Duris užvėrė alternatyvi meno erdvė „Šelteris“

Praėjusių metų vasarį Kauno kultūros centre „Tautos namai“ buvo atidaryta alternatyviems scenos menams skirta erdvė „Šelteris“. Ją įkūrė profesionalaus teatro trupė „Teatronas“ su režisieriumi Gildu Aleksa priešaky. Tai buvo erdvė, kurios labai trūko Kaunui, erdvės, kurioje jauni kūrėjai, neįtelpantys į tradicinius scenos menų rėmus, galėtų ir dirbti, ir pristatyti savo kūrinius. Per pusantrų metų čia buvo surengta gausybė profesionalių įvairių krypčių scenos menų atlikėjų pasirodymų ir tarptautinių festivalių. Deja, tenka kalbėti būtuoju laiku, kadangi šį rudenį „Šelteris“ užvėrė duris. Kodėl taip nutiko, ko Kauno miestas neteko ir kokios ateities perspektyvos – pokalbyje su G. Aleksa.

– Taigi „Šelterio“ nebėra. Kaip ir kodėl taip nutiko?

Gildas Aleksa: Nedaugelis kolegų ir pažįstamų žino šį faktą. Iki šiol sulaukiu šokėjų ir kitų menininkų prašymų čia reziduoti. Kad iš ten išeisime, žinojome prieš keturis mėnesius, tačiau buvo numatytas šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ ir dar daugelis kitų veiklų, tad negalėjome taip staiga imti ir viską mesti. Festivaliui pasibaigus išėjome. „Šelterio“, kaip vietos, nebėra, bet jį, kaip koncepciją, palikome. Galbūt ateityje pratęsime jo veiklą, bet faktas yra tas, kad be patalpų tai daryti yra neįmanoma.

– Nebuvo galimybės toliau pasilikti „Tautos namuose“?

 G. A.: „Šelteris“, kaip supratau, nebuvo dalis „Tautos namų“ turinio ir tai atsispindėjo meninėje kokybėje – jie generavo vieną kokybę, mes – kitą. Ir fiziškai ten buvo sunku egzistuoti. Tai labai maža erdvė su visą laiką aplink esančia trintimi. Suprantu, kad ten visi yra svarbūs, bet pastatas neturi aiškios strategijos ir vizijos. Susidaro įspūdis, kad ten viskas vyksta „kažkaip“. Dabar kai tapome visiškai atskiras ir nuo nieko nepriklausomas teatras, susidėliojome strategiją ir galime daryti tai, ką esame suplanavę, pagaliau nesijausdami „parazitais“, kuriais jautėmės ten būdami. Čia tas pats, kas gyventi su kambarioku tame pačiame kambaryje. Nediskredituoju jų veiklos, bet manau, kad viskas gali būti sustruktūruota tvarkingiau ir šiame kultūros centre galėtų sugyventi šiuolaikiškumas ir tradicijos, mėgėjiškumas ir profesionalumas. Į tai reikia eiti kryptingai. Deja, viso to, mano nuomone, ten nėra.

– Kaip pats vertinate „Šelterio“ indėlį į Kauno kultūrinį gyvenimą? Ko miestas netenka?

G. A.: Tenka pripažinti, kad su alternatyviais scenos menais grįžome į tą pradinį tašką, kai tiesiog belieka aplenkti Kauną. Labai gaila, kad be alternatyvos miestas nelabai gali judėti į priekį, nes opozicija konvencionaliems dalykams veda į priekį. Dabar viskas vėl virs savo sultyse. Kartu su „Šelteriu“ netenkame labai daug meninių reiškinių, nes yra susiformavęs nemažas užsienio ir Lietuvos menininkų tinklas, kurie norėtų kurti ar keliaudami stabtelti šiame mieste ir pristatyti savo kūrybą. Pasidaro dar liūdniau kalbant apie žiūrovus. Per tuos pusantrų metų, ypač „Cirkuliacijos“ metu, išryškėjo labai stiprus panašių renginių poreikis. Tenka neretai išgirsti klausimą, kur dar Kaune būtų galima pamatyti ir susipažinti su alternatyviais scenos menais ir nejaukiai į jį atsakyti „niekur“. Belieka pasiūlyti važiuoti į Vilnių.

– Kaip būtų įmanoma „Šelterio“ koncepcijai sugražinti materialųjį pavidalą?

G. A.: Jeigu sugebėtume įtikinti labai daug sektorių, kad miestui tokios erdvės kaip „Šelterio“ reikia, siejant ją su miesto identitetu ir finansine nauda miestui. Vis dažniau imu svarstyti, ar tai tikrai yra mano, kaip jauno režisieriaus, atsakomybė ieškoti ir kovoti už tai, kai tai iš esmės yra miesto reikalas. Kauno miesto savivaldybė turėtų natūraliai kelti klausimą, ar Kaune turėtų būti vietos menininkams, ar tik ofisams. Aš galiu išgyventi tik režisuodamas. Visgi pradėjome įgyvendinti „Šelterio“ projektą ir esame labai patenkinti jo veiklos rezultatais, šios idėjos realizacija. Šiuo metu svarstau, ar apskritai toliau tęsti kažką ta linkme, ar viską palikti ir koncentruotis tik į režisūrą. Nesinori paleisti idėjos vien dėl šiuolaikinio cirko – jauniausios scenos menų rūšies. Šį pavasarį Lietuvoje įsikūrė šiuolaikinio cirko asociacija. Festivalio „Cirkuliacija“ metu susibūrę atlikėjai iškėlė mintį, kad šiuolaikinio cirko centras galėtų būti įsteigtas Kaune. Bet dabar neturiu ką jiems pasiūlyti. Jeigu būčiau turtingas, viskas būtų daug paprasčiau, bet, deja, nesu, tad negaliu visko išspręsti pats. Čia reikia daugiau pajėgų.

