Tapatybės nupurtymas nuo banano

Jos B&B. Jos šoka. Jos kalba. Jos moterys. Jos turi ką pasakyti. Apie jas rašyti kviečia šokio portalai, tačiau šokis čia tik pretekstas. Pretekstas pasisakyti, turėti balsą. Banana Dream atveju – pretekstas puse veido pasijuokti iš jūsų įnirtingų tapatybės paieškų. Liaukitės. Lupkite bananą, pjaukite tortą, šokite nesinchroniškai. Būkite B, arba būkite kitas B. Ir B užtenka, nereikia nieko daugiau.

Nuotraukos: Vismantė Ruzgaitė NONA

Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė, 2016 m. pristačiusios B ir B dialogą, vėliau prasitęsusį virtualioje erdvėje, 2018 m. gruodį perėjo prie bananų – jaukius meškutiškus kombinezonus pakeitė gelsvais triko ir juodais kostiumais. Spektaklio #Banana dream afišoje Menų spaustuvė virtusi SPAustuve, afišos dizainas primena akcinių produktų reklamas, grotažymė iš karto kuria virtualaus identiteto istoriją, kitaip tariant, bendras vaizdas skirtas supykinti. Vis dėlto spektaklis – švarus (scenografė – Renata Valčik), grynas ir trumpas. Po jo keliaudama namo prisiminiau Richard Scarry knygos Ką žmonės dirba visą dieną? herojų, vardu Gorila Bananas, kuris čia būtų tikęs į kompaniją ne tik todėl, kad vieną po kito lupo bananus, bet ir todėl, kad neabejotinai pritartų minčiai apie sociumo primestos tapatybės nusikratymą: jis nenorėjo vogti, jis TIK norėjo bananų. Bet dabar jis – žymiausias Darbėnų vagis, ir tuo jo identitetas baigiasi.

Apie tapatybės nupurtymą nuo kūno kalba ir B&B. Šįkart jos – gerokai rimtesnės, griežtesnės, negu B ir B Dialoge, kur leido sau kvailystę, infantilumą, neapibrėžtumą, žaidimą. Banana Dream scenoje niekas nežaidžia – tai yra rimta scena, rimtos temos, rimti bananai. Tai yra rimtas bandymas sukurti Banana Dream – sapniškai pakrikusią erdvę, kurioje žmonės sulėtinti, dainos ir šokiai – fragmentuoti, suskaldyti. Visoje choreografinėje spektaklio dalyje konstruojama sapno apie bananą atmosfera, kurioje – simboliškai – daug seksualumo, moteriškumo, lietimo (nežinantiems, ką reiškia sapnuoti bananą, padės google). Bananas – visuomenės seksualizuotas vaisių karalius, čia tampantis pirma ir paskutine primestos tapatybės auka. Nei jis norėjo savo vakarietiško įvaizdžio, nei jis dėl ko nors iš esmės kaltas, todėl B&B imasi šį įvaizdį griauti. Jos grūdasi bananus vieną po kito į burnas lyg mėsmales ir leidžia bananų masei dribti ant žemės negrakščiai. Bananais užkištos gerklės, gomurį kliudanti jų tąsi masė, tarytum išsprogę veidai ir seksualumo pabaiga – toks yra vizualiausias tapatybės griovimo aktas spektaklyje. Tačiau tai – jau viena iš kulminacijų.

Iki tol regime daug judančių kūnų, paskui – du judančius kūnus. Balsas-robotas klausia: Jūs turbūt galvojate, kas mes esame ir ką mes galvojame? Šis klausimas, atrodo, išlaisvina nuo šokio turinio prasmių: ne taip svarbu, ką mes šokame, svarbiau, kad jūs kankinatės, galvodami, kas mes esame. Šiuo atveju atrodo labai reikšminga, kad šis klausimas keliamas šokio scenoje, kurioje žiūrovai iš tiesų visada bando įduoti judančiam kūnui kokią nors atpažįstamą, suprantamą tapatybę. O dar svarbiau – tai, kad šis klausimas galioja ne vien šiam konkrečiam spektakliui, bet apskritai B&B porai su visa (dar neilga, bet dėmesį atkreipiančia, aktyvia) jos kūrybine priešistore. Įdomu tai, kad, tiesiogiai keldamos tapatybės klausimą tik dabar, jos tarytum vėluoja, nespėja pačios paskui save, – juk daug ryškiau ir subtiliau šis aspektas suskamba spektaklyje B ir B dialogas, kur iš tiesų labai smalsu – kas jos, kodėl jos ir apie ką?

