Viskas vis tiek bus kitaip

Kurios valstybės piliečiai suvokia karą racionaliau nei Izraelio? Klausimas, žinoma, apeliuoja ne į konkrečius ginkluotus susirėmimus, bet į valstybėje veikiančią sistemą – vaikai nuo gimimo žino, kad egzistuoja valstybės priešas, kiekvienam (nepriklausomai nuo lyties) šalies piliečiui privaloma atlikti karinę tarnybą, o užsieniečius šiurpinantys gatvėse patruliuojantys ginkluoti kariai Izraelio gyventojų greičiausiai priimami kaip nepakeičiami valstybės saugumo sergėtojai.

Turbūt juokingai skamba europiečio bandymas įsivaizduoti Izraelio gyventojų kasdienybę. Tačiau tik tai ir galime daryti, stebėdami dešimtmečius vykstantį konfliktą, kurio nei priežasčių, nei eigos, nei istorijos daug kas nebepamena. O ir gilintis atrodo pernelyg sudėtinga – šiandien jokiais būdais nebegalima kaltinti tik vienos pusės, be to, pašalinės šalys Izraelio ir Palestinos konflikte taip pat vaidina ne paskutinius vaidmenis, prireikus pakurstydamos „pernelyg nurimusius“ nesutarimus. Todėl kyla klausimas – ar mes, lietuviai, jaučiantys karo grėsmę, bet dauguma jo, laimė, neragavę, galime suvokti tą ironiją, per kurią į karo temą žvelgia Yossi Bergo ir Odedo Grafo šokio teatras? Turiu teisę atsakyti tik už save – ne, negaliu. Manau, kad „karštasis“ karas vis dar nėra lietuvių tema (priešingai nei jo baimė ar hibridinis karas), tad šia tematika šalyje rodomi spektakliai pasmerkti būti suprasti paviršutiniškai. Ir neapleidžia pojūtis, kad tarptautiniame šokio festivalyje „Aura 28“ parodyto minėto teatro spektaklis „Šventasis pavasaris“ skendo ovacijose dėl smagios ironijos, atpažįstamų intarpų ir puikios šokėjų technikos, bet ne dėl paveikios idėjos.

Nuotraukos: Tamar Lam, YOSSIODED.COM

Scenoje dominuoja trys spalvos – balta (taikos), geltona (neapykantos) ir raudona (kraujo ir meilės). Šioje gamoje veikia keturi vyrai – Yossi Bergas įkūnija dramą žmogaus, atsidūrusio prieš Odedo Grafo, Talio Adlerio Arieli ir Avshalomo Latuchos minią, nebeturinčią individualių istorijų. Įdomu, kad spektaklyje nesunkiai galima užčiuopti siužeto liniją – kariuomenė vykdo pratybas, mokosi šaudyti, gaudyti krentančius, pasirūpinti savo kovotojais, nepaliauti pulti; po kurio laiko šie žmonės iš tiesų patenka į karą, tik jame viskas nutinka ne taip, kaip buvo tikėtasi ir režisuota. Kare tai, kas repetuota, tampa besikartojančia mašina, kurioje kaskart lieka vis mažiau žmonių, ir kuri sustoja tik žmogui mirus. Išskirtinė čia Y. Bergo personažo pozicija – kareivinėse jis vadovauja, tuo tarpu susidūręs su realiu karu nesugeba koja kojon eiti su komanda ir sistema. „Viercho“, kuris suskysta susidūręs su realiu pavojumi, interpretacija skamba žaviai, nors gali būti, kad patys kūrėjai Y. Bergą suvokė kaip mažą žmogų, negalintį kovoti prieš sistemą – jis nuolat atsiskiria nuo smurtaujančios minios, o jo šūksniai hey, užgožiami galingos I. Stravinskio muzikos, žiūrovų salės nepasiekia.

