Phil Von: „Visą gyvenimą siekiu išmokti kvėpuoti“

Kūrėjas Phil Von kartu su avangardinio japonų šokio buto atstove, menininke Sakurako, atvyko gyventi į Lietuvą prieš pusantrų metų. Pasaulyje geriausiai žinomas kaip teatro muzikos grupės „Von Magnet“ narys, sukūręs savitą „post-electro-flamenko“ stilių ir techniką, Lietuvoje jis intensyviai dirba su naujais projektais. Kartu su Sakurako įkūrė pirmą Lietuvoje buto šokio teatrą „Okarukas“, pradėjo bendradarbiavimą su Lietuvos muzikos, vizualiųjų menų atstovais.

Išmaišęs pusę pasaulio, eksperimentavęs su daugybe meno formų, šiandien Phil kalba apie Vilniuje atrastą vidinę ramybę ir gyvenimo suteiktus naujus šansus.

Vasario 28 ir kovo 3 d. kūrėjas pristatys Kauno ir Vilniaus miesto auditorijai savo pirmą solo darbą „Žmogus, prarastas ir atrastas“ – pasirodymą, skirtą atviram susitikimui su savimi ir žiūrovu.

Nuotraukos: Svetlana Batura

– Lietuvoje žiūrovas su tavimi susipažino buto šokio teatro „Okarukas“ dėka, esi vienas iš šio teatro įkūrėjų, rašai muziką pasirodymams. Tačiau šiandien su žiūrovu kalbėsi Flamenko šokio kalba. Ką atradai susipažindamas su šiomis skirtingomis šokio disciplinomis?

Phil Von: Mano kūrybinį pagrindą sudaro flamenko šokio stilius, kurį vysčiau penkiolika metų kartu su puikiais meistrais, mokytojais, o vėliau pradėjau eksperimentuoti, kurti ir plėsti savo techniką. Buto šokis į mano gyvenimą atėjo daug vėliau. Tuo laikotarpiu sutikau Sakurako, ji pasidalino savo matymu ir technika, kurios elementus aš naudoju savo solo pasirodyme. Šis susitikimas leido man suvokti, kad galima kitaip jausti savo kūną ir jo energiją. Flamenko pilnas vidinės ugnies, šokant atiduodama daug energijos, buto taip pat turi labai ryškią energiją, bet ji yra subtilesnė, einanti labiau į gylį, į žmogaus vidų.

– Gimei pietvakarių Prancūzijoje, šalia Katalonijos regiono, jo kultūros. Kaip į tavo gyvenimą atėjo flamenko šokis, nebūdingas Katalonijai?

P.V.: Taip, flamenko šokio stilius neįsigėrė į mano kraują nuo pat vaikystės, šį šokį atradau netikėtai. Jaunas ir maištaujantis prieš tam tikrus mano gyvenimo įvykius mečiau mokslus ir išvažiavau dirbti į Londoną. Ten man buvo lemta sutikti flamenko mokytoją, baltaodę moterį iš Pietų Afrikos Respublikos, kuri dėstė flamenko šokį vaikams iš Jamaikos. Tai atrodė neįtikėtina! Būtent ji pakvietė mane išbandyti šį šokį. Buvau pakankamai užsiskleidęs jaunuolis ir tada flamenko šokis padėjo man išlaisvinti save, savo emocijas ir energiją.

Turėjau skirti ne vienerius metus, kad suvokčiau flamenko muzikos ir šokio ritmo įvairiapusiškumą, atspalvius, skirtingas emocijas.

– Nesustojai ties tradicinių flamenko formų puoselėjimo ir pradėjai vystyti savo techniką ir stilių, kurį vėliau pavadinai „post-electro-flamenko“. Kodėl?

P.V.: Pradėjau kurti elektroninę muziką, perpindavau ją su flamenko ritmais. Kai suvoki šį ritmą ir jo galimybes, gali pradėti eksperimentuoti, derinti skirtingus tempus. Aš taip pat sukūriau ir pradėjau naudoti tam tikrus savo judesius, kurie nėra būdingi flamenko šokiui, jungdavau pasirodymus su avangardinio teatro elementais. 80-taisiais kartu su grupe „Von Magnet“ sukūrėme šį terminą ir kryptį „post-electro flamenko“. Būtent tokia forma šis stilius padeda man išreikšti mano emocijas, energiją ir labiausiai atspindi mane.

Aš nesiekiu pristatyti tradicinio flamenko, naudoju savo žingsnelius, eksperimentuoju su formomis, ritmais. Ir mėgaujuosi laisve. Tai yra didelė laimė būti laisvam, neįsipareigoti vienam stiliui, judėjimui, o nuolat ieškoti, bandyti, praturtinti save kitomis disciplinomis. Tada išsiveržia vidinė jėga, tikros emocijos. Kai pasirodė žinomas flamenko šokėjas Israel Galvan, visi tiesiog pradėjo eiti iš proto matydami kaip jis derina flamenko, šiuolaikinį šokį, kitų tautų šokių elementus. Jis buvo atviras eksperimentams, naujoms formoms.

Mano ryšiai su senuoju gyvenimu nutruko, mano mokytojų jau nebėra, todėl dabar tai tarsi naujas gyvenimas, naujas etapas. Mokytojai davė man tiek daug, galiu naudoti šias žinias, kartu įnešdamas savo pajutimą ir nenutraukdamas ryšių su flamenko šokiu. Nes flamenko yra gyvenimo šokis, žmonės pasirenka šį kelią ir skiria jam visą save ir savo gyvenimą.

– Manau, kad nesuklysiu, jeigu pavadinsiu tave multidisciplininiu menininku. Iš kur toks troškimas išbandyti naujas meno formas, eksperimentuoti?

