Būti tėčiu, visuomene, savimi

Kartais iš šokį vertinančių teatro kritikų pasišaipoma dėl jų polinkio kiekvienoje detalėje ieškoti prasmių, metaforų ar linijinės dramaturgijos, nors kūrėjai akcentuoja ką kita. Apie šokėjos-aktorės Gretos Grinevičiūtės kūrybą teatrą nagrinėti pratusiems žmonėms kalbėti lengviau – čia išties egzistuoja simboliai, metaforos, citatos (ne vien šokio lauko), o kai kas spektakliuose netgi paaiškinama tekstu.

Nuotraukos – Viktorija Lankauskaitė

Galbūt todėl atrodo, kad šios kūrėjos darbai (įskaitant B&B duetą) įgyja edukacinę funkciją – šiuolaikinio šokio „bijantiems“ žmonėms tai galėtų būti žingsnis link susidraugavimo su žanru: pasiūlymas atsiduoti matomo kūno ir jo judesių keliamiems potyriams, išlaikant galimybę bet kada atsiremti į tai, kas atrodo įprasta, saugu, pažįstama.

G. Grinevičiūtės monospektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjera įvyko kovo mėnesį. Tai buvo triukšmingas, daugybę detalių (televizorių, ekrane transliuojamas G. Grinevičiūtės ir P. Markevičiaus suvaidintas žinomų filmų scenas, alaus skardines, finalą su blizgučių lietumi…) įtraukęs pasirodymas, kuriame rekvizitas neretai užgoždavo pačią šokėją. Lapkričio mėnesį rodytas stipriai pasikeitęs spektaklis – kur kas tvirčiau surištas, liūdnesnis ir pateisinęs sprendimą detalėmis užgožti gyvą žmogų, būtent tai tampa viena svarbiausių spektaklio temų.

„Spektaklį skiriu tėčiui, kuris mane užaugino; o siurblys atsirado todėl, kad tėtis, matydamas kaip chaotiškai siurbiu, man visada sakydavo, jog kaip siurbi, taip ir gyveni savo gyvenimą,“ – maždaug taip spektaklio metu kūrėja paaiškina jo pavadinimą. G. Grinevičiūtės personažas patiria daugybę gyvenimų, drauge su jais – transformacijas. Scenoje ji – bligzučiuose besimaudanti žvaigždė, energinga, moteriška (pop kultūros prasme), pati viena gebanti užpildyti visą „juodą dežutę“. Grįžus namo viskas keičiasi – mergina tampa mažyte blankia figūrėle, skęstančia fotelyje, ekranų gausybėje, alaus skardinėse ir ryškesnių, televizijoje bei kine šmėžuojančių žvaigždžių spindesy. Ironiška alaus reklama (visos skardinės nudažytos baltai, o žodis ALUS sulietas taip, kad teisiškai niekas negalėtų prikibti), siaubo filmai, romantiniai filmai apie tikrą arba perkamą meilę – tokiais malonumais užpildytas spektaklio pasaulis. Tiksliau – tėčio pasaulis arba jį primenantis, kai šeimos nario nėra šalia.

Televizorius spektaklyje tampa vienintelio scenoje veikiančio personažo antagonistu, su kuriuo mergina priversta nuolat kovoti. Dėl ko? Tikėtina, dėl tėčio dėmesio. Vien tik save pasiūlyti galintis gyvas žmogus konkuruoja su ekrane matomais reiškiniais, kurie sukurti maloniems pojūčiams, patiriamiems išvengiant gyvų žmonių kompanijos ir jos sukeliamų „nepatogumų“ (nesutampančių nuomonių, poreikio prisitaikyti ir t.t.). Scenoje besimėtantys pomėgį išgerti liudijantys atributai (nors mergina ir jos tėtis „neturi rimtų problemų su alkoholiu“) regisi kiek iliustratyvūs, ypač šokėjai pačiai imant skardines ir vaizduojant išgėrinėjimą. Lapkričio mėnesį šis motyvas išnaudotas prasmingiau – gėrimą vaizduojančiais judesiais kūrėja akcentavo nuolatinį pasikartojimą, sukimąsi namų, buities rate. Nepaisant to, kad šis ratas prieštarauja asmenybės charakteriui ir svajonėms, jį norisi prisijaukinti, prisipratinti – juk tai vieninteliai namai, kuriuos mergina turi. Šis motyvas lydi visą spektaklį – žmogaus bandymas savo neįrėminamą charakterį pririšti prie buities, kurioje tenka gyventi, ir supratimas, kad kartais netgi suaugęs siurbti taip ir neišmoksti.

