Tyrinėjimai platformoje „Bitės“: Erika (III)

Lietuvių mitologijoje chaosas, iš kurio gimdavo tvarka dažniausiai būdavo vaizduojamas vandens pavidalu. Iš pradžių buvo vanduo ir tik tada Dievas, dažnai vienokiu ar kitokiu būdu žaismingai apgaudavęs velnią ir sutverdavęs tai, kas tveriasi. Tačiau siekiant sukurti pasaulio tvarką, pirmiausia mums reikia chaoso, o tas chaosas dažniausiai būdavo pavadinamas vandeniu. Visgi, egzistuoja tokia ganėtinai įdomi, bet ir painoka chaoso teorija. Anot šios teorijos, taip yra apibrėžiamos dinaminės sistemos, kurios yra itin jautrios pradinėms sąlygoms, o šis jautrumas vadinamas drugelio efektu. Tad vienas drugelio sparno plastelėjimas – ir mes turime visiškai neprognozuojamą ateities rezultatą. Nenuostabu, kad mitologijoje šis chaosas tvyrojo vandens pavidalu, savotiškai ataidint evoliucijos teorijai. Mes nežinome, kas išlips iš vandens ir kodėl galų gale taps žmogumi, bet drugelio sparnai taip plastelėjo, kad mes tapome sukurtaisiais.

Erikos Vizbaraitės tiriamasis darbas „Bičių“ platformoje pavadinimu „Transparent“ apsiima nagrinėti gyvybę suteikiančio vandens savybes, be kurių žmonija mirtų arba jos tiesiog nebūtų. Simboliškos, visą apimančios, įtraukiančios ramybės, kuri įprasmina gyvybės ratą. Visiškos pilnos būties, kuomet tavasis chaosas nurimsta, kuomet nebėra nei viršaus, nei apačios, pradžios ar pabaigos, o tik tyli egzistencija. Iš esmės, vanduo mums gali asocijuotis su kūryba plačiąja prasme, su ta kūryba, kuri tveria bei yra išgyvenama/pajaučiama nuo gimimo iki paskutinio atodūsio, ir tai telpa vienoje akimirkoje. Kaip kad Hayao Miyazaki fantastiniame animaciniame filme „Princesė Mononokė“ rodoma keliaujanti miško dvasia. Šiai žengiant, jos žingsnyje spėdavo išdygti, užaugti, pražysti ir nuvysti gėlės bei žolynai. Tvėrimas susideda iš gyvybės ir šios būties akto, kaip ir mes plūduriuojame dar negimę, bet jau esantys.

Nuotraukų autorė – Laura Vansevičienė

Kol kas, mūsų žiniomis, vienintelė planeta saulės sistemoje apdovanota vandeniu, o tai reiškia ir gyvybe, yra Žemė. Tad mes gyvename, mirštame, teršiame ir baigiame nugaluoti savo vienintelius namus (dar vienas drugelio sparno plastelėjimas?). Tačiau E. Vizbaraitės darbas ne tik apie tai. Apie vandenį ir jo esatį choreografė ėmė svarstyti prieš keletą metų, kuomet gimė šokio miniatiūra „Vandenyje“. Šiame trumpame darbe buvo gilinamasi į tarpusavio santykių temą, kurią sulėtino vandens cirkuliavimo ritmas, būvimas vandenyje, it tyli meditacija cirkuliuojant vandeniui. Idėja buvo pasėta ir įleido šaknis po kelerių metų platformoje „Bitės“ E. Vizbaraitė apsiima tęsti ją užvaldžiusią vandens temą. Šįkart ji žvelgdama kiek kitu kampu, ne tiek atsitraukdama, kiek praplėsdama santykių temą ir į šią žiūrėdama ne tik kaip esančią tarp vyro ir moters, tačiau į santykį su pačiu savimi, gebėjimą sulėtėti vandenyje ir tiesiog būti. Kūrėją domina skirtingų sferų santykis – oro, vandens ir kūno, kaip kūnas gali ne tik būti, tačiau ir šokti vandenyje. Ar tokiu būdu gali gimti choreografija, ar šokis ar vėlgi – tik drugelio plastelėjimas sparnais, kuris nuveda prie netikėtos atomazgos?

E. Vizbaraitė linkusi savo tyrimuose atskleisti ne tik techninius mėginimus, paieškas ir sprendimus, tačiau taip pat svarstyti ko reikia, norint panerti, pajusti pirminį jausmą, kuomet tuštuma ir pilnatvė tampa vieniu. Choreografė pastebi, kad tyrime susijungė praktika ir mintis, pavyzdžiui, norint panerti į gylį, reikalingas papildomas svoris – pasirišamas švinas ir tik tuomet pavyksta nebeplūduriuoti paviršiuje. Ar nėra taip pat ir su mintimis, idėjomis, kurių atradimui reikia svorio, gramzdinančios masės, o ne lengvo plūduriavimo.

Galų gale, egzistuoja ir stovintis/nedrumsčiamas vanduo. O kada žmogus ima pelkėti savame neveiksnume? Būti sustojusiam arba plaukti pasroviui paviršiuje, kuomet iš pačio žmogaus telieka neveiksni plūdė. Ar tai galime prilyginti mirčiai? Bent jau socialinei? Ar yra būdų prikelti tokį plūduriuojantį asmenį ar visą žmoniją? Kokią žalą patiriame kaip sociumas ar kaip asmuo, kuomet tiesiog apmirštame? Jei smegenys vandenyje pažeidžiamos gana greitai, ar paviršinis plūduriavimas mirusiame vandenyje mus veikia užliūliuodamas apatiška savidestrukcija? Ar nėra taip, kad stovintis vanduo paskleidžia smarvę tik tada, kai kažkas išdrįsta jį pajudinti?

Klausimų, kaip ir atsakymų E. Vizbaraitės tiriamajame darbe keliama bei ieškoma daug. Tad nenuostabu, kad choreografija nepretenduoja tapti aiškiai apibrėžto šokio kūrinio dalimi. Šįkart laukiama instaliacinės poezijos, kurioje vienas kitą veikia bei vienas su kitų sąveikauja vaizdas, garsas ir kūnas, o paraleliai dar turėtume regėti dokumentinius tyrimo momentus. Stebint kūrinį gyvai, žadama ne tik apsvarstyti visas saviegzistencinės būties galimybes, tačiau ir mėginti pateikti atsakymus į prieš tai keltus, o gal dar net ir nekilusius klausimus. Įsitraukę į E. Vizbaraitės kuriamą pojūčių žemėlapį, turėtume rasti kelią atsakymų, o taip pat ir klausimų link. Ir judėti link kažko. Gal visgi yra kelias link giluminio patyrimo, atsisakant bet kokių lingvistinių ar laiko suvokimo skirtumų, panyrant į absoliučią vienovę? O gal išgyti net nėra tikslas, svarbu pajausti ir meditatyviai išgyventi savosios kasdienybės ir būties transparentiškumą. Šįkart atsakymus pateiksiu ne aš, o E. Vizbaraitės kūryba ir jos darbas „Transparent“, kurį esate kviečiami išgyventi gruodžio 4 d. galerijoje „Tsekh“.

Su šiuo tekstu priešpremjeriniai „Bičių“ lingvistiniai intarpai baigėsi. Ateityje gal nersime į tyrinėjimų vandenyną, prisirišę švino diržą, o gal patogiai plaukiosime paviršiuje, bet kol kas vadovaukimės tikėjimu, kad „Quod hodie non est, cras erit“ („Ko šiandien nėra, rytoj bus“).

Daugiau aktualijų