Kai pernai festivalyje Sirenos’17 buvo parodytas Vincento Macaigne Troškimas, kur žiūrovai buvo kviečiami įsitraukti į vakarėlio siautulį, bet šis vis dėlto atrodė per tolimas, per uždaras, o žiūrovai – per atsparūs ne itin pagauliam kvietimui, viduje liko keistas ilgesys. Ilgesys ne šiaip vakarėlio, bet teatro veiksmo sąlygoto siausmo, kuriame galėtumei įtilpti pilna koja, visa sąmone, ir niekas neatrodytų nei per toli, nei ne tau.
Tokia proga po metų atsirado atmosferiniame potyryje Dviguba vaivorykštė ir tornadas („Artificial Storm Chasing Adventure Tours“, „Cirkus Cirkör“, Švedija), kuris viliojo įspūdinga kūrybos istorija, susiejančia teatrą su realia audrų medžioklės patirtimi. Medijose pasėtas potyrio mitas pavidalą įgavo Menų spaustuvės Juodojoje salėje, kur vėjo mašina ir oro balionas, sutelpantis scenos erdvėje, užkūrė tornadą ir daugiau kaip pusę atsakomybės už vėjo potyrius paliko žiūrovams.
Nuotraukos: Dmitrijus Matvejevas
Basas patekęs į rausvuojančią, rūkais išplaukusią, ryškių šviesų nutviekstą ramu lyg prieš audrą erdvę pirmam pusvalandžiui esi paliekamas vienas – kad atsirištum, susirastum žvilgsnių, balsų – pokalbiams, kūnų – šokiams. Atsirišęs, susiradęs, esi nuvejamas nuo po kojomis plytinčios oro baliono medžiagos ir suspiečiamas į vieną iš dviejų būrių. Balionas atitenka mistiškiems, kepurėtiems aktoriams, kurie lig tol pavieniui blaškėsi tarp žiūrovų, tai šokdami, tai būdami, tai lyg funkcijos, tai lyg bičiuliai.
Įjungta vėjo mašina pradeda naują vakarėlio etapą – aktoriai mėgina atstovėti miniatiūrinį tornadą, išsilaikyti, sukurti medžiagos reljefą, leisti jai virsti monstru ir paklusnia lyg pusnimi, lyg upe, siaučiančia po kojomis, virš galvų, ties juosmenimis. Galiausiai balionas ima pūstis be paliovos ir spausti visus pasieniui, grasindamas lyg švelniai uždusinti, lyg šaltai prisiglausti. Išsipūtęs jis tampa ne erdvės objektu, bet pačia erdve – žiūrovai vienas po kito sugenami vidun, į medžiagą, kur tęsiasi vėjo vakarėlis. Tiesa, vėjo čia maža – dėl jo gūsio tenka grūstis. Kitaip jauti tik pėdsaką arba nejauti nieko. Žiūrovai vėl paliekami patys sau – tik groja muzika, užpučia vėjo mašina. Vakarėlis tęsiasi – pats sau, savaip, apie save, apie mus, kurie šoka, apie mus, kurie sėdi pasieniui.
Galiausiai prasideda ketvirta dalis, kurioje lipti į oro baliono kalnus ir stoti prieš tornadą jau leidžiama žiūrovams. Baliono viduje atmosfera buvo santūresnė, lyg dar užlaikyta, paruošiamoji; kur ne kur dar sušmėžuodavo performuojantys aktoriai. Paskutinėje dalyje nebelieka nieko, kas kurtų už tave: tik nuo žiūrovo priklauso, kaip bus pasielgta su vėju, su medžiaga, su kalnais, su sūkuriais, su vienas kitu. Siautulys įsivažiuoja visa jėga, ir žiūrovams duodama iki valios atsižaisti su tuo, ko visą performansą taip juodai pavydėjo aktoriams.
Kūrėjai eksperimentuoja su dydžių dinamika: oro baliono funkcija kinta nuo oranžinio smėlio po kojomis iki raustančio kosmoso virš galvų. Viena ir ta pati oranžinė medžiaga, judinama vėjo mašinos ir žmogaus, kuria horizontines jausenas ir optiškai didina atstumus, kurių Juodojoje salėje, regis, tikrai nėra tokių. Atmintyje išlieka keturios sceninės atmosferos, kintančios priklausomai nuo baliono audinio padėties, – plytintis ant žemės, vėjo blaškomas, pakylantis virš galvų ir atitenkantis žiūrovams kaip judrus kalnas, kaip neramus vanduo.
Ar ne per daug laiko sau turi žiūrovai spektaklyje? Juk iš tiesų čia – beveik nieko nevyksta. Net ir šokantys aktoriai nepatraukia dėmesio, nesukuria turinio: žvelgi į juos tarytum mokydamasis žaidimo taisyklių. Nors inspiruotas realių potyrių nevaldomose gamtos stichijose, performansas iš tiesų tėra dekoratyvinis jų aidas. Abejonė kyla mąstant apie žiūrovą, kuris atėjo ne pašokti, o pamatyti, patirti, sužinoti. Bandant įsivaizduoti tokį atsiribojimą, atrodo, lieka daug erdvės dykinėjimui, daugiau nei dvi valandas trunkančiam nuobodžiavimui, kurio keičiasi tik fonas, gal muzika, gal kaimynas, gal balionas, kuris arba guli, arba juda, arba pučiasi, arba subliūkšta.
Kad ir kaip ten bebūtų – įkristi į baliono kalną, atsukti vėjui nugarą, pasileisti plaukus, įsikibti į žmones ir pasiduoti šokiui teatre yra smagu. O išėjus lieka ne tik smagu. Išėjus lieka oranžiniai reljefai, padūmavę horizontai, vėjo ūžesys kūne ir kažkoks galingas… gamtos jausmas.