Vangus karolių ir lynų ritualas

Rudeniui įpusėjus ir atsisveikinus su ypač gražia „bobų vasara“, prisimenu studijų laikus. Laikotarpį, kai blaškiausi tarp teatrų rašydama recenzijas, kaupdama medžiagą baigiamiesiems darbams ir aistringai diskutuodama su bendrakursiais apie teatro ir šokio naujienas. Dabar menotyrinėms aistroms nurimus, įdomu paanalizuoti savo požiūrio į šokį pokyčius. Tam geras pagrindas yra Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis „Chimeros karoliai“, kurį analizavau 2016 metais. Kaip A. Naginevičiūtė po dešimties metų sugrįžta į gimtąjį Kauną pristatyti savo kūrybą, taip aš grįžtu prie jos spektaklio analizės. Ar šokio spektaklyje vis dar akcentuojama moters esybė ir mistiškumas? Kaip šie keleri metai pakeitė choreografės stilistiką, jos buvusių studenčių judesių žodyną? Ar šis spektaklis aktualus šiandienos kontekste?

Nuotrauka: Laura Urbonavičiūtė

2016 metais matyta spektaklio versija pasižymėjo stilistiniu vieningumu, puikiai derančiu su rituališkumu pasižyminčia Vlado Dieninio muzika, metaforine Arūno Adomaičio scenografija ir savo stilistiką gryninusių šokėjų (Gretos Grinevičiūtės, Sigitos Juraškaitės, Godos Laurinavičiūtės, Agnietės Lisičkinaitės ir Erikos Vizbaraitės) judesių junginiais. Spektaklyje buvo kuriami moterų vaizdiniai, įkūnijantys mitinių būtybių tvirtybę, amžinumą, neatimant jų moteriškos prigimties. Senesnė „Chimeros karolių“ versija priminė vizualinę giesmę apie moters prigimties sudėtingumą. Ji buvo gimdytoja, žinių nešėja, aistros simbolis ir būtybė, savyje įkūnijanti tiek mirtį, tiek prisikėlimą. Naujoje versijoje visi šie aspektai abstrahuojami taip, kad bet koks stipresnis ar ryškesnis moters įvaizdis išblunka, praranda savo stiprybę ir įtaigumą. Skaitant aprašymą susidaro įspūdis, kad spektaklio kūrėjai nori kūrinį pritaikyti platesnei žiūrovų auditorijai, todėl daugiau koncentruojasi į judesio, muzikos ir scenografijos dermę, o ne į su moteriškumu susijusių idėjų išgryninimą. Nežinia, kas lėmė šį pokytį, bet Kauno publika šįkart pamatė idėjiškai vangų kūrinį.

Dabartinėje „Chimeros karolių“ versijoje scenografiniai sprendimai nepakito ir jie vis dar yra įdomūs metaforas mėgstantiems žiūrovams. Šokio spektaklyje esančios galvos su kyšančiais metaliniais lynais reprezentuoja mūsų mentalinį bagažą, kuriuo šokėjos spektaklyje groja arba veria savo patirtis. Ypač įdomi scena, kai G. Laurinavičiūtė juda iš šių lynų sukurtame kalėjime, juos blaškydama ir stabdydama, iš jų kurdama triukšmo simfoniją. Ji yra įkalinta šiame kalėjime, tačiau atranda vidinę laisvę ir lynus panaudoja savo asmeninei muzikai kurti. Tai simbolizuoja mūsų buvimą primestose taisyklėse, socialinėse normose ir mūsų siekį atrasti dvasinę laisvę.

Nuotrauka: Laura Urbonavičiūtė

Kitas įtaigus lynų (be galvų) panaudojimo būdas – tai jų sustatyta eilė, primenanti pirmykščio namo sienas. Už jų auksine spalva apšviestos šokėjos vaizduoja namus saugančias deives, kurios pabaigoje yra tarsi perveriamos lynų ir įkalinamos įsivaizduojamo namo sienose.

Nuotrauka: Martynas Aleksa

Lygindama abiejų versijų šokį, pastebiu, kad naujojoje versijoje moteriški įvaizdžiai suabstraktinami, trūksta įtaigių choreografinių momentų. Vis dėlto naujausioje versijoje labiausiai išryškėja G. Grinevičiūtės solo momentai. Nors ji taip pat įkūnija iš perlų jūros išnyrančią ir įvairių normų slegiamą moterišką būtybę, tačiau jos perteiktas deformuotas, demoniškas gyvis yra stipriausias personažas šokio spektaklyje. Jos kūno deformacijos, meistriškas ir įtaigus skirtingų charakterių perteikimas ir puiki judesių kokybė leidžia jai sukurti psichologiškai ir fiziškai deformuotą, siurrealistinį moters įvaizdį. Tuo tarpu S. Juraškaitė, ankstesnėje versijoje įspūdingai įkūnijusi moters karžygės-katės dvilypumą, šiame spektaklyje atrodo paskendusi savo pačios judesių žodyne ir stilistikoje. Fizinės stiprybės ir puikios šokio technikos ji nepraranda, bet jos įtaigumas ir gebėjimas žaisti skirtingomis moters charakteristikomis dabartinėje versijoje atrodo išblėsęs. Tai pritaikytina ir kitoms spektaklyje šokusioms šokėjoms. Spektaklio vizualinei kokybei jos neprideda nieko unikalaus, savito ar paveikaus. Šokėjos tarsi kartoja prieš penkerius metus (2013 metais įvyko spektaklio premjera) sukurtas kombinacijas, nieko naujo nesukurdamos ir nepridėdamos. Galbūt spektaklio kūrėjams pritrūko laiko arba noro atlikti naujas spektaklio tematikos paieškas?

