Birutė Banevičiūtė: menas keičia tiek suaugusius, tiek kūdikius

Šokio spektaklių kūdikiams Lietuvoje pradininkai, šokio teatras „Dansema“, neseniai paminėjo kūrybinės veiklos dešimtmetį, per kurį su spektakliais ir edukacine veikla jau spėjo išmaišyti pusę pasaulio. Nors sako nesitikėję tapsiantys dideliu pokyčiu Lietuvos  scenoje, „Dansema“ savo spektaklių formatais vis dar stebina tiek mūsų, tiek kitų šalių žiūrovus. Apie darbo su jauniausia auditorija subtilybes, naujus projektus ir svarbius dešimtmečio įvykius plačiau pasakoja „Dansemos“ įkūrėja, choreografė ir pedagogė Birutė Banevičiūtė.

Nuotraukos autorė – Laura Vansevičienė

– „Dansema“ teatro bendruomenėje jau turi keliauninkų etiketę. Iš tiesų daug keliaujate, tačiau ties kuo dirbate stabtelėję tarp skrydžių po visą pasaulį?

Birutė Banevičiūtė: Tikrai, keliaujame daug ir kelionėmis labai džiaugiamės, nes naujos auditorijos visada leidžia „pasitikrinti“ savo spektaklius ir jų aktualumą. Esame laimingi, kad Lietuvos kultūros taryba tiki mūsų darbu ir remia mūsų keliones. Taip pat tai yra ir pagrindinis mūsų pragyvenimo šaltinis. Be spektaklių, tarp kelionių dar užsiimame edukacija kūdikiams šokio pamokėlėse, kuriose mano išgrynintais metodais, siekiame ugdyti vaikus nuo pirmųjų jų gyvenimo mėnesių. Metodas ypatingas tuo, kad nemokome vaikų dalyvauti, neduodame jokių žodinių instrukcijų ar nurodymų. Pamokėlių metu vyksta organiškas bendradarbiavimas su vaiku, atsižvelgiant į tai, kaip jis juda, reaguoja. Vos vaikui pajutus, kad niekas jo už tas reakcijas neteisia, jų nevertina, pasipila daug ir tikrų jo reakcijų į įvairiausius stimulus.

Kita didelė mūsų veiklos dalis yra kūrybinis darbas su vaikais – kartu su jais kuriame spektaklį „Pasaulio sutvėrimas“, kur vaikai kartu su šokėjais pasirodo scenoje.  Čia naudojame daug ką stebinantį metodą – vaikų šokti mes nemokome, leidžiame jiems kartu pajusti spektaklio ritmą, šokį atrasti kaip džiaugsmingą veiklą, kurioje nėra primestų taisyklių, kurių reikėtų laikytis.

Nuotraukos – šokio teatro „Dansema“ archyvas

Paskutinį kartą šį edukacinį projektą įgyvendinome Palestinoje, prieš tai – Kinijoje, Ukrainoje, Belgijoje. Ne kartą tai darėme Lietuvoje – čia labiausiai sujaudino darbas su vaikais, turinčiais įvairių raidos sutrikimų. Stipri patirtis matyti, kaip toks šokio metodas išlaisvina, atpalaiduoja net ir sunkiai judančius ar sunkiai bendraujančius bei į aplinką reaguojančius vaikus.

– Ar jaučiate, kad neįgaliųjų integravimas vis dar yra stigma? Kaip į tai žiūrima kitose šalyse?

B. B.: Taip, tai tikrai didžiulė stigma. Tėvams ar globėjams nejauku tokį spektaklį stebėti kartu su vieša publika, tad dažnai padarome jį uždarą, atskirai tik specialiosios mokyklos auklėtiniams. Su tuo pačiu susidūrėme ir Kinijoje, kai pasiūlėme kartu su neįgaliais vaikais parodyti spektaklius. Iš tiesų, beveik visur, kur nuvažiuojame, susiduriame su ta pačia problema – neįgalių vaikų bendruomenes ten laiko atskiromis, užsidariusiomis, tuomet ir jos pačios nelabai nori bendrauti. Požiūrį po truputį keičia šio projekto rezultatas, kai tėvai ar globėjai pamato atsipalaidavusį, socialiai išlaisvėjusį vaiką. Nenoriu suabsoliutinti meno poveikio, bet akivaizdu, kad čia jis veikia vaiką teigiamai.

