Žongliravimas stereotipais

Tarptautinis šokio festivalis „Aura 28“ žiūrovams pateikia didelę Izraelio šiuolaikinio šokio paletę. Festivalio organizatoriai skatina susipažinti su šios šalies šokio scena, kuri derina intelektualines provokacijas su hipnotizuojančia judesių kalba. Kol didelė dalis Europos skęsta konceptualaus šokio gelmėse, Izraelio choreografai pakelia judesio ir idėjų dermę į naują lygmenį. „Aura 28“ programos spektakliai skatina racionaliai žvelgti į lyčių, santykių ir politines problemas, ironiškai vertinti mums primetamus stereotipus ir kartu mėgautis šokėjų judesio galimybėmis. Festivalį apibendrina Roy‘aus Assafo šokio spektakliai – žaismingasis „Merginos“ ir jautrusis „Vaikinai“. Juose akcentuojami standartai, pagal kuriuos vertinamas lyties patrauklumas ir vertė.

Šokio spektaklyje „Merginos“ penkios šokėjos dėvi raudonus, vientisus maudymosi kostiumėlius, panašius į serialo „Gelbėtojai“ aktorių dėvimus maudymosi kostiumėlius. Pirmoje kūrinio dalyje jos juda minimaliai, mechaniškai, rodo abstrakčius seksualius judesius. Tai primena vintažines sporto nuotraukas, kur moterys, dėvėdamos aptemptus drabužėlius, besišypsodamos atlieka nesudėtingus fizinius pratimus arba judesių choreografijas. Pasigirdęs vyriškas balsas pristato visas atlikėjas, taip suteikdamas joms minimalų identitetą, nes viso spektaklio metu jos neturės individualių charakterių. Šokėjos tėra moteriškos lyties objektai, įkūnijantys skirtingas su moterimis susijusias klišes ir įvaizdžius. Vyriškas balsas tarsi pastato jas ant vertinamojo podiumo.

Šiame spektaklyje yra kelios stiprios scenos, reprezentuojančios choreografo idėjinius tikslus. Pirmiausia užpakaliukų šokis. Žaismingai besijuokdamos, šokėjos iškelia savo klubus į orą ir juos grakščiai judina, tarsi būtų ore linguojantys balionai. Tai yra moters erotiškumo ironija, kai jos kūnas yra suskaidomas į vyrui patrauklias dalis, fone skambant žaismingam juokui. Dainuodamos Cindy Lauper dainą „Girls just want to have fun“ (<…>Some boys take a beautiful girl; And hide her away from the rest of the world <…>)[1], merginos akcentuoja, kad vyrai nori jas turėti kaip gražius objektus tiktai sau. Teigiama, kad vyrams moterys tėra nuosavybė. Kitoje scenoje toks įvaizdis sustiprinamas, kai moterys atspindi konkrečias socialines funkcijas. Jos yra meilužės, motinos ir verksnės, ir kiekvienas vaidmuo palydimas sirenas primenančiu šauksmu. Moterys primena visą laiką klykiančius objektus, kurie neturi asmenybės, poreikių ar tikslų. Jos tėra objektai funkcijoms atlikti, kurie dažniausiai kelia triukšmą.

Kitoje spektaklio dalyje merginos žaidžia pateiktais stereotipais. Plasnodamos rankomis ir plekšnodamos sau į šlaunis jos bando išsilaisvinti iš primestų stereotipų gniaužtų bei siekia atrasti laisvę jas įkalinusiose klišėse. Tačiau plekšnojimas išsisklaido po visą kūną ir jos sau trenkia į klubus, krūtinę, veidą, kaklą, ranką ir kojas. Moteris vaizduojama kaip pastovų plekšnojimą patirianti būtybė: ar tai būtų nuo aistringos mylimojo rankos ar agresijos metu, nuo savo pačios kompleksų ar visuomenės. Moteris tėra objektas, kurią aplinka bando įtalpinti į paklusnumo rėmus.

