Jautri architektūros ir archetipų dekonstrukcija

Keliaujant ir stebint miestų infrastruktūrą aiškiai juntama, kaip architektūra atspindi tam tikro miesto politinę, kultūrinę ir socialinę aplinką. Vienuose miestuose nuo pirmųjų žingsnių jautiesi jaukiai ir saugiai, o kituose jauti emocinį šaltumą ir atskirtį. Pavyzdys yra Švedijos sostinė Stokholmas. Vaikščiodama tarp didžiulių pilkų pastatų storomis sienomis ir jausdama skandinavišką vėsumą, pasijuntu kaip maža ir vieniša pasiklydusi būtybė. Architektūros diktuojama emocinė įtaiga suformuoja tavo vaidmenį ir elgesio modelį, kuriam tu neturi galimybės pasipriešinti.

Panašias atskirties temas analizuoja Shamelio Pittso ir Mirelle Martins šokio ir tarpdisciplininio meno spektaklis „Black Velvet“. Jame tyrinėjama, kaip visuomenėje egzistuojantys ir primetami idealai, struktūros veikia mūsų egzistenciją. Kaip požiūriai ir stereotipai, susiję su lytimi, rase ir tarpusavio santykiais, formuojami per architektūrą ir archetipus. Šokėjai, pasinaudodami savo išraiškingumu, ištreniruotais kūnais ir aiškių formų choreografija, dekonstruoja socialines struktūras ir panaudoja jas tam, kad atrastų savo dvasinę laisvę.

Nuotraukos: Laura Vansevičienė

Kūrėjai sugretina architektūrą ir archetipus, atskleidžia mus supančias socialines, politines, kultūrines konstrukcijas. Kaip architektūroje egzistuoja skirtingi erdvės formavimo modeliai, pritaikomi skirtingų paskirčių žmonių veikloms, taip archetipai formuoja žmogaus elgesio struktūras ir modelius. Mūsų realybė yra fizinių ir mentalinių konstrukcijų mišinys, kuris vienaip ar kitaip formuoja mūsų būtį. Spektakliu klausiama: ar tokioje realybėje galima turėti kokios nors laisvės, ar  mūsų elgesys yra vienas iš suformuotų archetipo veiksmų?

Spektaklio kūrėjai šiuos apmąstymus perkelia į sceną, kur architektūros modelius ir funkcijas reprezentuoja metalinės kopėčios. Spektaklio pradžioje ant jų sėdi nuoga, moteriškos lyties būtybė, kuri, skambant lopšinės melodijai, sūpuoja nematomą vaiką. Numetus ilgą, juodą skraistę atidengiamos kopėčios. Tai simbolizuoja įsivaizduojamą stiprybę, kurią mums suteikia fizinė konstrukcija. Vėliau jos virsta grotomis, kurias nuvertus išsilaisviname iš sukurtų ir mus įkalinančių rėmų. Tuo tarpu archetipai spektaklyje vaizduojami per šokėjų kūnus, choreografines kompozicijas ir jautrų atlikėjų tarpusavio ryšį. Socialinės taisyklės per jų duetą keliauja sklandžiai ir jautriai, tarsi jie būtų gyvi archetipų įkūnijimai.

S. Pittsas ir M. Martins įkūnija dvi priešpriešas, kurios idealiai viena kitą papildo. Jis yra su vyriškumo archetipais kovojantis juodaodis šokėjas. Ji – performansų atlikėja, kurios kūne persipina juodaodės moters problematika šiandienos socialiniame kontekste. Kartu jie yra pasąmonės požemiuose besislepiančios būtybės, bandančios pasiekti šviesą – pritapti prie visuomeninių normų.

S. Pittso solo yra labiausiai idėjiškai koncentruotas judesio kūrinys, kurį teko matyti. Jis įkūnija jautrų vyro vidinį konfliktą dėl jam primestų socialinių stereotipų. Visos problemos, kurias išgyvena vyrai, yra sukaupiamos ir vizualiai perteikiamos per šio šokėjo tobulai ištreniruotą kūną. Judesiuose atsispindi visas vyro egzistencijos sudėtingumas. Kontaktuodamas su kita būtybe, jis įkūnija vyrišką pradą, kuris bando į santykius įvesti tvarką, racionalumą. Galiausiai jis virsta mechanine būtybe, kuri sugenda ir skausmingai šaukia.

Tuo tarpu M. Martins yra moteriška atsvara. Ji scenoje juda minimaliai, bet jos natūralus išraiškingumas ir sceniškumas yra atsvara partnerio gebėjimams. Atlikėja yra ir partnerė, ir draugė, bėganti link šviesos greta jo, jį palaikanti, nuraminanti bei įkvepianti jam gyvybės. Nudažant jos kūną purvo spalvos dažais, akcentuojamos tamsių spalvų prasmės ir su tamsiaodėmis moterimis susijusi simbolika. Šokėjos kūne slypi pirmapradiškas moteriškumas, stiprybė ir jautrumas. Ji yra žemišką energiją siurbianti būtybė, kuri yra kartu ir deivė, ir požemiuose besislepiantis padaras.

Šokėjų tarpusavio ryšys – ypač jautrus ir tvirtas. Tai yra dvi požemių būtybės, kurios desperatiškai nori būti viršinio pasaulio dalimi. Jie yra mūsų veidrodžiai, mūsų socialiniu purvu sutepti kūnai. Jie abu nėra žmonės, mašinos ar ląstelės. Tai dvi abstrakčios būtybės, įkūnijančios mūsų siekį išsilaisvinti iš primestų normų, nusivalyti socialinį, kultūrinį purvą, kuriuo esame sutepti. Galų gale jie suvokia, kad tik būdami kartu jie yra stiprūs, kad tik jų tarpusavio ryšys skatina plakti jų širdis, skatina siekti išgyventi. Skardžiai nuvirtus kopėčioms, jie tampa laisvi ir judėdami pagal melancholiškos muzikos aidą, dingsta tamsoje, nuramindami mūsų įsismarkavusią pasąmonę.

Apšvietimas ir muzika idėjiškai derinasi su šokėjų judesių kuriamomis prasmėmis, suteikia jiems įtaigumo. Pavyzdžiui, stora šviesos linija yra sukama it malūnsparnio sparnai, skambant griausmingai ir dinamiškai muzikai. Tuo metu šokėjams judant tarpusavyje ir tarp kopėčių kuriama įtampa. Muzikai virpinant teatro sienas, dueto kūnai tarpusavyje niveliuojasi, formuoja įvairias formas.

Šokio spektaklis „Black Velvet“ – unikalus meno kūrinys, kuriame persipina idėjinės ir fizinės tekstūros, žmonių egzistencinė problematika. Spektaklyje linijos, aštrių kampų formos jungiasi su plastiškais, žemės spalvos dažais nudažytais kūnais. Šis tarpdisciplininis šokio spektaklis derina kontrastus: griežtumą su švelnumu, grožį su bjaurumu, skirtingas tekstūras su už desperacijos slypinčia jėga. Architektūra ir archetipai vizualiniame ir idėjiniame sluoksnyje atspindi socialinius idealus, modelius, naudojamus kaip savojo „aš“ refleksija ir dekonstrukcija.

Daugiau aktualijų