Individualizmo eros pabaiga

Pastaruoju metu vis dažniau drįstame nusikratyti postmodernistinį skepsį bei susivokti, kad visi savojoje egzistencijoje, o taip pat ir pasaulio kasdienybėje nesame individualūs dievukai. Asmenybės kultui po truputį žengiant į kulisus, pasiryžtame nedrąsiai nubraukti dulkes nuo socializacijos pagrindų ir po truputį mėginti atrasti bendrumo, sociumo būties džiaugsmą arba bent jau esatį. Visgi kelių dešimčių metų Lietuvoje ir gerų keturių dešimčių metų patirtis pasaulyje nėra lengvai iš gyvensenos patraukiamas atributas. Gal todėl socializacija šiandien įgyja iškreiptą pavidalą – mes vis daugiau turime draugų sėdėdami prie kompiuterio ekrano ir vis mažiau jų sutinkame gatvėje. Tačiau net ir čia imamas pastebėti paradoksas – išmokyti gyventi ironijos pasaulyje, šios neatsikratome ir socialinių tinklų padanges vis dažniau braižo šiuolaikiniai šaržai aka vaizdo įrašai, paveikslai ar pan. apie falsifikuotą kasdienybę ir netgi būtinybę jos atsikratyti. Rodos, jau 6-ame dešimtmetyje Guy‘us Debordas žinojo (šiuolaikinės) visuomenės moto, kuriuo vadovavosi Situacionistų Internacionalas – „Mes žinome, kaip padaryti gyvenimą patrauklų!“. Ir nuo tada mes tapome papirktaisiais, su (išoriško) patrauklumo paieškomis priešaky.

Nuotraukų autorius – Luc Depreitere

Tačiau, panašiai kaip dvylikos žingsnių programoje, gijimas prasideda nuo pripažinimo. O perėjimas arba liminalus procesas, kad ir koks ilgas ar sąlyginai trumpas būtų, niekada nebūna itin lengvas. Būti būsenoje „tarp“ negebėti savęs identifikuoti dabartyje, vis žvelgti atgal ar pirmyn – nėra pats lengviausias kelias, kurį gali pasirinkti kūrėjas ir individas.

Nepaslaptis, kad kultūra, o ypač kūryba, yra itin jautrus mediatorius, leidžiantis atrasti tą kalbą tarp besikeičiančios realybės ir individų. Galbūt todėl šiandienos realybėje ypač linkstame į šiuolaikinio kičo klodus, spalvindami savo nuotraukas įvairiais filtrais, ieškodami gražiausio obuolio kampo arba kurdami filmukus apie socialinių tinklų skandinamą gyvenimą. J Beuyso citatą, kad „Kiekvienas esame menininkas, bet tik menininkai tai žino“, sutrumpiname iki Šiuolaikinio meno centro fasado ir kurdami kasdienybės moto dažnai pasirenkame tik pirmąją sakinio dalį.

Viena iš, drįsčiau sakyti, ne tokio ir gausaus šiuolaikinio šokio mąstytojų būrio Lietuvoje, šiuolaikinio šokio kūrėja Liza Baliasnaja savo kūryboje svarsto socialinės kaitos arba socialinio fenomeno būtį, kuria nekasdienius socialinius ritualus. Choreografė savo šokio kelią pradėjo Kaune, tęsė Briuselyje, vis intensyviau, tačiau ne vartotojiško tempo greityje, ieško vienokių ar kitokių kūrybinių atsakymų ir į kūrybinius procesus gilinasi žvelgdama iš ilgalaikės perspektyvos. 2015 m. „Ant Auros batuto“ Aura+ erdvėje Kaunas jau galėjo susipažinti su L. Baliasnajos ieškojimais apie tai, kokioje kasdienybėje gyvename. Kūrinyje „Klymaxless“ vis šmėžavo klausimas „o kas iš to?“. Scenoje mirgėjo plastikiniai zuikučiai ir mes džiaugėmės demonstratyvia kasdienybe, kuri aiškiai suponavo mūsų vartojimo džiaugsmą, pirmiausia, žinoma, „suvartojant“ pačius save, parduodant kaip prekę. Ir, jei tuo metu, choreografės kūrybiniai ieškojimai dar apsiribojo kasdienybės dekonstrukcija, tai nuo 2016 m. dirbdama prie kūrinio „Commensurate to be with“ L. Baliasnaja nebepasitenkina kasdienybės išnarpliojimu kūrybinėmis priemonėmis.