Šiandien (kaip ir spektaklyje) karas yra ne tik tragedija – tai taip pat ir pop kultūra, šou, kurį žmonėms įdomu stebėti ir spręsti, kurie yra teisūs, o kurie – blogiečiai užpuolikai. Barstant geltonus neapykantos konfeti (kurie neišvengiamai primena brolių Coenų filmą „Fargo“ ir iš žmonių pjaustyklės trykštančius raudonus blizgučius) karas pristatomas tarsi smagi šventė, o žuvus konfeti lieka melą liudijančiomis šiukšlėmis. Visą spektaklį lydi ironija, kuri karo nepažįstančio žmogaus sąmonėje dominuoja kitų prasmių atžvilgiu ir kurios neatsveria nei šokėjų kūnuose atsirandantys bejėgystės motyvai, nei tekstu įvardijami karo absurdai ar šokėjų – „žuvusių karių“ – pavardžių minėjimai, bandant suasmeninti kiekvieną kritusį žmogų. Todėl išlieka jausmas, kad ironijai, kuri karo sąlygomis tampa svarbiausiu individo ginklu prieš pažeminimus ir beprasmybę (tą sužinojome dar mokykloje, skaitydami E. M. Remarque‘o „Vakarų fronte nieko naujo“ ir B. Sruogos „Dievų mišką“), sunkiai sekasi pasiekti problemos svorio nejuntantį žmogų.

Pop kultūrą, o tiksliau – jos išpopuliarintas klišes „Šventojo pavasario“ kūrėjai sieja ir su lytiškumu. Vyras – tas, kuris stiprus, nejautrus, neverkiantis. O jei jis praskysta, vadinasi, yra boba – ir čia kūrėjai pradeda naują sceną, kurioje geltonas medžiagas tarsi sijonus apsivynioję atlikėjai judėdami sinchroniškai pristato puokštę moteriškumo stereotipų – sūpuoja vaikus, lieja ir skaičiuoja ašaras, kopijuoja Beyonce klipo „Single ladies“ (scenos menuose tai jau tampa klasika) judesius, prieina ir Pinos Bausch „Šventojo pavasario“ motyvus (nereikia pamiršti, kad ir pati I. Stravinskio „Šventojo pavasario“ koncepcija koduoja lyčių konfliktą). Panašų įspūdį atsimename iš lietuvių liaudies dainų, kur moterys tegali verkdamos ir augindamos vaikus laukti iš karo sugrįžtančių vyrų, brolių, sūnų ir galiausiai lieka single ladies, o kartais nesulaukdamos grįžtančių tiesiog pradeda naują gyvenimą su kitais žmonėmis. Čia reikia prisiminti, kad Izraelio situacija kitokia – ten moteriška lytis nėra pretekstas karo sąlygomis likti namie, vadinasi, net ir moterys negali moteriškai praskysti.

Šiandien banaliai skamba simbolių paieškos, tačiau nuo pirmų spektaklio minučių akis tiesiog bado geltona spalva, kurios neįmanoma atsieti nuo neapykantos simbolikos. Šokėjai ant veidų išsipiešę geltonas kaukes – tarsi neapykanta užsidengę akis. Minėti geltoni konfeti, sijonai, galiausiai – geltonomis medžiagomis užklojami mirusieji, nes juos paguldė būtent neapykanta. O tuomet nuskamba dainos žodžiai „We’re all gonna die“ – visi mes mirsime, tik nežinome nei kur, nei kada. Juokiamės, nes makabriški žodžiai dainuojami pagal labai lengvą, atpalaiduojančią melodiją. Dar juokingiau, kai mirę kariai trumpam pakyla, kad sudainuotų pora eilučių, o tuomet vėl lenda po marškomis.

Stebėdamas paskutinę spektaklio sceną jautiesi išties pakiliai – gera ironizuoti dėsnį, kurio būdingiau bijoti. Tačiau trys dainos eilutės kartojamos pakankamai dažnai, kad pradėtum svarstyti, ką jos vis dėlto reiškia – raginimą prasmingai išnaudoti turimą laiką, kuris gali baigtis bet kurią akimirką (liūdnas sutapimas – tą vakarą grįžtant traukiniu į Vilnių teko valandai sustoti vidury kelio, nes pervažoje žuvo moteris), ar kažkelinto sluoksnio ironiją – koks skirtumas, kiek žmonių nusiųsime į karą – vis tiek visų mūsų laukia tas pats galas.

Daugiau aktualijų