P.V.: Savo kūrybinio kelio pradžioje tikėjau, kad dirbsiu tik su muzika, tačiau pradėjau stebėti skirtingus menininkus, mačiau ką kūrė La La La Human Steps, fizinio teatro atstovai. Būtent tada supratau, kad nenoriu apsiriboti vien muzika. Man pasisekė, kad tuo laikotarpiu gyvenau Londone ir turėjau galimybę sutikti savo kelyje žmones iš labai skirtingų meno sričių, kurie norėjo dirbti drauge, kurti naujus eksperimentinius dalykus. „Von Magnet“ komandą sudarė muzikantai, aktoriai, šokėjai, vizualiųjų menų kūrėjai, galėjome naudoti visas šias disciplinas mūsų pasirodymams, taip pat kurti naujas meno sintezes.

Nenoriu savęs apriboti tik savo sugebėjimais, man įdomu mainytis, apjungti skirtingas meno kryptis ir taip praturtinti ateinantį į pasirodymą žiūrovą, atveriant jam naujas galimybes, naujus meno pasaulius. Lietuvoje į sceną pirmą kartą žengiu vienas, pristatysiu solo pasirodymą, kas man yra neįprasta, nes niekada prieš tai nesu pasirodęs vienas, esu įpratęs dalintis scena kartu su kitais kūrėjais.

– Savo solo pasirodyme „Žmogus, prarastas ir atrastas“ kalbi apie kiekvienam žmogui iškylančius esminius gyvenimo klausimus „kas aš esu, kur aš einu“. Kodėl pasirinkai nagrinėti scenoje būtent šiuos klausimus? Kodėl jie kyla tau šiuo metu?

P.V.: Pasiekiau tam tikrą savo gyvenimo atkarpą, kai jaučiu, kad man atsiveria nauji keliai, galimybės. Atsigręžiu atgal, peržvelgiu savo gyvenimą ir mąstau kur einu. Suvokiu, kad per trisdešimt kūrybos metų įgyvendinau savo svajones, kurias turėjau jaunystėje ir dabar laikas naujiems klausimams. Šis pasirodymas man turi didelę reikšmę. Aš ateinu į sceną, sakralią vietą. Scenoje esu vienas, visiškai atviras žiūrovui. Tai yra savotiška išpažintis, labai asmeniškas susitikimas, į kurį žiūriu itin rimtai. Noriu, kad žiūrovas pajustų, kad tai nėra pasakojimas apie kitą žmogų, vaidinimas, teatras. Tai yra labai atviras ir nuoširdus mano, kaip kūrėjo, žmogaus, dialogas su žiūrovu.

– Kaip manai, žiūrovas Lietuvoje pasiruošęs tokiam intymiam dialogui?

P.V.: Man atrodo, kad Lietuvos žiūrovas vis dar yra pakankamai drovus, tačiau iš auditorijos pusės aš jaučiu didelę pagarbą menui ir kūrėjams, tai yra labai svarbu.

Aš tiksliai žinau, kad kiekvienas žiūrovas žiūri, išgyvena ir suvokia vyksmą scenoje, jis jaučia, kas yra nuoširdu, o kas ne. Aš pasitikiu žiūrovu. Lietuvoje esu mažai žinomas, gal kažkas pažįsta mane iš muzikos. Šiandien ateinu su savo solo pasirodymu. Suprantu, kad jis gali sukelti skirtingas emocijas, tai yra normalu, tačiau tikiu, kad Lietuvoje svarbu plėsti meno sąvoką, atrasti naujas meno sintezes, kad žmonės neužsistovėtų tam tikrose formose, ypač jauni žmonės.

– Phil, tavo solo pasirodymo pavadinimas „Žmogus, prarastas ir atrastas“ suteikia vilties. Ar atradai save Lietuvoje, Vilniaus mieste? Gyvenime?

P.V.: Aš turėjau intensyvų, ryškų gyvenimą, padariau daug klaidų…Jei būtų proga jas ištaisyti, pasinaudočiau ja, bet jau yra per vėlu. Šiandien man yra duotas naujas šansas – kartu su Sakurako siekiame kurti nuostabius dalykus dviese, kartu, kaip kūrėjai, kaip du žmonės, suradę vienas kitą. Mes laukiame kūdikio gimimo ir mums tai yra didelė dovana. Vilnius, miestas, kuriame mes dabar gyvename, suteikė man vidinę ramybę, kurios neturėjau gyvendamas dideliuose miestuose, tokiuose kaip Paryžius ar Londonas. Mano gyvenimas buvo užterštas ir pilnas streso, nerimo. Būdamas čia jaučiuosi ramus. Būtent tokios būsenos siekiau visą tą laikotarpį, kai gyvenau kitur. Ieškojau ramybės tarp gamtos, tarp kelionių. Vilniuje atrandu ramybę tiesiog būdamas čia. Tačiau tikrai žinau, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie dabar jaučia nerimą, stresą, kurių viduje yra neatsakytų klausimų, būtent jie aiškiai pajus apie ką yra mano darbas.

Aš sukūriau dainą, kuri skambės pasirodymo metu, jos raktinė frazė – „visą gyvenimą mokausi kvėpuoti“ – aš visą gyvenimą siekiu išmokti kvėpuoti. Mane visada žavėjo meditacija, galimybė sustoti ir gyliai įkvėpti, tačiau aš visą laiką kažkur lėkiu, tad apie tai kalbu savo darbe, kaip mes praleidžiame savo gyvenimą bandydami išmokti kvėpuoti, tačiau kartais to taip ir neišmokstame.

 

 

Daugiau aktualijų