Kai vasaros sezono metu Lietuvos šokio scenos snaudė palaimingu miegu, mūsų šalies šokėjai turėjo galimybę parodyti savo kūrybą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, pradedant Lotynų Amerika, baigiant Azija. Stebint jų kelionių įspūdžius internete negalima nesižavėti (ir truputį nepavydėti) jų nuotykių egzotiškose šalyse. Ypač daug įspūdžių, nuotraukų bei filmuotos medžiagos sukaupė Birutė Letukaitė. Kauno šokio teatro „Aura“ direktorė ir choreografė internete dalinasi savo greitu gyvenimo ritmu – kelionių įspūdžiais bei kūrybinėmis pažintimis šokio festivaliuose iš įvairių pasaulio šalių. B. Letukaitei radus laisvą akimirką tarp gausių jos kelionių, norisi aptarti gastroles, įvykusias praėjusią vasarą. Įdomu sužinoti apie „Auros“ patirtis gastrolėse Kinijoje ir Malaizijoje, ir kokias „lauktuves“ iš savo kelionių ji pasiūlys „Aura 28“ festivalio žiūrovams.
– Pirmiausia pakalbėkime apie gastroles Azijoje. „3rd International Choreography Festival 2018“ Honkonge parodėte antrąją šokio spektaklio „Godos“ (chor. Birutė Letukaitė) dalį ir šokio spektaklį „Laikini šešėliai“ (chor. Vangelis Legakis). Tuo tarpu Kvala Lumpūre šokio teatro „Aura“ šokėjai dalyvavo dviejų savaičių kūrybinėse dirbtuvėse. Gal galėtumėte papasakoti kaip užsimezgė bendradarbiavimas su Azijos šalių festivalių organizatoriais?
Birutė Letukaitė: Projekto iniciatorius buvo Kauno šokio teatro „Aura“ kurto šokio spektaklio „Laikini šešėliai“ choreografas V. Legakis. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis mus rado internete, pamatė mūsų spektaklių anonsus „Youtube“ paskyroje ir mums parašė laišką. Jis papasakojo apie save – esąs graikas, daug laiko leidžiantis Honkonge, dėstęs „The Hong Kong Academy for Performing Arts“. Čia mokslus baigė dabartiniai „Auros“ šokėjai Jasperas Narvaezas ir Mey Chen Mei. V. Legakis pasiūlė mums bendradarbiauti – sukurti šokio spektaklį su mūsų šokėjais, pristatyti šį spektaklį bei vieną mūsų kūrinį (antrąją „Godų“ dalį) savo organizuojamame festivalyje Honkonge. Greta to, jis užsiminė, kad Malaizijoje, Kvala Lumpūre, organizuoja dviejų savaičių festivalį – kūrybines dirbtuves „East Point West. Interdisciplinary Festival of Embodiment“. Šiose dirbtuvėse apie dvidešimt atrinktų choreografų dvi savaites veda įvairius šokių seminarus dirbtuvių dalyviams. Jų metu kiekvienas choreografas su šokėjais kuria 20-30 minučių pasirodymus ir pristato juos festivalio pabaigoje. Mūsų šokėjai taip pat ten dalyvavo, o J. Narvaezas ir M. C. Mei tapo V. Legakio asistentais.
Nuotraukos: Kauno šokio teatro „Aura“ archyvas
– Stebint kūrybines dirbtuves, kurių seminarų pristatymai Jums labiausiai įstrigo?
B. L.: Iš ten matytų pasirodymų man labiausiai atmintyje įstrigo šokėjas ir choreografas Ernesto Edivaldo. Sužavėjo jo judesių dinamika, muzikos parinkimas. Jo technika ypač naudinga šokėjams, pripratusiems prie „plaukiančių“, lėtų judesių. Pastebėjau, kad šokio spektakliuose judesių tempas labai pagreitėjęs, judesiai tampa vis greitesni ir smulkesni. Galbūt tai yra nauja šiuolaikinio šokio kryptis? Bet kuriuo atveju, labai norėčiau su E. Edivaldo bendradarbiauti ateityje.
– Šokio spektaklis „Godos“ buvo pristatytas minėtų festivalių auditorijai. Kaip šį kūrinį priima įvairių šalių publika?
B. L.: Pastaruosius dvejus metus spektaklis „Godos“ yra tapęs tarsi mūsų vizitine kortele, su kuria apkeliavome beveik visą pasaulį. Nesvarbu, kokioje šalyje ar mieste jį parodome, visados sulaukiame audringų aplodismentų ir susižavėjimo. Pavyzdžiui, kai parodėme „Godas“ Honkonge, vienas dailininkas savo įspūdžius perteikė per tapybą – jis nupiešė ir atsiuntė mūsų šokėjo Eriko Zarconės portretą. Nors spektaklio, ypač antrosios dalies, forma nauja, idėjas žiūrovai puikiai suprato. Nesvarbu, kur mes rodome šį spektaklį – Europoje, Azijoje, Amerikoje ar Lotynų Amerikoje, – publika visados lieka sužavėta.
– Su kokiais sunkumais susiduriate keliaudami po tokias tolimas šalis?