Nuotrauka: Laura Urbonavičiūtė

Dabartinėje „Chimeros karolių“ versijoje tikimasi pamatyti šokėjų ir pačios choreografės kūrybinį virsmą, žinant šių menininkių kūrybinę biografiją. Tai nereiškia, kad šokėjos turi atlikti virtuozišką choreografiją ar scenoje demonstruoti kitus savo gebėjimus. Jos turi provokuoti žiūrovą, o save skatinti ieškoti naujų judesio ir ekspresijos galimybių spektaklio temos ribose. Priešingu atveju nesvarbu, kokio lygio būtų  atlikėjų fiziniai gebėjimai, nesvarbu, kaip virtuoziškai jie atlieka judesių junginius, šokėjai scenoje bus tik judantys objektai, kuriuos žiūrovai vangiai seks akimis. Choreografus skatinčiau šokėjų privalumus panaudoti įvairiapusiškiau gilinant ir vystant spektaklio turinį. Antraip kūrinys užsikonservuos ir šokėjų judesiuose atsispindės senos formos ir idėjos, kurios jiems ir žiūrovams laikui bėgant taps nebeaktualios.

Grįžtant prie spektaklio idėjų, sunku pasakyti, ką tiksliai kūrybinė komanda siekia perteikti. Ankstesnėje versijoje žiūrovai matė moters esybės ir dvasinės stiprybės paieškas, kurios skleidėsi kiekviename spektaklio elemente. Naudodama misticizmu ir rituališkumu dvelkiančią muziką, metaforišką scenografiją ir skirtingas jaunųjų šokėjų judesio stilistikas, A. Naginevičiūtė pateikė konkretų savo vaizduotės pasaulio reginį. Nors feministinė tematika galėjo būti labiau išvystyta, tačiau teatrališku dramatizmu ir rituališkumu nuspalvinta kūryba leido žiūrovams mėgautis spektakliu kaip apeiginiu šokio ritualu. Naujojoje versijoje visos buvusios idėjos nublanksta, o personažų egzistenciniai skausmai ir transformacijos tampa pretekstu atlikėjoms vangiai atlikti savo įprastus judesių junginius. Susidaro įspūdis, kad spektaklio tematika patiems kūrėjams yra atgyvenusi ir nebeaktuali. Tad kodėl žiūrovams tai turėtų būti aktualu?

Nuotrauka: Martynas Aleksa

Pastebima, kad dažnai scenoje matome pasirodymus, kur svarbiausia tampa judesio technikos ir choreografinių junginių demonstracija, o ne iškeltos temos ar problemos vizualinė analizė. Neseniai Kaune vykęs tarptautinis šokio festivalis „Aura 28“ parodė pavyzdžius, kaip šokį galima panaudoti visuomeninių ir socialinių problemų dekonstrukcijai, dėmesio centre išlaikant judesį. Vienas iš jų buvo trupės „Black velvet“ šokio spektaklis „Architektūra ir archetipai“, analizuojantis kaip egzistuojantys ir primetami idealai ir struktūros veikia mūsų egzistenciją ir kaip galima dekonstruotas socialines struktūras panaudoti atrandant savo vidinę laisvę. Vis dar malonu prisiminti Shamelio Pittso solo, kai per kiekvieną kūno raumenį kuriasi ir susinaikina su vyriškumo stereotipais susiję skauduliai, bei Mirelle Martins ekspresyvų veidą, kuriame užfiksuotas juodaodės moters skausmas ir stiprybė. Šie pavyzdžiai rodo, kad šokio spektaklis turi ne vien demonstruoti šokėjų privalumus ar kurti gražiai apipavidalintą sceninį vaizdą, bet skatinti naujai pažvelgti į mus supančias problemas. Jeigu kūrėjų tikslas yra analizuoti judesio, muzikos ir objektų dermę konkrečioje estetinėje stilistikoje, tegu tas smalsumas atsiskleidžia spektaklyje. Antraip spektaklis taps fotografiškai gražių akimirkų koliažu.

Naujausia šokio teatro AIROS spektaklio „Chimeros karoliai“ versija atskleidžia kūrėjų užsisklendimą savo pačių stilistikose ir vangų norą tęsti anksčiau keltų temų analizę ir reprezentaciją. Šį kūrinį rekomenduočiau pažiūrėti teatro mylėtojams, kurie nori susipažinti su šiuolaikiniu šokiu, bet bijo, kad jo nesupras. Šio šokio spektaklio teatrališkumas, aiški individuali šokėjų judesių stilistika ir lengvai suprantamas sceninių elementų metaforiškumas yra puiki įžanga nedrąsiam, bet smalsiam teatro žiūrovui.

____________________________

Norėdami daugiau sužinoti apie šokio spektaklį „Chimeros karoliai“, siūlau perskaityti ankstesniąją spektaklio recenziją.

Spektaklio premjera įvyko 2013 metais.

 

Daugiau aktualijų