Konvencionalus bičių susibūrimas

Stebint šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje, galima didžiuotis mūsų šokėjų pasiekimais. Jų spektakliai rodomi užsienio šalyse, lietuvių atlikėjai šoka žymiausiose pasaulio šokio trupėse, mokyklose ir jų kūrybos kokybė nenusileidžia kitų šalių šokėjams.

Lietuvoje taip pat turime glaudžią ir tvirtą šokėjų bendruomenę, kurią galima pamatyti beveik kiekviename šiuolaikinio šokio festivalyje ar pavieniuose pasirodymuose. Iš pažiūros ši bendruomenė atrodo atvira įvairių tipų pasirodymams ir įvairaus pasirengimo šokėjams. Tačiau neseniai virtualioje erdvėje įsiplieskusi diskusija dėl termino „profesionalus šokėjas“ išryškina atskirtį tarp diplomuotų, šokio asociacijoms priklausančių ir profesionalioje scenoje šokančių šokėjų bei tų, kurie savo išgalėmis bando rasti vietą šokio pasaulyje. Ši diskusija atskleidžia, kad Lietuvos šokio erdvėje egzistuoja tam tikri standartai, pagal kuriuos šokėjai yra skirstomi ir vertinami. Galima ilgai ginčytis šia tema ir ji turėtų būti pratęsiama viešoje diskusijoje, tačiau jos problematiką galima pastebėti ir renginiuose, skirtuose jaunų kūrėjų tiriamųjų darbų pristatymams. Šiuo atveju tai šiuolaikinio šokio platforma Bitės, kuri lapkričio 16 d. pristatė jaunų kūrėjų kompozicijų vakarą. Šią dieną rodomų kūrinių programa išryškina šiandienos Lietuvos šokio pasaulio suvokimo problemą bei skatina kvestionuoti šokio kūrinio standartus.

Šokio tyrinėjimo platforma Bitės vyksta antrąjį kartą (pirmoji platforma vyko 2016 metais, o 2007-2015 metais kaip šiuolaikinio šokio festivalis pavadinimu Bičių sąskrydis). Platformos organizatoriai koncentruojasi į šiuolaikinio šokio lauko kūrėjų eksperimentus, judesio ir idėjų paieškas, inicijuoja tiriamųjų šokio darbų kūrimą bei šokėjų bendradarbiavimą. Šių metų platformos programą sudaro kompozicijų vakaras, trijų tiriamųjų darbų pristatymai (Luko Karvelio, Lizos Baliasnajos ir Erikos Vizbaraitės), filmo Lietuvos šokio kūrėjų portretai peržiūra bei diskusija.

Kaip teigia organizatoriai, platforma Bitės siekiama suteikti erdvę eksperimentams, meniniam bendradarbiavimui, o visuomenei – geriau susipažinti su šokio kūrėjų darbais. Renginys yra atviras individualių formų šokio kūriniams, šokėjų kūrybinių procesų išbandymui scenoje. Dalyvaujant vieninteliame kompozicijų vakare ir lyginant jį su 2016 m. vykusia platforma, pastebima, kad šių metų programą sudaro Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio specializacijos auklėtinių ir Šeiko šokio teatro atlikėjų sukurti kūriniai. 2016 m. programa buvo įvairesnė atlikėjų požiūriu (tuomet, greta Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos auklėtinių ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų pasirodė trupės Ba.La, Freedom of movement iš Lietuvos, suomių trupė no.ones.dance ir kt.), o patys darbai buvo daugiau eksperimentiniai, ne tokie formaliai techniški kaip šiais metais rodomi kūriniai. Jei praeitoje platformoje akcentuotas atvirumas įvairių šokio pasaulio atstovų pasirodymams, šių metų programa labiau orientuojasi ties kelių jaunų, talentingų kūrėjų tiriamaisiais darbais. Pristatomi artimoje aplinkoje esantys, pažįstami kūrėjai ir jų darbai. Platformos programa nėra sudaroma atviros ir viešos atrankos būdu, ji kuruojama. Šiais metais ypač pritrūko išankstinės informacijos apie platformos renginius.