– Kalbant apie edukaciją – Ukrainoje jau greitai bus išleista jūsų knyga apie šokį kūdikiams. Tai – pirmas kartas, kai jūsų medžiaga išleidžiama kitoje šalyje. Kaip gimė šis projektas?

B. B.: Šis projektas prasidėjo dar 2014-ais metais, kai pirmą kartą į Ukrainą nuvažiavau su teorine paskaita apie šokį kūdikiams ir darbą su vaikais plačiąja prasme, skirta choreografams ir šokio pedagogams. Vėliau vedžiau mokymus apie tai, kaip apskritai kurti spektaklius tokio amžiaus vaikams. Taip pat Ukrainoje su vietos šokėjais pastačiau spektaklį „Spalvoti žaidimai“, tapusį pirmuoju spektakliu kūdikiams šalyje. Visa ši veikla atskleidė didžiulį tokios edukacijos poreikį. Pedagogams reikėjo spausdintos medžiagos, kuria jie galėtų vadovautis ateityje. Kadangi iki šiol visa informacija buvo prieinama tik lietuvių kalba, jiems kilo mintis patiems išleisti mano knygą.  Joje – ne instrukcijų rinkinys, nurodantis, kaip tiksliai reikia dirbti, o kompleksinė medžiaga, sudaryta iš pokalbių, praktinių choreografų pavyzdžių. Knygos leidimo projektą laikau stipriu savo ir „Dansemos“ patirties įsitvirtinimu Ukrainoje.

– Edukacinės medžiagos poreikį atradote Ukrainoje, o kaip su Lietuva? Kaip čia šokėjams ir choreografams sekasi dirbti su kūdikių ir vaikų auditorija?

B. B.: Iš tiesų labai džiaugiuosi „Dansemos“ šokėjais – manau, Lietuvoje tokių šokėjų, kurie žinotų, kaip reikia šokti spektaklius kūdikiams, daugiau nėra. Stebiu ir kitų bandymus kurti ir atlikti šokį kūdikiams, tačiau man kitų darbuose vis dar labai trūksta kūdikio psichologijos suvokimo. Pati kurdama spektaklį atsinešu ne tik choreografinę patirtį, bet ir tam tikrą mokslinį pagrindimą, o su savo šokėjais prie to dirbame itin daug. Lietuvoje vis dar pastebiu dažną formatą, kai mažą žiūrovą būtinai stengiamasi pralinksminti, dirbtinai prajuokinti, į teatrą žiūrint tik kaip į pramogą. Aš į teatrą visgi žiūriu kaip į procesą, kuris žmoguje kažką pakeičia. Nesvarbu, tu suaugęs ar kūdikis, bet koks menas tavyje lemia tam tikrus pokyčius, tave paveikia, duoda naujos informacijos, verčia mąstyti, net tada, kai spektaklis ar paveikslas nepatiko. Man visada svarbu, kad tai būtų kokybiška ir nebanalu, net jei auditorija – kūdikiai. Manau, pasirodant kūdikiams, šokėjas negali apsimesti vaiku, negali suvaikėti nei žodžių, nei judesių prasme. Čia reikalinga nuolatinė reakcija į konkrečią situaciją, netinka kruopščiai surepetuota, nepajudinama choreografija. O to Lietuvoje matau vis dar daug. Šokio spektaklių mažiausiems žiūrovams mūsų šalyje poreikis yra milžiniškas – matau tiek gausėjantį spektaklių, tiek pamokėlių kiekį ir džiaugiuosi, kad to imasi vis daugiau kūrėjų, tačiau kartais man paskauda širdį dėl jų kokybės.

– Sugrįžkime prie platesnio konteksto – kalbėjome, kad daug gastroliuojate, kokias tendencijas pastebite šokyje vaikams ir kūdikiams pasaulyje? O gal jūs patys esate ta tendencija?

