Tyrinėjimai platformoje „Bitės“: Liza (I)

Metų pabaigoje Lietuvoje šiuolaikinio šokio padangėje sugrįžta nauju rūbu pasidabinusi šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“. Po šiek tiek trukusios tylos, Vilniuje lapkričio pabaigoje bei kiek įkopiant į gruodį, bus ne tik šokama, tačiau ir vėl prabylama bei svarstoma, tai kas gi yra tas šiuolaikinis šokis ir kur mes drauge su juo esame/judame/šokame/einame. Kitaip tariant, kaip ir visi brandą patyrę protaujantys organizmai, taip ir šiuolaikinio šokio reiškinys apsiims svarstyti savosios egzistencijos prasmę.

Organizatoriai drauge su dalyviais nusprendė žengti tiriamųjų darbų link ir trys kūrėjai – Liza Baliasnaja, Erika Vizbaraitė bei Lukas Karvelis – pristatys savo tyrinėjimus plačiąja prasme, apjungiančius temą „trans-“. Žinoma, tai ne vienintelė veikla platformoje, tačiau šįkart diskutuosime apie tai, ką jaunieji pasiryžo tirti ir ištirti, kokiais skirtingais keliais nueita ir ko galime tikėtis susirinkę kelis vakarus po šiuolaikinio šokio apmąstymo skėčiu. Lietuvos šokio informacijos centras pasiryžta drauge su „Bitėmis“ nerti į tyrinėjimus, tik šįkart, lingvistine prieiga. O kadangi kiekvieno tyrinėjimas unikalus, pavadinkime šį straipsnį trilogijos pradžia.

Kūrėja Liza Baliasnaja

XX a. septintame dešimtmetyje buvo nukaldinta tokia Gajos hipotezė (arba Gajos teorija, dar vadinama ir Gajos principu), kuri teigia, kad Žemė egzistuoja kaip atskira sistema ir yra gyvas organizmas. Kertinis hipotezės teiginys – Žemė yra superorganizmas. Superorganizmais vadinamos tokios rūšys, kurios sudarytos iš daug individų ir kuriose individai negali egzistuoti vienas be kito. Kitaip tariant, mes gyvename nuolatinėje priklausomybėje, saistomi skirtingų ryšių ir, praplėskime savo pasvarstymus, peržengdami linijinio laiko ribas į visuotiną būvį. Mes esame viseto dalis, svarbūs tiek, kiek viena kūno ląstelė yra svarbi visam organizmui. Tad bendrystė yra mūsų jėga ir (galbūt) mūsų silpnybė. Tačiau tai tėra viena iš teorijų apie būvį priklausomam vienas nuo kito, bendruomenės sukūrimo, kuri jungiama tokių tamprių ryšių, kad pavienis individas egzistuoja paradoksalioje situacijoje – jo unikalumas bei jis pats yra svarbus tiek, kiek tarnauja didžiojo organizmo naudai, kaip kad skruzdėlynas yra galinga sistema, kol jame yra skruzdės, o ne tuomet, kai keliuku tebėga viena skruzdė.

Choreografė, šokėja, (jaunoji) šiuolaikinio šokio mąstytoja Liza Baliasnaja savo tyrimuose pasirenka buvimo drauge, buvimo komunoje/sociumo klausimus bei tokios egzistencijos galimybes šiandien. Visgi įdomu tai, kad Bičių platformos kontekste kūrėja apsiima tirti ritualo, savotiško šamanizmo būties galimybes socialiniuose santykiuose, kurie mus pasiekia kaip kolektyvinės patirties ir pasąmonės reiškinys. L. Baliasnajos meniniuose tyrimuose apsijungia lokalūs kontekstai ir išgyvenimai – moteriškumo apraiškos per kasų pynimą. Taip perteikiamas savotiškai romantizuotas istorijos būvis, kuomet jaunų moterų gyvenimus idiliškai įrėmindavo arba metaforiškai papildydavo gebėjimas susipinti kasas. Savarankiško gyvenimo pradžios simbolis buvo dar vienas „pynimo“ ar „jungimo“ būdas – tai audimas, kuris simboliškai žymėdavo perėjimą iš mergystės į moterystę. Tačiau pinasi ne tik kasos, bet  ir žmonių gyvenimai, mintys, kartais kojos, tad į tyrimo lauką įtraukiama ir kalba, lingvistinės reikšmės, skambesys. Čia žengiama nuo pavienių žodžių link sakinių, giedojimo ir artėjama prie (tikro ar tariamo) ritualo sukūrimo.

