Marginalo ir kurmių bendruomenės duetas

Gruodžio 12 dieną Menų spaustuvės Juodojoje salėje įvyko „Miglės Praniauskaitės Dance Company“ šokio spektaklio „Kurmis“ pristatymas. Šioje patobulintoje spektaklio versijoje choreografė ir šokėja Miglė Praniauskaitė tęsia humanizmo ir egzistencijos paieškas schematizuotoje visuomenėje.

Nuotraukos: Glasses’n beard photography

Ankstesniuoju šokio spektakliu „Rekonstruoti“ (2015) atlikėja atsuko veidrodį į žiūrovus, kuriame jie pamatė save siekiant išgyventi, kai gyvenimas paverčiamas mechaninių funkcijų rinkiniu. Realybė tarsi susiskaidė į atskiras sritis, kurios vaizduojamos šaltai, be emocijų. O judesių preciziškumas ir puiki sinchronija dar labiau sustiprino įspūdį, kad žmogus tėra didžiulės mašinos dalis. Šokėjos kaip robotai atsitraukdavo ir vėl įsijungdavo į judesių atlikimą, tarsi mašininės skruzdėlės dėliojo ir formavo mūsų emociškai sunykusios visuomenės portretą. Pasibaigus spektakliui likai su mintimi: ar kas pasikeistų, jei išeitum iš visuomenės mašinos? Ar įmanoma nuo jos atsiriboti? Galų gale mintyse lieka M. Praniauskaitės solo, kaip besiblaškantis miražas, dėliojantis minčių, klausimų ir vaizdinių mikroschemą.

Tuo tarpu spektakliu „Kurmis“ grįžtama į gamtą ir neriama į žemėje esančius labirintus. Šio gyvūno simbolika pasirinkta taikliai, nes kurmis atspindi daugelio žmonių baimę patirti kažką nežinomo, siekį gyventi komfortabiliai ir saugiai. Nors kurmis atlieka ekosistemai būtinas funkcijas, jis simbolizuoja bailų, savanaudišką ir saugumą mėgstantį padarą. Jis save keičia tiek, kiek tai jam yra naudinga. Kūrybinė komanda vėl atsuka mums veidrodį, kad pamatytume savo uždarumą ir bailumą.

Spektaklio pagrindinis aspektas yra kompleksiški santykiai tarp grupės ir individo, bendruomenės ir marginalo. M. Praniauskaitė didžiąją dalį spektaklio praleidžia būdama atokiau nuo kurmių bendruomenės (Karolina Indrė Žvinytė, Vincenta Gurauskaitė, Paulina Garbauskaitė, Viktorija Praninskaitė), ji taip ir netampa pilnaverte jos nare. Įeinant ir išeinant iš grupės choreografijos, šokėjos plastiški ir kartais ilgesingi judesiai kontrastuoja su grupės mechanišku ir aštriu judesių stiliumi. Atsiribodama nuo bendruomenės ji bando atrasti savo identitetą per judesių paieškas ir kažką atradusi ji grįžta į grupę bei pakeičia jos dinamiką. Tokiu būdu parodoma, kad marginalas gali tapti visuomenės sistemų, normų ir taisyklių pokyčių katalizatoriumi.

Kurmio įvaizdis spektaklyje yra itin abstraktus. Šokėjos vaizduoja kurmius kaip susilenkusius, atsargiai ir mechaniškai erdvėje judančius gyvius, kurių regėjimo periferija siekia iki jų prieš veidą sulenktų rankų. Nors spektaklio metu per šokėjų kompoziciją buvo kuriama grupės ir marginalo priešprieša, dažniau už individo savęs paieškas dėmesį patraukia keturių šokėjų gebėjimas palaikyti sinchroniją ir judesiais atliepti muzikos ritmui. Judėdamos itin tiksliai ir mechaniškai, dėvėdamos tuos pačius neutralių spalvų kostiumus, bei vienodai susirišusios plaukus, jos kuria vieningos furijų bendruomenės įspūdį. Šios patrauklios, tačiau griežtos, kovingos ir akylai M. Praniauskaitės personažą stebinčios merginos sukuria taisykles ir elgesio schemas įkūnijančias būtybes. Daugiausia šokdamos grupėje, scenos kampe, jos, būdamos savo komforto zonoje, bando atkartoti individualistę, vėliau tarsi nori ją įbauginti, nubrėžti elgesio rėmus kuriuose ji turėtų būti. Šios grupelės santykis su marginalu yra sudėtingas, kadangi analizuodama išsiskiriantį asmenį, grupė individą vienu metu priima ir atstumia, pilnai neintegruoja į savo bendruomenę. Tuo tarpu M. Praniauskaitės personažas juda pagal savo vidinį ritmą, ieško savęs, atradimus įkomponuoja į grupinę choreografiją, bet stengiasi išsaugoti savo individualumą.

Scenos erdvė – paversta požeminiais labirintais, o metaforišką saulės šviesos įvaizdį kuria įstriža prožektorių linija (šviesų dailininkas Yaronas Abulafia), persmelkianti scenoje esančią rudą dulksną, raudonų bei žalių šviesų žaismę. Tačiau saulės šviesa nėra kurmių siekiamybė ar svajonių simbolis. Šviesos spinduliai tik suteikia spalvinį ir simbolinį foną, kuriame šokėjos egzistuoja, tyrinėja save ir savo egzistenciją bendruomenėje.

Stebint šį kūrinį sunku jo nelyginti su „Rekonstruoti“. Abiejuose kūriniuose yra pasikartojantys judesiai, jų junginiai ir kompozicijos, yra panašus erdvės išnaudojimas ir idėjų vaizdavimo būdai. Pagrindinis spektaklių skirtumas pasireiškia per jausminius niuansus, nes M. Praniauskaitė savo šokėjas spektaklyje „Kurmis“ prižiūri kaip mama, aiškiau jaučiamas tarpusavio ryšys, todėl judesių stilistika tampa truputį minkštesnė. Šį spektaklį malonu stebėti dėl puikiai paruoštų šokėjų, aiškios choreografės stilistikos, racionalaus požiūrio į kūrybą, judesių tikslumo bei M. Praniauskaitės dėmesio savo šokėjoms. Kaip ir spektaklyje „Rekonstruoti“, šiame kūrinyje svarbu yra ne pamokymai, moralas ar drama, bet choreografės talentas ir kūrybinės vizijos aiškumas. M. Praniauskaitė savo kūryba nesiekia kritikuoti, bet subtiliai vaizduoja mūsų bandymus prisitaikyti prie konkrečios bendruomenės, tuo pat metu formuojant savo individualumą. Belieka tikėtis, kad kūrėja toliau vystys savo unikalumą, vis tvirčiau įsiliedama į kurmių (šokio) bendruomenę.

Skaityti daugiau