Kauno miesto kameriniame teatre startavo rubrika „neformatas“, kurioje pristatomi į tradicinius scenos meno rėmus neįtelpantys kūriniai. Tarp jų – ir šiuolaikinio šokio spektakliai. Vasario 6-osios vakare „3 in 1“ buvo galima išvysti šokėjo Pauliaus Prievelio choreografinį debiutą ir kitus bendrus lietuvių ir užsienio menininkų kūrybinius darbus. Stebėdama juos dar sykį įsitikinau, koks svarbus šiuolaikiniame mene yra žiūrovo vaidmuo.
(c) Karolina Latvytė-Bibiano
Pirmieji scenoje pasirodė audio-vizualinio performanso „Tvenkti“ atlikėjai: šiuo metu Kaune gyvenantis iš Meksikos kilęs šokėjas Adrianas Carlo Bibiano ir pasirodyme gyvai dainavusi Klaipėdoje aktorystės meną studijuojanti Veronika Tarasevičiūtė. Ne mažiau nei šokis čia svarbios A. C. Bibiano ir Karolinos Latvytės-Bibiano kurtos vaizdo projekcijos, drauge su judesiu ir muzikine improvizacija leidusios pamatyti akimis neregimą bambagyslę, mus maitinančią ir jungiančią su praėjusiu laiku, su pirmine priežastimi, su šiandien kruopščiai maskuojama žmogaus prigimtimi.
Prisipažinsiu, kad apie šį pasirodymą nesubjektyviai kalbėti negaliu. Užhipnotizavo jis nuo pirmų sekundžių. Tokį poveikį čia stipriai lemia dominuojanti lietuviško folkloro dvasia, neatsiejama nuo mūsų gamtos magiško pasaulio, stipriai juntamo nuo mažų dienų: vasaros atostogų pas senelius kaime, sūpynėse, vėjo žaismo medžių šakose stebėjimo gulint sodo pavėsyje, melancholiškos vidurvasario popietės pievoje ir t.t. „Tvenkti“ tapo labai artimu pojūčiu.
(c) Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio START|AS archyvas
Performanse šių dienų žmogaus tapatybė tyrinėjama ne šiuolaikinio dinamiško pasaulio fone, kaip kad yra įprasta šiuolaikiniame šokyje, o priešingai – lėtame gamtos laiko režime. Vaizdo projekcijoje natūralistiškas lietuviškas gamtovaizdis jungiasi su abstrakčiais gamtos objektų įvaizdžiais. Paprasta vasaros kasdienybės panorama tampa kažkuo didingu ir pirmapradžiu. Žalių medžių šakų siūbavimas atrodo lyg išminčių kalba. Pirmame plane šliaužiantis šliužas – kaip harmonijos ir vidinės ramybės apraiška, tolumoje per kelią perbėgantis mažytis vabalėlis – kaip atsitiktinumas, taip dažnai pasitaikantis ir žmogaus gyvenimo kelionėje.
Greta įvairius šokio stilius apjungiančio A. C. Bibiano kūnas ištirpsta gamtos fone, susilieja su ja, leisdamas kartu ir žiūrovams pajusti būties pilnatvę. Spektaklis primena tai, kad norime to ar ne, žmogus išgyvena tuos pačius virsmus kaip ir organinis pasaulis. Būtent šokis leidžia tiksliausiai identifikuoti santykį tarp gamtos ir žmogaus, tarp praėjusio laiko ir dabarties momento. Nebejaučiant jokių emocijų, atklydusių iš laikinumo apraiškų, nes čia tokios sąvokos tiesiog nebėra. Ir visai lengvai pradedi girdėti, ką tau pasakoja medžių lapų trapumas, saulės spindulių šešėliai, vėjo greitis, samanų drėgnas minkštumas ar akmens tyla. Aiškiai jauti, kad pirminė ir universali kalba visatoje yra šokis.
(c) Tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio START|AS archyvas
Spektaklis itin taikliai, kartu subtiliai estetiškai perteikė tą nuo vaikystės jaučiamą pojūtį stebint gamtą, protėvių pagarbą ir meilę jai. Bet tai nėra archajiškas išgyvenimas, išskirtinai mūsų senelių ir prosenelių tikrovė. Tai yra ir šiandien po pasaulį keliaujančio, kitų šalių kraštovaizdžius taip pat pamilusio (jaunojo) lietuvio identiteto dalis.
Po originalaus, stipriai sujaudinusio „Tvenkti“ pasaulio teko greitai peršokti į kito dueto pasirodymo erdvėlaikį. Tiksliau ištrauką iš Emos Senkuvienės ir Blake’o Seidelio (JAV) „Auroje“ kurto spektaklio „X ir ateities X“. Du šokėjai ir choreografai tyrinėja šiuolaikinio žmogaus tikrumą. Tai, kaip veikia žmogaus žmogiškumas šiandien ir kaip tai lemia ateitį. Scenoje nėra nieko daugiau, išskyrus šokėjus, jų kūnus, vilkinčius šiandien bet kuriame prekybos centre galimus nusipirkti drabužius ir šokėjų kuriamus personažus. Minimalistinis reginys ir tokia pat elektroninė „CoH“ muzika leidžia išimtinai susikoncentruoti ties žmogiškų jausmų problematika sparčiai tobulėjančiame (ar mums tik taip atrodančiame) pasaulyje.