Spektaklyje ryškūs du priešingų krypčių vektoriai – tėtis (idėja) natūraliai tolsta nuo savo keliu žengiančios dukters (kūnas), kuri bando suartėti, tik dar labiau išryškindama nuotolį. Spektaklio pradžioje auksinės spalvos triko vilkinti, aukštakulnius avinti, pasidažiusi mergina palaidais plaukais palaipsniui atsisako vadinamosios moteriškos atributikos, susirišdama plaukus ir užsivilkdama vyro švarką. Taip parodomas neįtikėtinai stiprus poreikis turėti žmogų šalia – negalėdama to padaryti, spektaklio herojė pati juo tampa. Nepaisant to, kad „Šokį dulkių siurbliui ir tėčiui“ galima skaityti kaip ženklų rinkinį, jis atrodo paremtas ne tik sąmoningai pasirinktais simboliais, bet ir kūrėjos pojūčiais bei refleksijomis – pastarieji turbūt ir yra tai, ką G. Grinevičiūtė siekia perduoti publikai. Žinant šokėjos-aktorės kūrybinę biografiją, teatro elementai jos spektakliuose nestebina, tačiau spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ šie elementai ne visada kuria naujas prasmes ar siūlo netikėtą požiūrio kampą – kartais tiesiog žemiškiau paaiškina žiūrovui, į ką, kaip ir kodėl reaguoja atlikėja. Čia turiu omenyje didžiąją dalį spektaklyje girdimo teksto – merginos, laidos vedėjo, tėčio, kai kuriais atvejais ir filmų ar dainų žodžius. Dauguma tekstų, be abejo, susiję su neverbalinėse scenose transliuojama informacija, tačiau kartais žodžiais taip puikiai paaiškinama esmė, kad užkertamas kelias interpretacijai. Be to, tekstinės scenos nuolat primena, kad spektaklis paremtas tikra šokėjos patirtimi – taip skatinama žiūrovo empatija. Ir tai galėtų pasirodyti vienareikšmiškai girtina.

Spektaklyje naudojama dokumentinė medžiaga – G. Grinevičiūtės ir jos tėčio pokalbio telefonu įrašas, kuris lapkričio spektaklyje skambėjo labai neaiškiai ir jei nebūtų girdėtas anksčiau, tikriausiai būtų buvę neįmanoma suprasti, apie ką kalbėtasi. Galbūt spektaklio kūrėjai to ir siekė – nors iš atsakymų akivaizdu, kad pokalbio metu jo dalyviai vienas kitą girdėjo puikiai, žiūrovams įrašas tapo dar vienu atstumo, du pasaulius skiriančios miglos simboliu. Į kitą emocinį lygmenį spektaklio veikėją perkelia radijo laida, kurioje ji nebeišlaiko savyje to, kas jai iš tiesų svarbu. Tačiau eterio laiko užtenka tik pikantiškoms detalėms, tad laidos vedėjas pertraukinėja ir tildo kalbančiąją (kiek per daug). Nors mergina nepasiduoda, šioje scenoje kalbomis ir ašaromis atskleidžiama daugiausiai nevilties. Tokia raiška skatina empatiją, o kadangi spektaklyje pakankamai dokumentinės medžiagos, žiūrovas pradeda užjausti ne tik personažą, bet ir pačią kūrėją. Žiūrovus tai turėtų sujaudinti, tačiau analizei tai kelia sunkumų – pradedi jaustis tarsi nagrinėtum ne kūrinį, o realius dviejų žmonių santykius. Šiek tiek nejauku.