Archajiškoje bendruomenėje laiko cikliškumas lemdavo gyvenimo ritmą, darbus bei poilsį. Gal kiek paradoksalu, tačiau žemdirbiai lietuviai dažnai kuo puikiausiai ne tiek suvokdavo, kiek jausdavo savąją būtį, tiesiog ją išgyvendami paprastoje (tačiau tikrai ne prastoje) savo kasdienybėje. Galbūt todėl drožinėjimas virto dievdirbyste, o ši šiandien savotiškai įkaldinta (it akmuo) UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašuose. Ir čia mes tai, kas lokalu, imame suvokti globaliame kontekste, kitaip tariant, kaip lietuviška skruzdė prisideda prie pasaulio skruzdėlyno. Juk būtis kartais gali būti išgyvenama, rodos, per kasdienius ir paprastus reiškinius, o būties kasdieniškumas yra tarsi savotiškas meta akordas L. Baliasnajos tyrinėjimo procesuose, svarstant amžinybės ir kasdienybės ritualo koreliaciją bei egzistenciją.

Visgi, būties rituališkumas tėra viena iš pasirinktų teorijos ir tyrinėjimų pusių. Gajos teorija, kuri šiuo atveju pasitarnauja tuo, kad choreografės darbuose be pinamos bendrystės kasos, kurioje viskas susilieja į vieną ir kvėpuoja bei (savi)egzistuoja lyg vienas organizmas, kontempliuojama ir savigydos forma. Organizmas priklauso ne tik nuo mistiško likimo ar anapusybės dievybės, tačiau pirmiausia skatinama pamėginti suvokti priklausymą nuo savęs paties. Kolektyvinė pasąmonė mums pina gijas apie stilizuotą praeitį, apie jaunystės ir kasdienybės išgyvenimus, apie moteriškumą ir ateities planus, tačiau be viso to egzistuoja ir individuali pasąmonė. Tad žmogaus pažinimo galios, deja, yra apribotos (ir kol kas panašu, kad nenugalimai) tik paties žmogaus. Pats esi savo didžiausias draugas ir priešas, ne visada galintis užsiimti ir savikūros procesais. Dr. Joe Dispenza vienoje iš savo knygų „Jūs esate placebas“ kalba apie savigydos galimybes, apie proto ir kūno bendrystę, kurios suvokimui ir išgyvenimui daugelis nesame pajėgūs, bent jau kol kas. Kitaip tariant J. Dispenza savo tyrimuose kalba apie tai, kaip gali materializuotis mūsų mintys ir veikti ląstelių lygmenyje savigydos arba savidestrukcijos link. Beje, tokie tyrinėjimai tęsiami ir Lietuvoje tik ne šokio, o genetikos pasaulyje. Tad jei mintys turi gydomosios galios, tuomet muzika ir šokis galbūt gali prie to prisidėti? Bet  ar nėra egzistencija apribota formulės „viskas iš visko ir/arba niekas iš nieko“? Iš dulkės į dulkę, o galbūt iš pynės į pynę arba kaip organizmo viduje, taip ir išorėje. Tad jei mes esame Žemės organizmo ląstelė, galbūt lygiai taip pat galėtume ją gydyti arba sargdinti?

Panašu, kad L. Baliasnajos tyrinėjimai žada nupinti mūsų bendrystės kasą it kokį lietuviškąjį sodą. Juk šio atskira dalis tėra šiaudeliai, bet juos sujungus draugėn, šie tampa tobulu vieniu. Galbūt taip gali susijungti ir kūnai bei mintys? Ir galbūt atsakymo sulauksime lapkričio 23 dieną Tsekh galerijoje dalyvaudami L. Baliasnajos tiriamojo darbo „Nivea“ pristatyme.

Tebūnie tai pirmoji trilogijos pabaiga ir populiariai – laukite tęsinio.

Daugiau aktualijų