Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

Pirmadienį Scenos meno kritikų asociacija teikė apdovanojimus – „Teksto raktą“ ir „Meno raktą“. Kaip renginio pradžioje sakė asociacijos pirmininkė Milda Brukštutė, trys dešimtys individualistų, kuriuos 2017 metų pavasarį suvienijo asociacija, karštai ginčijosi dėl visko – nuo jų organizacijos pavadinimo iki šių apdovanojimų vardo. Tačiau jeigu individualistai vienijasi, vadinasi juos jungia bendras tikslas, kurių vienas – pastebėti ir apdovanoti žmones, įdomiausiai dirbančius scenos meno labui.

„Teksto rakto“ laimėtoją kritikę Aušrą Kaminskaitę asociacija paskelbė jau prieš mėnesį, o pačią apdovanojimų ceremoniją teko derinti prie „Meno rakto“ laureatės Gintarės Masteikaitės kelionių grafiko. Vadybininkė, festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ ir „Naujojo cirko savaitgalis“ vadovė, Lietuvos šokio centro direktorė priėmė prizą, grįžusi po darbo vizitų iš Reikjaviko, Atėnų ir Niujorko, besiruošdama pirmosioms metų šiuolaikinio šokio gastrolėms Čekijoje ateinantį savaitgalį ir susitikimui su svečiu iš Tel Avivo Suzanne Dellal centro, kuriame netrukus pasirodys lietuvių šokėjai.

Gintarė Masteikaitė ir Aušra Kaminskaitė buvo apdovanotos ir pasveikintos kamerinėje Menų spaustuvės aplinkoje.

Pašlovinimas Gintarei Masteikaitei

Įvairių veiklų organizavimas, Lietuvos šokio srities plėtra, jo pristatymas tarptautinėse platformose nuo meno mugių iki festivalių, nuo Šakių iki Australijos, nuo Ežerėlio iki Edinburgo – tai viena veiklos pusė. Nuo vaikystės pamėgusi šokinėti per balas ir sritis Gintarė, iš Audronio Imbraso perėmusi svarbius ir jau seniai ant tvirtų bėgių pastatytus du scenos menų festivalius ir vieną šokio centrą, šių vairalazdžių ne tik nesupainiojo, bet ir deramai pagrindė jomis vairuojamus skirtingus maršrutus (antra vertus, mes nežinome, ar nesupainiojo, nes šitą maišymąsi seniai priimame kaip pagrįstą rezultatą). Pagarba ir Audroniui, nepabijojusiam šių dviejų savo kūdikių atiduoti iš savo tėviškų į kitas, motiniškas rankas.

Galbūt tos motiniškos-moteriškos rankos ir lėmė, kad žiūrovai Gintarei yra ne savaime suprantamas dalykas ar vien bilietų pirkėjai, o svečiai, kuriais taip pat reikia rūpintis, ir ji su komanda telkė ne vien šokio bendruomenę, bet ir rengė, – galima sakyti – režisavo atskirus vakarus-įvykius, diskusijas, viešas ir privačias pažintis su kūrėjais. Publika plėtėsi ir įvairėjo, o į 11-tą cirko festivalį pagaliau atėjo ir teatro aktoriai, taip sunkiai išeinantys iš savo komforto scenos! Gintarės dėka šokio ir cirko sritis ir jų svorį bendrame kultūros lauke gerokai sustiprino pakviesti rašyti kritikai, o kai kuriems jų ji suteikė galimybes tobulintis kitose šalyse. (Todėl dabar apie cirką ir šokį nusimano visi).

Gintarė Masteikaitė savo pritrenkiančia dinamiška veikla įrodo dar vieną svarbų ir mūsų šalyje sunkiai pripažįstamą dalyką: vadybininkas, prodiuseris taip pat yra kūrėjas, jis gali būti  menininkas, galvojantis ne apie atskirą meno kūrinį, bet apie ištisą šalies ar tam tikros srities klimatą ir kuriantis jį, telkiantis bendruomenę ir teigiantis kultūrą kaip pamatinę mūsų egzistencijos dalį. Kultūrą kaip toleranciją. Gintarė atrakina erdves, kuriose gali susitikti priešingi požiūriai ir po ginčų tik praturtėti vienas nuo kito. Ji teigia, kad kultūra – tai atvira erdvė, kurioje yra saugu, smalsu ir smagu.

„Meno rakto“ skyrimo komisijos vardu – Vaidas Jauniškis

Pašlovinimas Aušrai Kaminskaitei

2018-ųjų „Teksto raktas“ teikiamas teatro kritikei Aušrai Kaminskaitei, kurios straipsniai sukėlė dingstį aptarinėti kritiko profesiją. Apie kritikos statusą, etiką, keblias ir ginčytinas nuostatas Aušra rašo drąsiai ir išsamiai, užsimindama, kad požiūriui į profesiją reikia ir „sveiko proto“. Jos rašymas provokuoja kitų kritikų ir ne kritikų reakcijas – vidinius ir viešus monologus, norą pritarti arba reikšti savo nuomonę.