– Kokio grįžtamojo ryšio sulaukėte iš visuomenės per tą laiką? Kiek pasiteisino edukaciniai „Šelterio“ tikslai?

G. A.: Ne paslaptis, kad labai daug žiūrovų negauna to, ko jie nori iš esamų scenos menų organizacijų. Negauna bendruomenės pojūčio. Sulaukdavome daug padėkos žinučių, nes žmonės nori pamatyti kažką kitokio. Išeidami iš renginių dažnai sakydavo: „Nesitikėjau pamatyti to, ką mačiau ir tai „veža“.. Ką dar panašaus galėčiau pamatyti?“. Ir čia nebuvo jokių amžiaus limitų. Pavyzdžiui, šiais metais Šilainiuose vykusiame festivalyje „Cirkuliacija“ apsilankė nemažai senjorų, kurie buvo itin sužavėti festivalio renginiais. Žinome, kiek senjorai gauna pensijos, bet jie mokėjo už bilietus pilnas kainas, bet to, norėdavo bendrauti, kalbėdavo ir su atlikėjais, net nemokėdami anglų kalbos. Festivalis stipriai edukavo vietos bendruomenę, įtraukdamas ją į tam tikras menines veiklas. Tai nereiškia, kad jie visi dabar taps menininkais, ne, jie tiesiog taps atviresni, kūrybingiau žvelgs į gyvenimą. Negalime neigti fakto, kad mieste yra didelis alternatyvios kultūros poreikis. Tai nėra masės, milijonai žmonių, bet yra dalis žmonių, kurie negauna tam tikrų meninių reiškinių, kuriems juos turėtų pasiūlyti miestas. Todėl man labai gaila, kad visi šie dalykai Kaune lieka tik trumpalaikėmis iniciatyvomis.

– Ar artimiausioje ateityje dar bus galima aplankyti renginius po „Šelterio“ vardu?

G. A.: Metus „Šelterio“ renginių nebus niekur. Iki kitų metų šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“. Dabar dirbsime „Teatrono“ vardu. Gruodžio mėnesį žadame pristatyti premjerą – koprodukciją su Panevėžio Juozo Miltinio teatru. Tai bus nacionalinės dramaturgijos pastatymas pagal nežinomą Igno Šeiniaus romaną. Norime spektaklį pristatyti netradiciniu būdu kur nors mieste, kaip kad daugiabučių butų svetainėse rodėme Šekspyro „Otelą“. Vasario mėnesį atversime vaikų kūrybos platformą, kurioje supažindinsime pradinukus su performanso menu, instaliacijomis, audiovizualiniais menais, animacija – su tais menais, kurių pažinti būreliuose jie neturi galimybės. Vėliau pristatysime dar vieną premjerą ir tuomet jau vasarą vėl vyks festivalis „Cirkuliacija“. Galiu išduoti, kad ateinančiais metais festivalio cirko miestelis įsikurs Dainavoje. Jau tyrinėjame šią vietą, kuri yra pakankamai gražiai sutvarkyta, bet žmonių kontingentas kažkoks dar nesusitvarkęs, žmonės yra linkę į alkoholizmą, smurtą ir kitus negerus dalykus. Tai labai keista. Mėginsime šį rajoną išjudinti cirko pagalba.

Pamažu ir toliau auginsime žiūrovą ir galbūt po dešimt dvidešimt metų nebereikės vartoti žodžio „išjudinti“. Po paskutinio festivalio paaiškėjo, kad nesame šiauriečiai, neva bendraujantys vienas su kitu nedraugiškai. Tai visiškas mitas. Žiūrovai savanoriškai kvietėsi atlikėjus į namus, pasakojo savo istorijas, juos vaišino. Visa tai skamba kaip pasaka, bet tai realiai vyko šią vasarą. Atėjo metas nustoti skųstis ir adaptuotis prie tokio miesto, koks jis yra. Tęsime darbą, kuris mums apsimoka dvasiškai, be pagiežos ar piktų jausmų. Mes negalime nekurti, tad miesto identitetą kursime ir toliau, nelauksime geresnių laikų ir milijonų iš dangaus.

Jeigu kažkas pasiūlytų bendradarbiauti „Šelteriui“ siekiant vėl tapti erdve, sutiktumėte? 

 G. A.: Kauno miesto savivaldybė alternatyvių scenos menų klausimais turėtų kalbėtis ir su komerciniu sektoriumi.  Mes su mielu noru sutiktume bendradarbiauti ir dalytis savo įgytomis žiniomis. Turime didelių planų ir lūkesčių, susijusių su ryšiais su užsieniu, kurie dabar atidedami neribotam laikui. Taip, esame atviri pasiūlymams.

Daugiau aktualijų