Banana Dream nekyla mintis, kas yra kas, – čia daug panašių kūnų, daug panašių judesių. Į daugybę jau matytų panaši ir sapno atmosfera, tačiau ji pabrėžia naują aspektą – sapno logiką, pagal kurią nieko nėra naujo, autentiško, viskas – tik atminties atgarsiai, kartotės. Tokie atrodo ir Banana Dream kūnų judesiai – nekuriantys savos prasmės, bet atkartojantys kažką, kas jiems primetama. Sociumo primesta visa B ir B kūnų motorika – judesiais jos transliuoja tipiškus biseksualaus moteriškumo tapatybės naratyvus.

Neatrodo, kad šie kūnuose įspausti pasakojimai jas kankintų, ar kad jos norėtų iš jų išsilaisvinti. Nėra aišku, ko jos norėtų, ir ar norėtų. Vis dėlto yra kai kas, dėl ko B&B šokis yra ypatingas, ir dėl ko joms nereikia šokančių pagalbininkų (!). Jos abi geba nesusitapatinti su savo šokio istorijomis – jos šoka tarsi būdamos abejingos sau, ironizuodamos save ir užbėgdamos už akių bet kokiems komentarams išsamiu ir negailestingu savikomentaru. Tas iš savęs besijuokiantis kūnų eksponavimas joms yra kaip būdas a priori griauti tikėtiną šokėjų tapatybę – ir iš tiesų jas per maža apibrėžti kaip šokėjas ar kaip tarpdisciplininio meno kūrėjas. Jos yra dvikūnis šokantis / kalbantis socialinis veikėjas šviesiais plaukais, turintis moteriškumo bruožų, labai daug žavingos drąsos ir net, sakyčiau, pilietiškos atsakomybės. Joms rūpi, kad some of them want to use you, some of them want to get used by you (garso koliažą kūrė Artūras Bumšteinas), bet jos nesako to tiesiai. Jos tą šoka, o kalba apie… torto ilgesį.

Richard Scarry knygą prisiminiau neatsitiktinai. Joje labai kruopščiai mėginama kiekvienam gyvūnui rasti prasmę mieste – sutapatinti jį su darbu, veikla, socialiniu statusu, pomėgiu, grupe. Paskyrimo neturi tik Kuklusis Kirmėliukas ir Peliukas Mortimeris, todėl jie tampa prisiplakėliais, šį bei tą veikiančiais kiekviename puslapyje. Jiedu pakimba personažų plane kaip tie, kurių nėra kaip apibrėžti, tačiau kurių visada akyliausiai ieškai. Drauge jie – visko matę įžvalgūs komentatoriai. Atrodo, B&B misija – šiek tiek panaši: ne būti kažkuo, bet būti. Ne pasakyti kažką, bet pasakyti. Kitaip tariant, ne įrodyti savo poziciją, bet patvirtinti savo buvimą, kuriame neįkyriai skamba socialinis intro.

Šokio dalyje tik imituodamos įrašytus balsus (beje, mėginančius paauklėti visuomenę benamių ir kaimynų klausimais), galiausiai B&B nustoja šokti ir pradeda kalbėti. Po trumpos įžangėlės apie kalėdinį giminiavimosi ir nemalonių klausimų laikotarpį, jos pereina į žiūrovų kalbinimą. Agnietė čia tampa įžūlia klausinėtoja, Greta – drąsia komentatore. Klausdamos, kas esate, kas nesate, kokia jūsų svajonė, kam priklausote, jos čia pat puola komentuoti atsakymus, pabrėždamos atsakiusiųjų tapatybes – pagal profesiją, orientaciją, socialinį statusą. Be galo įdomu stebėti Gretos impulsyvias reakcijas į atsakymus ir asmenybes – ji akimirksniu pritaiko etiketes pažįstamiems veidams arba nuspėja nepažįstamųjų statusus ir iš to vietoje sukuria po mažą, taiklų, ironišką pasakojimą. Šioje mizanscenoje labai tiesiogiai susiduriame su savo pačių – kaip tautos, kaip lyčių, kaip pareigų, kaip priklausomybių rinkinių – apibrėžtumu.

Finalinis torto pjaustymas ir dalijimas – labai nuobodus, bet ir labai simboliškas identiteto prasme. Juk tortas – tai šventė, kuri ateina pas visus, nepaisant statuso. Tik gaila – labai gaila – kad tortą pjausto ne Greta, ne Agnietė, ką tik išjuokusios žiūrovų tapatybes. Dvi pagalbininkės incognito nutrina galimybę pratęsti žiūrovų gyvenimo temą ir paprastai išdalija paprastą tortą.

O aplink plaukioja geltoni balionai, ir šalia gulinėja bananų žievelės. Ir niekas neateina nusilenkti, ir niekam nereikia gėlių. Kaip gerai, kad neateina. Ir kaip gerai, kad nereikia, – tai padeda storą, didelį tašką šitoje trumpoje tapatybės nusipurtymo šventėje.

Daugiau aktualijų