(c) Karolina Latvytė-Bibiano
Siekis išrasti vis kažką naujo ir tobulesnio yra nepasotinamas žmonijos troškimas. Puikybė ir tas keistas noras kuo labiau nutolti nuo savo žemiškos prigimties mus veda į virtualaus pasaulio karalystę, kuri greitu metu tiek išsiplės, kad negailestingai sunaikins viską, kas yra bent kiek susiję su tikrumu. Tarsi tai nori pasakyti šis šokis. Tai, kad laikui bėgant mes nebemokėsime ne tik gyvai ištarti žodžio „myliu“, bet ir iš tiesų patirti šį jausmą. E. Senkuvienės ir B. Seidelio realistiškai futuristinis šokis išreiškia dabartinio ir būsimo žmogaus vidinį chaosą, nuolatinį nepasitenkinimą savo kūnu ir jausmais, negebėjimą tikrojo savęs atskirti nuo socialinėse medijose kuriamo įvaizdžio. Ko gero, baigties scenarijus tik vienas – be realių jausmų, ypač be meilės, žmonijos laukia tik susinaikinimas.
„X ir ateities X“ – tarsi perspėjimas. Liautis apsimetinėti. Jauti, kad šokėjai siekia atspindėti tavo, sėdinčio tamsoje, pasaulėjautą ir dabartinius vyro ir moters tarpusavio santykius kaip nesibaigiančią kovą. Ne visą tiesą norisi pripažinti, viduje imi prieštarauti, tarsi kartu grumtis su savimi, kaip kad scenoje grumiasi ir šokėjai. Tarp kuriamų personažų, žiūrovų ir, greičiausiai, savęs pačių jie deda lygybės ženklą.
(c) Karolina Latvytė-Bibiano
Tai dinamiškas, atviras, aktualus ir žaismingas pasirodymas. Kaip spektaklio ištrauka. Vertinant labiau kaip visumą, jis nepaliko tokio stipraus poveikio kaip kad pirmasis darbas. Fizinė ekspresija ir judesių kompozicijos kelia asociacijas su jau senokai šiuolaikiniame šokio mene egzistuojančia estetika. Siekiant novatoriškumo ir aktualumo dar reikėtų padirbėti su spektaklio forma.
Vakarą vainikavo kauniečio šokėjo Pauliaus Prievelio spektaklis „Nailed it“. Nors jame šoko prieš tai pasirodę A. C. Bibiano ir E. Senkuvienė, o choreografas tik stebėjo veiksmą žiūrovo kėdėje, jame gausu „prieveliškos“ dvasios. Tai – ironija, interaktyvumas, žaismė, teatrališkumas, sporto salės kvapas, atsitiktinumas ir ribų ištrynimas tarp asmeniškumo ir viešumo.
Kaip ir kituose P. Prievelio darbuose, pagrindinis dėmesio objektas – konkreti šių dienų jauno žmogaus patirtis. Šį kartą tai – nesėkmė. Scenoje viskas vyksta taip, tarsi žiūrovai būtų tokie pat dalyviai kaip ir šokėjai. Pastarieji apie sėkmę ir nesėkmę pirmiau kalba iš savo patirties. Kalba ir tiesiogine prasme, lyg darbuotųsi repeticijoje, ir kūno kalba. Linksmai ir rimtai. Vėliau tai, kas individualu apsivelka visuotinumo drabužiais. Superherojų ir nevykėlių.
(c) Karolina Latvytė-Bibiano
Tai (auto)ironiškas, atpalaiduojantis, nė prie vienos konkrečios reikšmės nenorintis „prilipti“ pastatymas. Ir tai yra pliusas. Čia į daug stereotipų siūloma pažvelgti aukštyn kojomis, kai tai, kas gali atrodyti sėkminga, iš tiesų yra visiškai priešingai. Pats kvailiausias poelgis, kaip būtų galima pasielgti – sąmoningai bet kokiomis priemonėmis siekti sėkmės. Visi šiandien nori būti lyderiais, kaip jais tapti prirašyta begalė knygų, bet fortūnos rato jie valdyti vis viena negali, net jei nužudo savo konkurentą. Spektaklis šaiposi iš susikurtos sėkmės iliuzijos, iš popkultūroje naudojamų sėkmės ženklų, kurie savaime kelia šypseną. Spektaklis drąsiai atspindi elgseną, išprovokuotą jausmo, kai nesiseka; šia elgsena bjaurimės, tačiau pripažįstame, kad taip nutinka iš tikrųjų. Galime ir nesibjaurėti, galime garsiai juoktis ar užsimerkti. „Nailed it“ sukelia įvairias žiūrovų emocines reakcijas ir jos visos yra teisingos.
„3 in 1“ šokio vakaro įspūdžiai persipynė, palikdami vientiso spektaklio potyrį, kaip ir byloja pats pavadinimas. Ir jame įsimintiniausias – šokėjas Adrianas Carlo Bibiano, užbūręs savo nesumeluota kūno ir sielos charizma. Paskutiniame pasirodyme jis vilki marškinėlius, ant kurių užrašyta: „Talent inside“. Ir tai tikra tiesa. Be jokios ironijos.
Vakarui pasibaigus stovint eilėje prie rūbinės paslapčia mąstai, su kokiu užrašu marškinėlius norėtum apsivilkti tu pats (juos galima lengvai surasti internetinėse parduotuvėse): „No talent“, „Hidden talent“, „Born talent“, „Hard work beats talent“ ar „Ego kills talent“. O gal „When talent doesn’t work“?