Nuotraukos – Glasses’n beard photography

Apžvelgiant kompozicijos vakare pristatytus darbus galima pastebėti šokėjus vienijantį siekį atrasti save kūrybiniame procese. Ar tai būtų įvairių elementų panaudojimas (pavyzdžiui, laiko tėkmės) formuojant savo judesių kalbą ir asmeninį pasakojimą, ar būvimas su kitu žmogumi, grupe. Šokėjai siekia suvokti savo vaidmenį šokio kūrinyje ir kokią įtaką tai gali turėti jų vidiniam pasauliui. Labiausiai žavi šokėjų brandumas ir judesių tikslumas, siekis nedramatizuoti savo potyrių, bet juos analizuoti, susisteminti ir pateikti kaip šokio tyrimą. Galima didžiuotis šiais jaunais kūrėjais, nes jie savo karjeros pradžioje jau moka jungti judesį su muzika, apšvietimu, giliomis idėjomis ir stipriais įvaizdžiais, kad aiškiai perteiktų savo kūrybines vizijas ir sukurtų trumpus, bet brandžius kūrinius.

Vakarą pradeda Šeiko šokio teatro šokėjas Erikas Žilaitis savo kūriniu „L“. Šokėjas šiuo trumpu kūrinėliu gilinasi į laiko sąvoką, žongliruoja laiko savybėmis. Skambant ramiai muzikai, kurią pagyvina lietaus garsai, šokėjas melsvoje dulksnoje tyrinėja savo kūno galimybę paveikti laiką – jį sustabdyti, pagreitinti, kontroliuoti arba pasiduoti laiko tėkmei. Naudodamas tikslius, aiškius judesius, puikią šokio techniką jis sukuria itin jautrų bei analitišką kūrinį. Derindamas plaukiančius, ištęstus judesius su greitais gestais, jis priešais žiūrovo akis manipuliuoja laiko bei savo paties asmeninėmis savybėmis. Nors ir trumpas šis šokėjo pasirodymas įtraukia žiūrovą į jo vidinį pasaulį. Kartodamas judesių junginius, žaisdamas pasikartojančiais judesiais, jis siekia išeiti iš savo paties susikurto tyrinėjimų rato. Tokiu būdu jis panaudoja laiką, įprastus judesių junginius ir judesio tyrinėjimo metodus, kad iš jų laisvintųsi ir nežinomybėje atrastų kitą, jautresnę ir nuoširdesnę savo asmenybės pusę. Ši trumpa miniatiūras savyje talpina jauno kūrėjo judesio paieškas laiko tėkmės analizėje, tuo pat metu į paviršių iškeldamas apnuogintą savo sielos veidą. Smulkios klaidelės ir trumpi disbalanso momentai prideda šiam kūriniui žmogiškumo ir žavesio, o atlikėjui išėjus iš scenos širdis vis dar virpa nuo matyto grožio miražo.

Tuo tarpu Aistė Kriukelytė kūriniu „Migloje“ nagrinėja šokėjos kūrybinį procesą ir jo metu kylančias blokadas. Kūrinyje atlikėja vaizduoja nedrąsią ir savo kūrybos metoduose užstrigusią menininkę, kuri, skambant poetiškai Anos Babuškinos muzikai, siekia atrasti kažką naujo. Ar tai būtų naujas judesys, išraiškos forma ar tai, kas atskleistų jos tuometinę būseną, kūrėja nedrąsiai kuria ir nusišalina nuo savo sukurtų štampų. Muzika iš pradžių yra judesius ir emocijas diktuojantis scenaristas, kūrinio eigoje virstantis kūrybiniu impulsu ir varikliu. Tyloje A. Kriukelytė sustingsta, pavyzdžiui, „sėklos“ pozicijoje, o pasigirdus pianino garsams ji išsineria ir tęsia choreografines paieškas. Tai atspindi glaudų, beveik dvasinį santykį tarp šokėjo ir muzikos kaip nenutrūkstamą dviejų kūrėjų ryšį. Šis kūrinys, lyginant su kitais platformos darbais, yra gan kuklus estetine ir idėjine prasme. Kūrėjai migla tėra trumpa nežinomybės akimirka, jungianti praeitį su ateitimi, arba tai, ką žinai, su tuo, ką už akimirkos atrasi. Deja, bet šokėjos kuklumas neleidžia žiūrovams susitapatinti su ja ir jos kūrybiniais sunkumais, skatina kritiškai vertinti jos kuklias pastangas išeiti iš savo užburto kūrybos rato. Galų gale, A. Kriukelytė neatranda išėjimo iš savo kūrybinės miglos, o žiūrovams vargu ar įdomu, ar ji tą išėjimą ras.