B. B.: Panašiai! Iš tikrųjų, net nuvažiavus į Europos šalis, kurios, atrodo, jau gerokai priekyje mūsų daugelyje sričių, suprantame, kad vis dar nustebiname žiūrovą, atvežę šokio spektaklius kūdikiams. Aišku, matau daug aukštos kokybės spektaklių, kurių kūrėjai žino, ką daro, supranta, kaip kurti vaikams. Labiausiai jie paplitę Skandinavijos šalyse, kurios ir mus pačius prieš daugiau nei dešimt metų įkvėpė kurti.

– Daug kalbame apie edukacinę jūsų darbo pusę, tačiau visai neseniai Vokietijoje pristatėte ir naują kūrinį – spektaklį vaikams „Labirintas“. Kaip vyko jo kūrybinis procesas?

B. B.: Dar prieš dvejus metus su „Hessiches Staatsballett“ baleto trupės šokėjais perstatėme „Dansemos“ spektaklį „Spalvoti žaidimai“, kuris sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo, tad gavau prašymą sukurti naują produkciją, tik jau kiek vyresniems vaikams. Spektaklį kūrėme nuo nulio, kartu su tos pačios „Hessiches Staatsballett“ baleto trupės kviestiniais šokėjais. Su nauju spektakliu teko garbė atidaryti „Tanzplattform Rhein-Main“ festivalį, kuris parodė svarbą tarptautinėje šokio programoje turėti ir šokį vaikams.

– Su „Dansema“ kūrybinę ir edukacinę veiklą vykdote jau daugiau nei dešimtmetį. Per tiek metų daug dalykų keitėsi tiek jūsų kelyje, tiek Lietuvos scenoje, kur patys tapote tam tikru pokyčiu.  Ką išskirtumėte kaip svarbiausius savo dešimtmečio įvykius?

B. B.: Kai pradėjome dirbti, nė patys negalvojome, kad ateiname daryti kažkokių pokyčių. Kūriau, nes man pačiai tai atrodė įdomu, nauja ir reikšminga. Ši kūryba susiejo dvi mano darbo kryptis – pedagoginę ir choreografinę. Vieni svarbiausių momentų man buvo tada, kai mus pradėjo kviesti į užsienį, kai buvome pakviesti į „Kids Euro“ festivalį Amerikoje, kai pajutau, kad dėl tokio didelio susidomėjimo kuruoti gastrolėms mums reikia atskiro žmogaus. Taip prie mūsų komandos prisijungė Gintarė Masteikaitė, dabar užsiimanti visais mūsų tarptautiniais ryšiais. Kitas svarbus momentas, aišku, buvo tada, kai supratome, kad iš šios veiklos mes galime gyventi. Nors iki tol ne visai pasitikėjau savimi ir galvodavau: „pasaulyje juk visko tiek daug, ką mes čia jam labai naujo parodysim.“. Suvokiau, kad turime ką parodyti.

Svarbus įvykis buvo būti pakviestiems į Kiniją bei sulaukti ketverius metus pasikartojančių kvietimų. Gera sulaukti kvietimų ir iš kitų šalių, kur jau esame buvę, nes visa tai parodo, kad darome kažką svarbaus ir reikšmingo ne mums vieniems, bet ir kitiems. Gera sulaukti ir daugybės teigiamų atsiliepimų Lietuvoje. Nors apie mus kalba ir kaip apie tą minėtą pokytį Lietuvos scenoje, visgi mūsų pačių misija yra pokytis vaiko atžvilgiu. Jaučiu nešanti pokyčius į vaiko ugdymo suvokimą, dėmesį ugdymui nuo pat pirmų dienų, kai klojasi visas vaiko fiziologinis, psichologinis, emocinis pamatas. Darbas su „Dansema“ man atnešė supratimą, kad mūsų visuomenė tokia, kokia yra todėl, kad nesuvokiame ankstyvojo ugdymo reikšmės vertybių, asmenybės formavimuisi. Visuomenė nemąsto, nes mes neugdome mąstymo. Deja, bet mes ugdome vykdytojus, o ne mąstytojus.  Tikiu, kad tai reikia keisti, todėl dabar mano misija yra tai daryti per „Dansemos“ spektaklius ir taip prisidėti prie geresnės bendros mūsų visuomenės ateities.

 

Daugiau aktualijų