Vienas universaliausių itin asmeniško spektaklio motyvų – butaforinėje aplinkoje skęstantis mažas žmogus, iš paskutiniųjų besistengiantis konkuruoti su materialiais, perkamais malonumais. Atsidūrusi namų aplinkoje mergina akimirksniu „sumažėja“ – ją gožia didžiulis minkštas fotelis, kuriame ji murkdosi, negalėdama išsivaduoti. Milžiniškas ekranas ir jame transliuojami vaizdai bei garsai dominuoja scenoje, nukreipia dėmesį nuo atlikėjos ir/arba sukuria muziką jos šokiui. Trikdžiai, fragmentiškumas, pasikartojimas atsiskleidžia projekcijose ir šokėjos bandymuose išsilaisvinti iš fotelio. Veiksmą perskrodžia tuščių glamžomų ir mėtomų skardinių garsai, papildydami televizijos kuriamą muziką ir kurdami ausiai nemalonų kasdienės buities aidą. Vaizdo projekcijose kūrėjai žiūrovui nesąmoningai įsiūlo žaidimą „atspėk filmą“: stebėdamas akivaizdžiai matytas kopijuojamas scenas, pajunti azartą prisiminti, koks tai kūrinys. Pirmą kartą žiūrint spektaklį filmuota medžiaga traukia akį labiau nei kūrėjos kūnas. Žiūrint spektaklį antrą kartą, projekcijų turinys jau pažįstamas, todėl ekraną priimi kaip simbolį, o ne savarankišką turinį, generuojantį „veikėją“. Dėmesį sąmoningai pradedi kreipti į atlikėją, o ekranas lieka ausiai nemaloniu trikdžiu, leidžiančiu fiziškai pajusti, kaip žmogų ir jo tylą „pjauna“ kiekviename žingsnyje informaciją transliuojančios technologijos. Taigi ekrano ir žmogaus kova spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ egzistuoja formos ir turinio lygmenyse – pirmasis nukreipia dėmesį nuo gyvo kūno ir tai galima suvokti ne kaip režisūrinį netikslumą, bet kaip problemos iliustraciją. Juk kas nėra nustūmęs gyvo žmogaus į šalį, kad galėtų įdėmiai žvelgti į televizoriaus, kompiuterio ar telefono ekraną?

Tekste kalbėta tik apie spektaklio idėjos autorę, choreografę ir atlikėją Gretą Grinevičiūtę, tačiau analizuojant detales akivazidu, kad „Šokį dulkių siurbliui ir tėčiui“ kūrė didelė komanda. Išties – premjeros vakarą nusilenkti scenoje susirinko neįpratai milžiniškas monospektaklio kūrėjų būrys: režisierius Paulius Markevičius, dramaturgė Kristina Steiblytė, kompozitorius Vladas Dieninis, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kostiumų dailininkė Rūta Kyguolytė, video autorė Saulė Bliuvaitė, operatorė Vismantė Ruzgaitė ir video šviesų dailininkas Jurgis Matulevičius. Galbūt kažkuris lenktis neišėjo – neteko skaičiuoti. Svarbu, kad spektaklio, kurio pavadinimas teigia šokį, kūrėjų komanda atskleidžia jo – ir šokio meno apskritai – tarpdiscipliniškumą. Taip pat džiugina, kad pasirūpinti spektaklio elementais kviečiami savo srities profesionalai ir idėjų autoriai nebesistengia patys „apžioti“ visų sudedamųjų spektaklio dalių.

Šokis, teatras, kinas, muzika – tėčio pažinimui tokie pat svarbūs elementai kaip ir fotelis, televizorius bei alaus skardinės. O dulkių siurblys būtinas, kad pažintum pati save. Vadinasi, „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ – tai spektaklis apie savęs ir tėčio pažinimą. Apie sąjungą dviejų žmonių, kurių vardai, profesijos, apibūdinimai viename sakinyje iš pirmo žvilgsnio galbūt visiškai nedera.

Daugiau aktualijų