pastangų sukurti jiems patiems svarbų pasakojimą apie liūdną pasaulio likimą. Spektakliui vėluojant keliolika minučių, visi atlikėjai, išsidėstę scenoje nepatogiausiomis pozomis, demonstruoja didžiulę fizinę ištvermę ir lojalumą savo režisierei, ir šis pasitikėjimas būtinas norint pasiekti bendrą kūrybinį tikslą. Tačiau žvelgiant iš šalies, šio tikslo menine prasme nelengva patikėti.
Pasirodė, kad pasirinktai spektaklio temai ir pasakojimui (kuris nėra nei nuoseklus, nei dramaturgiškai artikuliuotas) tiesiog netinka butoh technika, labiau susijusi su kontempliatyviąja judesio kaip būsenos koncepcija, kuri iš esmės priešinasi linijinei laiko sampratai, skatina atlikėją ignoruoti aplinką ir panirti į belaikę meditacinę būseną, todėl scenoje matomo reginio naratyvas (ypač tokį, kurį siūlo žiūrovams „Okarukas“) pavirsta teatrine atgyvena.
Spektaklyje derinamos kelios plastinės sistemos, dominuoja konvulsyvūs judesiai, kurie yra tarytum užduotis improvizacijai butoh tema ir kelia abejonių choreografija kaip racionalia, sukurta ir atkartojama plastine konstrukcija. Choreografei apibrėžus veiksmo vietą, šokėjams nelieka nieko kito, kaip, panirus į menamą transą, vaidinti tas žmogiškąsias atliekas ar po kurio laiko imituoti bioninių figūrų schemiškus judesius.
Tarp aštuonių beveik visas penkiasdešimt minučių scenoje esančių atlikėjų pasirodo dvi šokėjos, kurių plastikoje akivaizdžiai atpažįstamos klasikinio baleto judesių kombinacijos; šios šokėjos vilki polietileniniais kostiumais lyg iš kokio mokslinės fantastikos filmo, sukurto nebyliojo kinematografo laikais; tuo tarpu sąvartyno tvarkdariai po baltais kombinezonais pasirodo esą puikūs Hip-Hop‘o šokėjai. Tačiau ši plastinė eklektika, kaip dažnai būna, nesukuria naujos organiškos meninės kokybės ir lieka kaip plokščia dėlionė, nors ją surinkti akivaizdžiai prireikė ir nemažai laiko, ir žmogiškųjų išteklių.
Įgyvendinti savo sumanymą, kurio gyslomis teka filosofinis kokteilis, sumaišytas, kaip teigiama, iš „Maurice‘o Merleau-Ponty suvokimo fenomenologijos teorijos ir budistinio diskurso apie pojūčių sferą (Āyatana)“, Sakurako pasitelkė „Amine“, „Boucekkine“, „Regard extérieur: Phil Von“ muziką. Nepaisant šokėjų atsidavimo savo vadovei akivaizdu, jog kai kuriems stinga sceninės patirties ir profesionalumo. Tarp šokėjų buvo ir Naujajame Baltijos šokyje šį pavasarį pasirodęs Tadas Almantas, pasižymintis geru kūno valdymu, fiziniu požiūriu nesimuliavo ir maksimaliai į užduotą temą įsijautė prancūzas Thibaut Cora, Miglė Čaplinskytė, Valerija Gneuševa, Emilija Jaujininkaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Kamilė Lebedytė, Ieva Tarejeva, Rūta Šmergelytė, Živilė Virkutytė, Hip-Hop atlikėjai iš Paryžiaus Kenj’y Keass ir Adrien „Vexus“ Larrazet.