B.L.: Pastebiu, kad užsienio festivalių organizatoriams pasakius, kad spektaklyje šoka apie dešimt žmonių, visi sunerimsta, nes dabar šiuolaikinio šokio lauke nėra daug finansų ir visados būna klausimas, kiek žmonių šoka spektaklyje. Jeigu spektaklyje, pavyzdžiui, „Sprendimas“ (chor. B. Letukaitė) šoka apie dešimt žmonių, reiškia su jais keliauja dar bent trys ar keturi žmonės. Jiems tai yra nesuvokiama. Tokias trupes dažniausiai priima, jeigu jos yra žinomos visame pasaulyje, pavyzdžiui, „Batsheva Dance Company“, arba jei jos yra valstybinės, nacionalinės trupės, daugiau šokančios neoklasikinį ar modernaus šokio stilių. Tuo tarpu šiuolaikiniame šokyje daugiau populiarumo sulaukia spektakliai su keliais šokėjais. Tuo pat metu, choreografai mėgsta dideles trupes ir nori į spektaklius įkomponuoti visus šokėjus. Tad ši situacija gali ateityje mums užkirsti kelius tolimesnėms gastrolėms.
Kita problema yra ta, kad neturint agento ar vadybininko yra labai sunku papulti į tarptautinę šokio sceną. Visi žinomi agentai turi po tris ar keturias trupes, kurias kuruoja. Taigi ir mums sunku išsiversti be tokio žmogaus.
– Sugrįžkime trumpam į Lietuvą. Artėja tarptautinis šokio festivalis „Aura 28“. Kokios trupės sudomino Jus lankantis užsienio festivaliuose ir ko galima tikėtis iš šių metų programos?
B.L.: Festivalio žvaigžde šiais metais taps Yossio Bergo ir Odedo Grafo šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“, kurį rodysime spalio 6 d., Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Šį spektaklį prieš metus pamačiau „International Exposure“ festivalyje Tel Avive, Izraelyje. Nors pagal šį Igorio Stravinskio muzikinį kūrinį sukurta daug šokio spektaklių, ši versija mane nustebino, nes kūrėjai į šį kūrinį pažvelgė visai kitu kampu ir kelia visai kitus klausimus nei kiti choreografai. Jie kalba apie Izraelio istoriją, jos išskirtinumą, apie homoseksualumo problematiką ir t.t. Todėl nusprendžiau juos pakviesti į mūsų organizuojamą festivalį, nes pamaniau, kad lietuvių publikai šis spektaklis galbūt taip pat patiks ir jis paskatins naujai pažvelgti į jau klasika tapusį muzikinį kūrinį. Tai yra netikėtas ir stiprus kūrinys, kuris puikiai reprezentuoja geriausia, ką Izraelio šokio scena gali pasiūlyti.
Kai prieš dvejus metus buvome Izraelyje, Jeruzalės choreografijos konkurse su šokio spektaklio „Troškulys“ (chor. Nielsas Claesas) ištrauka, pastebėjau, kad daug kas siūlo choreografams rezidencines programas. Turėdami sąlygas priimti kažką reziduoti mūsų teatre, pasirinkau Gilį Kererą, nes jo matytas duetas pasižymėjo įdomiais judesių perėjimais, formomis, o ypač fiziniu stiprumu. Jis kartu su „Auros“ šokėjais spalio 5 d. pristatys šokio spektaklio „Žala“ („Damage“) premjerą. Manau, kad šis kūrinys labai gerai įsilies į pristatomų Izraelio šokio kūrinių paletę festivalyje.
Kito Izraelio choreografo Roy‘aus Assafo šokio spektakliais „Merginos“ ir „Vaikinai“ spalio 7 d. uždarysime festivalį. Pastaruoju metu šis choreografas išsiveržė iš gausios Izraelio kūrybinės bendruomenės, yra kviečiamas į užsienio festivalius, bendradarbiauja su Juiliardo mokykla Niujorke ir Izraelio šokio trupe „Batsheva Dance Company“. Žiūrovai turės galimybę pamatyti diptiką „Merginos“ ir „Vaikinai“, kuris pasižymi savitu braižu, visiškai kitokia judesių kalba. Šiuos kūrinius galima žiūrėti kartu arba atskirai. Spektakliuose bus galima pamatyti su vyrais ir moterimis susijusius stereotipus, kuriuos susikuriame stebėdami televiziją ir spaudą, ir žiūrovai galės savęs paklausti, ar galime juos vertinti pagal tam tikrus sukurtus standartus.
Tarptautinis šokio festivalis „Aura 28“ orientuotas į Izraelio šokio pristatymą. Festivalio tema sutampa su Izraelio Nepriklausomybės 70-mečio proga.
– Kodėl būtent Izraelio šokis susilaukia tiek daug dėmesio?
B.L.: Nes būtent per šiuolaikinį šokį, per judesių laisvę, improvizaciją jie gali geriausiai išreikšti save, savo jausmus – ir skausmą, ir džiaugsmą. Šiuolaikinis šokis leidžia jiems kalbėti, todėl jų tokia ornamentuota judesių kalba. Ir nors Izraelis yra maža šalis, jie turi tūkstančius šokėjų, daug choreografų ir šokio mokyklų, ir viskas yra aukščiausios kokybės, čia gimė gaga judesio kalba, kurią sukūrė Ohadas Naharinas, ilgametis „Batsheva dance company“ choreografas ir meno vadovas. Be to, dėl jų klimato, jų kūnai yra ypač elastingi, minkšti, tokia judesių kokybė ypač traukia dėmesį ir savotiškai užhipnotizuoja publiką.