Tyrinėjimai platformoje „Bitės“: Lukas (II)

Lietuvos šokio informacijos centro ir „Bičių“ platformos bendradarbiavimo, lingvistiniu keliu tyrinėjat, kas yra šiuolaikinis šokis jaunų kūrėjų akimis, trilogija artėja į pabaigos pradžią.  Pabaigos pradžia tik dėl to, nes tikiu, jog po įvykusių premjerų platformoje tikrai taip pat lauks bent jau trys tekstai apie tai, kas praktiškai buvo išgirsta, galų gale, gal užvirs diskusijos, jog manieji žodžiai buvo ne tiesa, prieš jų judesį. Kas ten žino, disputo laukas ims ir staiga Lietuvos šokio padangėje išsiplės. Ar gi nebūtų žavinga pabaiga 2018 metams?

Visgi, šįkart ne tik apie diskusijų troškimą, tačiau apie Luko Karvelio darbą „Transition“. Ir vėl gi, mėginimai užrašyti tai, kas šokama.

Nuotraukos: M. K. Čiurlionio menų mokykla

Visiškai neseniai teko pamatyti trumpą vaizdo įrašą apie besikeičiantį klajoklių gyvenimą Mongolijoje. Įrašas beje 2009 metų, tad turbūt per 9-erius metus tų pokyčių atsirado tik dar daugiau, tačiau jame kalbama būtent apie klajokliško gyvenimo paradigmos pasikeitimą. O tai neatsiejamai turi įtakos besikeičiančiam suvokimui kas yra namai, kaip save begali identifikuoti su vieta, sociumu, gentimi, miestu ir taip toliau. Kitaip tariant, klajokliškas gyvenimo būdas išvirto į tariamą sėslumą greta didžiausių miestų, kuriuose apsistojama, nes tik ten begalima uždirbti pakankamai pajamų išlaikyti šeimą. Tad sutrikdomas visas natūralus ne tik gyvenimo, bet ir gyvavimo ciklas. Kalbinti asmenys neslepia, jog šis ganėtinai radikalus pasikeitimas jų nedžiugina, o ir miesto gyvenimo tempas ne kažin ką beleidžia identifikuotis su esama vieta, kaip ir skurdžios sąlygos, tačiau kaimiškajame ir klajokliškame gyvenimo būde išgyventi tampa vis sunkiau. Rodos turėtų imti bujoti savotiška mankurtizmo karta, tačiau atsiminimas apie ciklišką, o ne chaotiškai greitą laiką, ima egzistuoti kaip romantiškas prisiminimas prabėgusios ne tiek tobulos, kiek tinkamos kasdienybės. Būtent tokios, kokiai ir esi skirtas. O perėjimai, ypač chaotiški ir greiti, ne visada veda geresnio rytojaus link (tačiau, be abejo, potencialiai gali link ten vesti). Visgi, kol kas šie gyventojai gyvavimą mieste ar greta miesto suvokia tik kaip neišvengiamą būtinybę, tačiau ne kaip savojo gyvenimo pasirinkimą. Tad visada yra gyva viltis, grįžti prie „tinkamo“, o ne prie „privalomo“ gyvenimo būdo, tai yra grįžti prie savosios būties.

Tai gi, Lukas Karvelis, savo perėjimo darbe ir imasi kalbėti apie mėginimus save atrasti, kaip choreografas teigia, kūrybinio proceso metu „šokėjai negali pasislėpti tempe“. Tokiu būdu tarsi patiriama savotiška meditacija, atpažinimas, nušvitimas, gimstantis kolektyviniuose ieškojimuose, arba bent jau neatpažintos savosios pusės ieškojimas, o gal ir atradimas. Improvizacijos metu ieškoma atsakymų, kas esi savame judesyje. Tarsi savotiška cikliško laiko ritualas, kuomet ramybė ir lėtumas yra sunkiausiai įveikiama užduotis, tačiau ir didžiausia chaotiško pasaulio vertybė. Pastebėtina, jog būtent šį lėtą tempą formuoja komanda, grupė – kitaip tariant – bendruomenė. Net jei vienas solo savajame „perėjime“ ir ketintų ištrūkti iš nusistovėjusio tempo, suburta bendruomenė primins jam apie duotą užduotį – save atrasti.

Įdomu tai, jog visi trys „Bičių“ platformos darbai rodos vienaip ar kitaip prabyla apie bendruomenės svarbą, apie poslinkį nuo asmeninio link kolektyvinio potyrio. Be visą ko, taip pat mėginama vėl atrasti ir patirti laiko lėtumą. Būvimą, o ne tik skubėjimą greito tempo gyvenimo kasdienybėje. Nenuostabu, jog tokios paieškos gali būti nelengvos. Juk kasmet skundžiamės vis dar persukamo žiemos ir vasaros laiku, nes vienas valandos persukimas organizmui sukelia ne pačius didžiausius džiaugsmus. O štai Mongolijoje klajokliai, kuriems drastiškai teko pakeisti gyvenimo tempą link miestiškosios, greitosios kultūros taip pat netapo itin ja sužavėti. Rodos, po vartojimo vajaus, šiuolaikinė kūryba ieško kelių pamatinio žmogiškumo link, savęs pažinimo link arba, anot L. Karvelio „siekio sukurti kažką didesnio už save“ link. Dideli dalykai dažnai susikuria arba atsitiktinai, chaoso drugeliui suplazdenus sparnais, tačiau dažniausiai ilgai, nuosekliai ir lėtai bei neskubant dirbant. Ir žinoma, jaučiant vienybę su savimi bei aplinka, kurioje esi.

Ar toks yra dabartinis mūsų perėjimas? Savotiškas grįžimas klajoklių genties link? Mėginimas atrasti prarastą vidinę ramybę, o galbūt net gi vidinę būtį? Ar šiuolaikinis šokis yra pajėgus turėti įtakos tokiam persikeitimui? Ar šis kelias galų gale išvaduos mus iš amžinojo savęs teisimo ir nelaimingos būties? Ar galime būti laimingi savo ramioje kasdienybėje?

Galbūt į šiuos klausimus atsakymus išvysime ir pajusime L. Karvelio darbe „Transition“. O gal klausimų bus tik daugiau. Atsakymų lauksime po premjerinėse trilogijose. Tad pabaigos pradžiai – L. Karvelio „Transition“ premjera lapkričio 16 d. Šokio teatre.

Daugiau aktualijų