Vienas iš laureatės straipsnių vadinasi „Kur slypi kritikų asmenybės?“, jame Aušra rašo, kad „kritikas atlieka ne darbą, o misiją“. Ir panašu, kad ji pati savo veiklą suvokia būtent kaip misiją, kuriai verta paskirti visą laiką, o ne tik tą, kuris lieka po kitų darbų. Nes ir nėra jokios darbo vietos kritikui – yra tik misija. Tuos, kurie ryžtasi jos išvengti, Aušra Kaminskaitė kitu savo straipsniu pavadino „kritikais emigrantais“, svarstydama, kas gi priverčia gabų ir išsilavinusį žmogų neberašyti ir iš viso atsisakyti kritiko profesijos.

Teikdami „Teksto raktą“ Aušrai Kaminskaitei, linkime, kad jis taptų jai profesiniu talismanu, saugančiu ir padedančiu nekeisti gyvenimo būdo, tyliai ir ištikimai dirbti savo darbą, – nes kritikai juk individualistai, kaip rašo Aušra. Ir tegu tą darbą džiugiai arba kritiškai aptarinėja ir kritikai, ir ne kritikai. Gal taip ir atrodys Aušros straipsniuose pageidaujamas, „sveiku protu“ grindžiamas menininkų bendravimas su tais, kurie nagrinėja ir vertina jų darbą.

„Teksto rakto“ skyrimo komisijos vardu – Rūta Oginskaitė

***

Įteikus prizus – juvelyrės Marytės Gurevičienės sukurtas miniatiūrines sages – laureatėms buvo surengta neformali klausimų-atsakymų sesija. Ir Gintarė Masteikaitė, ir Aušra Kaminskaitė, kaip pastebėjo klausinėtojai, yra nepaprastai darbščios, todėl buvo paklaustos – jei turėtų savo kloną, kuriuos darbus atiduotų jam, o kuriuos būtinai pasiliktų sau? Gintarė nedvejodama klonui atiduotų susirašinėjimą su tūkstančiu savo korespondentų, su kuriais veda derybas dėl dalyvavimo festivaliuose ir gatsrolėse. Aušra Kaminskaitė nukreiptų kloną uždirbti pragyvenimui, o sau pasiliktų spektaklių žiūrėjimą ir rašymą apie juos. Tad jauno kritiko perspektyva pagal Aušrą Kaminskaitę atrodo taip: redakcijose turėtų atsirasti nuolatinės darbo vietos scenos meno kritikams, ir kad tai būtų pagrindinės jų pareigos ir pragyvenimo šaltinis, o ne darbas po kitų darbų.

Gintarė Masteikaitė, paklausta, kodėl pasirinko tai, ką dirba, atsakė: „Nesu studijavusi nei menotyros, nei kultūros vadybos. Baigiau sociologiją ir marketingą, bet nuo mažens svajojau dirbti su festivaliais, neturėdama jokio supratimo, kokie jie bus. Ir nežinau, iš kur tai atėjo, nes mano šeimoje nėra nė vieno žmogaus, kuris dirbtų su menu. Tiesiog sugalvojau, kad dirbsiu šitoje srityje, ir prašau – viskas išsipildė su kaupu“.

Apie kviečiamų spektaklių pasirinkimą Gintarė kalbėjo: „Pažįstu žmonių, kurie sunkiai randa spektaklius savo festivaliams, nes mano, kad nėra tinkančių. O man atvirkščiai – matau tiek daug spektaklių, kuriuos noriu atvežti! Ir tada prasideda drama: ką galiu pakviesti, ko negaliu. Žinoma, tą dramą pamažina finansai arba trupių užimtumas. Nesakau, kad atvežu tik tuos spektaklius, kurie man labai patinka. Galvoju ir apie kontekstą, apie įvairius žiūrovų skonius. Mokausi iš to, kaip daromi festivaliai pasaulyje ir galvoju, ko trūksta mūsų žiūrovams. Renkuosi ne tuos spektaklius, kurie galbūt gastroliuoja Lenkijoje ar Latvijoje ir juos atvežti būtų pigiau, tai ne kriterijus. Vežu tuos, kurie, žinau, tikrai suveiks čia, mūsų kultūriniame, politiniame kontekste. Vežu tuos, kurie labai stipriai yra paveikę mane pačią, ir žinau, kad juos pamatyti čia labai svarbu.“

„Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatus rinko vertinimo komisija, kurią sudaro profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė (pirmininkė), menotyrininkas, šokio kritikas Helmutas Šabasevičius, teatrologė Rasa Vasinauskaitė, teatro kritikai Milda Brukštutė, Vaidas Jauniškis, Monika Jašinskaitė, Rūta Oginskaitė, Kamilė Žičkytė.

Daugiau aktualijų