Kitas kūrinys – tai Luko Karvelio „Transition“, analizuojantis šokėjus kaip individus, esančius grupėje. Kūrinys pradedamas jauniesiems šokėjams einant ratu susikibus už rankų. Tuo metu rato centre šoka vienas iš grupės narių arba vienas šoka rato centre, kitas už rato sinchroniškai atlieka tuos pačius judesius. Ratui išsiskleidus, šokėjai susieina į grupę ir atlieka tuos pačius skirtingų aranžuočių judesių junginius. Jų kūnų visuma primena jūros bangas, judančias pagal hipnotizuojančią muziką. Jeigu buvimas rate šokėjams suteikia galimybę parodyti savo individualią stilistiką, rasti partnerystę su kitu judančiu kūnu, tai buvimas grupėje atima jų individualumą, bet suteikia grupinę stiprybę. L. Karvelis skatina jaunuosius šokėjus analizuoti save būnant individu ir grupės dalimi, o žiūrovams suteikia galimybę panirti į muzikos, šviesos ir judančių kūnų masės kuriamą meno kūrinį (šis darbas primena kuklesnę, miniatiūrinę Crystal Pite „The Seasonsʼ Canon“ versiją). Tai gan sudėtingas kūrinys, skatinantis šokėjų psichoanalizės tyrimą, tuo pat metu išlaikantis aiškią vizualinę estetiką. Choreografas sugeba sukurti intelektualų ir nepretenzingą kūrinį, analizuojantį talentingų individų gebėjimą nesavanaudiškai judėti greta kitų kūnų. To rezultatas yra jautrus ir brandus kūrinys, prognozuojantis sėkmingą L. Karvelio judesio menininko karjerą.

Kita šokio miniatiūra buvo taip pat Šeiko šokio teatro šokėjos Marijos Ivaškevičiūtės darbas „Paveiktas“. Dėvėdama paprastą gėlėtą suknelę, šokėja pradeda šokį stovėdama priešais žiūrovus ir subtiliai pozuodama. Po truputį pradedama blaškyti iš vidaus kylančių spazmų, ji vis sunkiau kontroliuoja savo elgesį. Spazmai pereina per kūną ir pavienės kūno dalys pradeda ją tempti gilyn į scenos erdvę. Stengdamasi atgauti kontrolę, ji bando išeiti iš šios būsenos, tačiau vis sugrįžta, tarsi tempiama nematomos jėgos. Blaškydamasi tarp suvaldymo ir priešinimosi, šokėja kuria savo individualią choreografiją, kurią užbaigia energingas plaukų plaikstymas. Kaip ir kolegos E. Žilaičio šokyje, M. Ivaškevičiūtė naudoja artikuliuotus ir aiškius judesius bei išlavintą judesių stilistiką, kad sukurtų įdomų judesio tyrinėjimo rezultatą.

Priešpaskutinis šio vakaro kūrinys – Gabrielės Bagdonaitės „Afektas“. Tai baigiamasis atlikėjos darbas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Šioje grupinėje choreografijoje nagrinėjama ramybės ir sumaišties, baimės ir paieškų tematikos. Kūrėja vaizduoja baimę kaip impulsą ieškoti atsakymų, o ramybę – kaip sumaišties įžangą. Keturi šokėjai, žaisdami judesių eilės tvarka ir keisdami judesių sinchroniją, kuria vidines sumaištis išgyvenančias asmenybes, kurios pergyvena tuos pačius išgyvenimus skirtingu metu. Kuriamas įspūdis, kad ne mes vieninteliai išgyvename tam tikras dramas, nes mūsų aplinkoje yra žmonių, kovojančių su tomis pačiomis dvasinėmis kovomis. Naudodami linijinį apšvietimą, kiekvienam šokėjui tarsi suteikiamas dėmesys perteikti savo individualius potyrius, tačiau jie atlieka beveik vienodus judesių junginius, tokiu būdu patvirtindami idėją, kad mus visus jungia tos pačios baimės ir vidinės kovos. Kūrinys nepasižymi drąsiais vizualiniais ar idėjiniais eksperimentais, bet siekia susisteminti ir apjungti studijų metu įgytas judesio išraiškos ir kompozicijos žinias.

Paskutinis kūrinys, turintis apibendrinti vakaro programą, yra Blako Seidelio ir Emos Senkuvienės „X ir ateities X“. Tai daug diskusijų ir vidinių barnių sukeliantis eskizas, dekonstruojantis pačios platformos idėjas, struktūrą ir į paviršių iškeliantis problemas ar diskusijų vertus klausimus, kurie iki tol yra užglaistomi.