Bręstanti menininkės kūryba ima kelti klausimus nuo choreografijos ir šiuolaikinio šokio būties šiandienos Lietuvos kultūros lauke iki naujai atrandamos bendrystės tarp skirtingų medijų kūrybiniame pasaulyje. Kūrėja teigia, kad šiam darbui ji buvo inspiruota idėjos apie judesio sinchronizaciją, kuri tapo priemone permąsyti, kas yra laikas, tempas ir trukmė. „Suprantu sinchronizaciją ne tik kaip judesio sinchronizaciją, nors ją taip pat nagrinėjame, bet ir kaip bendros kolektyvinės būsenos atsiradimą. Mane žavi bendrumas, kolektyvas, grupė, jos atsiradimas, formavimasis ir išnykimas šokio dėka.“

Nenuostabu, kad sinchronizacija, bendrumas bei unisoninė kūryba, veda savotiškos meditatyvios būsenos link ir, „Commensurate to be with“ kūrinio, pasirenkama ne juoda teatro dėžutė, tačiau Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerija. Vieta, kurioje, anot L. Baliasnajos, gali išgyventi ne tik skirtingų meno sričių susikirtimą, atrasti dailę per šokį ar atvirkščiai, tačiau taip pat pajausti architektūros monumentalumą ir gebėjimą patirti ir/ar atskleisti kolektyvinės kūrybos potencialą tokioje erdvėje. O šios atsiradimą gali slėgti arba įpareigoti erdvės, dailės kūrinių naratyvas arba jie gali sukurtas reikšmes ir praplėsti. Keletą metų trukęs komandos ieškojimas, skatina atrasti gebėjimą būti kartu, kvėpuoti kartu, galų gale panirti ne į vieno vakaro kūrybos džiaugsmo išgyvenimus, tačiau pajausti kelių metų tyrimo eigą. Tarptautinė komanda, kurią sudaro L. Baliasnaja (Lietuva), Sidney‘us Barnesas (Didžioji Britanija), Amanda Barrio Charmelo (Peru) ir Stefanas Govaartas (Nyderlandai) pasiryžta tyrinėti ir įrodyti bendrystės svarbą ne tik kūryboje, bet ir kasdienybėje. Galų gale, intelektualiai ieškoti ir mėginti identifikuoti kintančio šiuolaikinio šokio, o gal ir šiuolaikinio meno paradigmą. Į šį savotišką šamanistinį ritualą kūrėjai kviečia prisijungti Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje lapkričio 9, 10 ir 11 dienomis.

Arthuras C. Clarke‘as savo kūrinyje „Vaikystės pabaiga“ rašė apie Žemės pabaigą ir pradžią, kitaip tariant apie perėjimą iš vienos būsenos į kitą, susijungimą su Superprotu ir tapimą kažkuo, ką suvokti paprastas žemiečio protas nebuvo pajėgus. Tam gimė ir užaugo nauja karta, iki jos gimimo visi buvo apgyvendinti žemiškoje utopijoje, be karo, bado, nesantaikos, be nesusipratimų, religijos, tikėjimo ir mokslo. Viskas tirpo utopinėje kasdienybėje, tačiau netruko per ilgai, nes žmonijos neėmė kamuoti nuobodulys. Gimė karta, kuri sunaikino Žemę, pati peržengė žmogiškumo ribas tam, kad susilietų į bendrą Superproto galią, tam, kad gebėtų tapti vieniu. Tai buvo vaikai, kurių kūrybos ir destrukcijos procesas buvo tapatūs ir prilygo žaidimui arba šokiui. Pabaigoje vienintelis likęs žmogus bei kita aukštesnė gyvybės forma, mėgino suvokti vykstantį pokytį:

„– Tu ieškai to, ko daugiau čia nebėra, – tęs Karlinas. – Atsimink, kad juose nėra nieko individualaus, kaip nieko individualaus neturi atskira tavo kūno ląstelė. Bet kartu jie sudaro kai ką nepalyginamai didesnio nei žmogus.

– Kodėl jie visą laiką taip juda?

– Mes tai vadiname Ilguoju šokiu, – atsiliepė Karelinas. – Jie niekada nemiega, ir tai tęsiasi beveik metus. Jų yra trys šimtai milijonų ir jie sudaro griežta tvarka judantį piešinį  nuo vieno žemyno krašto iki kito. Mes be atvangos mėginame rasti šio piešinio prasmę ir vis tuščiai, gal todėl, kad matome tik fizinę to pusę, mažą dalį, tik tai, kas yra čia ant Žemės. Galbūt tai, ką mes vadiname Superprotu, dar minko juos, lipdo iš jų kažkokią vienovę, o paskui viską įtrauks į save.“ (Arthuras C. Clarke‘as „Vaikystės pabaiga“).

Tad panašu, kad L. Baliasnajos ieškojimuose judame bendrystės sukūrimo ir individualizmo eros pabaigos link. Tikėtina, kad pasaulis nebus sunaikintas, tačiau taip pat tikėtina, kad žengiame kažkokios kitokios pradžios link.

Daugiau aktualijų