Nuotraukos: Svetlana Batura

Šis spektaklis vaizduoja moters įvaizdžio problematiką racionaliai, su stipria ironijos doze. Žiūrovai skatinami ne jausti, bet pamatyti moterų įvaizdžių stereotipus ir suvokti jų absurdiškumą, žeminantį pobūdį. Spektaklyje nėra daug šokio, tačiau choreografas meistriškai žaidžia moterų įvaizdžių stereotipais, derina ironiškas scenas su aktualių problemų akcentavimu. Jis neverčia žiūrovų jausti moterų išgyvenimų, bet skatina atpažinti modelius, kurie yra primetami, ir suvokti jų įtaką mūsų lyčių vaidmenų suvokimui.

Tuo tarpu spektaklis „Vaikinai“ su vyriškumu susijusių stereotipų problematiką analizuoja jautriau ir daugiau per šokį, dinamiškus judesių junginius. Dėvėdami tik baltus apatinius ir juodus šortus vaikinai pradeda spektaklį dainuodami apie meilę. Pasigirdus trimito garsams, prasideda jų kasdieninė gyvenimo ir elgesio rutina. Jie dirba, kuria ir už parodytus triukus-pasiekimus sulaukia aplodismentų. Kitaip tariant, jų vertė priklauso nuo pasiekimų.

Šiuo kūriniu R. Assafas siekia maišyti jautrumą vyriškumo problematikai su sudėtingomis choreografinėmis kompozicijomis. Vienoje scenoje šokėjai bėga susikibę už rankų pagal lyrinę muziką, susiėmę už širdies dainuoja „Come on barbie, let‘s go party[2]“, o kitoje demonstruoja stiprybę, kylančią iš vyriškos draugystės. Jų vyriškumo kiautą nuplėšia scena, kai stovint vienas už kito užsidengus akis už nugaros stovintis šokėjas lėtai numauna pirmajam kelnes, atidengdamas baltus apatinius. Tokiu būdu parodomas vyro pažeidžiamumas, baimė būti apnuogintam. Kitose choreografinėse kompozicijose rodomi seksualių pozų ir aktų bei nukryžiavimo vaizdiniai arba purvas ir šventumas. Tai, kas persipina žmogaus prigimtyje.

Spektaklio pabaigoje ropodami po sceną atlikėjai susėda ir pradeda garsiai skaičiuoti. Tai rodo, kad jų prigimtyje yra užkoduotas išskaičiavimas – siekis uždirbti pinigus, nes tik tokie pasiekimai suteikia vyrų prigimčiai vertės (kaip kad moterų vertė priklauso nuo jų patrauklumo ir funkcionalumo). Spektaklis užbaigiamas Čarlio Čaplino kalba iš filmo „Didysis diktatorius“. Kol vienas šokėjas nukryžiuojamas ant šokėjų kojų, Č. Čaplino žodžiai skamba kaip motivacinė kalba vyrams. Jie turi nebijoti būti savimi ir kovoti prieš visuomenės jiems primetamus standartus.

Abu kūriniai parodo, kaip galima racionaliai, ironiškai ir jautriai atvaizduoti lytims primetamus stereotipus, skatinti juos apmąstyti, o ne išgyventi ar išjausti. Šis choreografo R. Assafo diptikas provokuoja žiūrovus atrasti savo pačių įsitikinimus lyčių klausimais ir pastebėti, kokias prasmes jie įžvelgia matydami tam tikrus simbolius ar veiksmus. Kaune spektaklį stebėjusi publika moterų problematikos analizę priėmė entuziastingai, o iš spektaklio apie vyrus demonstratyviai išėjo dalis publikos. Tai yra choreografo idėjinė pergalė, atidengusi mūsų požiūrį į lyčių problemas. Dėl nesibaigiančios kovos už moterų teises, jų problemos analizuojamos rūpestingai, emocingai, o kartais ir kovingai. Tuo tarpu vyrų problemas visuomenė analizuoja nenoriai, o bet kokį apsinuoginimą ar bent kiek seksualinį elgesį priima su nepasitenkinimu. Kyla klausimas, kodėl vyrų seksualesnius judesius ar formas, ar galimai seksualinį elgesį dažnai vertiname kaip homoseksualų arba atstumiantį? R. Assafo sprendimas moterų problemas pateikti racionaliai, o vyrų – jautriai, skatina siekti lyčių problemų analizės ir priėmimo lygybės.

[1] <…> Kai kurie berniukai pasiima gražią mergaitę; Ir paslepia ją nuo likusio pasaulio <…>.

[2] „Nagi, barbe. Pasilinksminam“.

Daugiau aktualijų