Šiame kūrinyje vaizduojami poros santykiai, kuriuose vyrauja nepasitenkinimas partneriu, siekis išlaikyti irstančius santykius. Kūrinį galima suskirstyti į tris dalis – šokio ir judesių junginių atkartojimu rodomas besikuriančių ir kartu irstančių santykių vaizdinys, poros atsiskyrimas ir siekis egzistuoti individualiai bei vaidybinė dalis, vaizduojanti lemiamų santykių pokyčių viltį ir žlugimą. Šios trys dalys yra tarsi atskiros paveikslo dalys, kurias galima įvairiai dėlioti, o kai kurias pašalinus – kūrinys nenukentėtų. Jeigu platformoje žiūrovams būtų parodyta tik pirmoji kūrinio dalis, ji gražiai užbaigtų saugius tyrinėjimus akcentavusį platformos Bitės vakarą. Tačiau pratęsdami kūrinį ir įkomponuodami diskusijas keliančią vaidybinę dalį, jie peržengia platformos propaguotą estetinę ribą ir sukuria netikėtai drąsų šokio teatro spektaklį. Drąsų ne dėl tematikos ir jos atvaizdavimo būdo, bet dėl staigaus ir gan drastiško perėjimo prie vaidybinio teatro. Perėjimas nuo sudėtingo ir jautraus poros santykių irimo, vaizduojamo profesionalia atlikėjų judesių kalba, prie gan banaliai suvaidinamos santykių problematikos yra greitas ir tarsi neturintis priežasties. Dėl to pirmoji reakcija pamačius šių talentingų kūrėjų darbą yra itin kritiška. Mintyse perėjus matytų kūrinių sąrašą ir platformos tikslus, norisi sugrįžti prie šio darbo, kaip E. Senkuvienė vis sugrįžta į B. Seidelio glėbį.

Šiemet platformos Bitės organizatoriai pateikė labai saugią kūrinių, nagrinėjančių judesį ir iš jo kylančių reikšmių paletę. Beveik visi matyti kūriniai buvo sukurti buvusių arba esamų Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinių, kurie užaugo su tuo pačiu judesių ir jų junginių žodynu bei tuo pačiu suvokimu, kaip turi atrodyti šiuolaikinio šokio kūrinys ir kaip jis turi būti kuriamas. Todėl E. Senkuvienės ir B. Seidelio kūrinys iškrito iš bendro estetinio konteksto ir jį yra nelengva analizuoti dėl nestandartinės formos ir kūrybinių pasirinkimų. Tačiau tai ne kritika šokėjams, bet pastaba kukliai kompozicijų vakaro programai. Jei šį kūrinį pamatytume greta drąsesnių ir labiau provokuojančių kūrinių, spektaklio eskizo „X ir ateities X“ sandarą būtų galima vertinti adekvačiau. Kadangi jis yra parodomas greta gražių, trumpų ir eksperimentiškai kuklių darbų ir dėl staigaus bei netikėto dviejų žanrų apjungimo jis išbalansuoja kritinį kūrinio ir kompozicijų vakaro vertinimą.

Duetas „X ir ateities X“ išryškina platformos programos konvencionalumą. Pirmiausia norėtųsi pasidžiaugti Lietuvos šokio mokyklose ir akademijose brandinamais techniškai stipriais šokėjais, kurie sugeba atskleisti save kaip menininkus per trumpas miniatiūras. Norėtųsi pamatyti, ką sugeba ir Kauno choreografijos mokyklos auklėtiniai, Klaipėdos universiteto šokio meno programos studentai, įvairių šokių studijų nariai ar pavieniai judesio entuziastai. Svarbu, kad platforma būtų ne vien oficiali teatrinė scena, bet ir įtrauktų mažiau tradicines erdves, kurias judesys galėtų transformuoti ar įkvėpti gyvybės. Tuo pat metu, norėtųsi, kad panašaus pobūdžio platforma būtų ilgesnė (šokių kompozicijoms būtų skirtos dvi, trys dienos) ir įkomponuotų daugiau įvairesnio stiliaus ir eksperimentinio lygmens šokio pasirodymų. Norėtųsi, kad šokio platforma Bitės taptų alternatyva tokiems šokių festivaliams kaip Naujasis Baltijos šokis ar Aura ir suteiktų galimybę platesniam žiūrovų ratui pamatyti kitą Lietuvos šokio pasaulio pusę. Matydami didesnę pasirodymų įvairovę, mes taip pat tapsime atviresni kitokio pobūdžio pasirodymams ir jų vertinimui.

Daugiau aktualijų