Išverkti garsu

Žiūrovai susėda, šnabždesiai, šnaresiai nutyla. Scena tuščia. Staiga tarp žiūrovų pasigirsta sunerimęs balsas, nutrūksta, vėl atsargiai tikrina savo stiprumą. Pasirodymas Kodėl verkiu?prasideda.

Eksperimentavimas, skausmas, vienišumas. Grėtė Šmitaitė scenoje stovi viena, nenaudodama beveik jokios foninės muzikos, nekeisdama esančios erdvės žiūrovui pastebimu scenos ar šviesos dizainu. Išlaikydama žiūrovo dėmesį, ji turi tik savo kūną, mintį ir balsą. Ši pažeidžiama pozicija ryškina emocinio skausmo sudėtingumą ir izoliuotumą. Suvokiame esą kelionėje, intymioje kaip liūdno veido keverzonės dienoraščio puslapiuose, nupieštos žalia, neapdorota emocija, ašaromis. Esame pakviečiami į kelionę po netikrumo žemę, apgaubtą debesuotos nuotaikos su galimai prapliupsiančiu lietumi.

Vis dėlto pasirodymas nėra depresyvus. Jį galima apibūdinti kaip antropologo ekspediciją sumaišties džiunglėse studijuojant paslaptingą gentį, vadinamą emocijomis“. Nėra lengva suprasti savo jausmus, juo labiau kitų. Verksmas gali būti vietinis gidas, parodantis, kur gyvena gentis, bet antropologei tenka pačiai įeiti įkaimą ir pažinti jo gyventojus. Ji tą daro verksmu, gilia kūniška patirtimi, mažai kuo susijusia su analitine mintimi. Stiprios emocijos pirmiausia juntamos kūnu, tik vėliau būna pastebėtos (ir analizuojamos) minties. Verksmas gali pratrūkti galvoje, galbūt ją apvalydamas kaip perkūnija tvankią dieną, kai oras ramus, ar, atvirkščiai, sudrumsdamas minčių upes. Bet kuriuo atveju, po sukrėtimo būsenos atsiranda galimybė suprasti, kad kažkas yra negerai ir tada… tu gali gilintis į tai, arba viską pamiršti kasdienybės rutinoje.

Isterijos būsena ypač įtraukia, kadangi ji praktiškai gali sustabdyti mąstymą. Paradoksalu, tačiau šiuo būdu isterija tampa meditatyvia būsena, kai laikas netenka savo reikšmės. Verkiant praktiškai neįmanoma iš savęs reikalauti jokios kitos veiklos, ir vis dėl to G. Šmitaitė eina per skirtingas scenas kūkčiodama, aktyviai kovodama prieš jėgą, kuri ją traukia žemyn. Užsispyrimas, išbandydamas liūdesio apimto kūno galimybes, parodo, kad trapumas turi jėgos.

Kaip bendrauti su vidine emocijų gentimi? Yra keli būdai, tačiau antropologė scenoje pasirenka vieną – ji atveria burną ir išleidžia balsą. Galime girdėti sumaištį, liūdesį, paniką, pasidavimą. Išskyrus kelis angliškus žodžius, dauguma garsų lieka nesuprantami – tekstas sakomas Lietuvių kalba. Sumišęs, maldaujantis atlikėjos žvilgsnis, dažniausiai nukreiptas į lubas ar link žiūrovo; reikmė išsakyti, pasiekti kitą (ar tai būtų aukštesnioji būtybė ar kitas žmogus) ir negalėjimas to padaryti tampa akivaizdūs. Šiame kontekste lietuviški žodžiai tampa ypač simboliški, jie prisideda prie nesusišnekėjimo jausmo. Galvoju, kaip tie patys epizodai pakeistų pasirodymą Lietuvoje, kai tai būtų ne tik suprasta, bet ir turėtų reikšmę, neprieinamą Estijos žiūrovui. Čia, Taline, išsigandęs, karščiuojantis kalbėjimas svetima kalba prisideda prie drebančio keliautojo, pasimetusio tankiose džiunglėse, vaizdinio.

Ką galima daryti pasimetus ekspedicijoje į savas mintis, beviltiškai besiilgint supratimo ir vis dėl to nesugebant išreikšti savo patirčių? Ar galima išvengti dusulio paprasčiausiai atidarant duris (įsivaizduojamai ar iš tiesų)? Ar galima rasti paguodą ignoruojant besitęsiantį tyrimo procesą ir paprasčiausiai paliekant erdvę? Ir ar išėjimas iš situacijos (kaip išbėgimas iš kambario pasirodymo metu) padeda, ar tokiu būdu verksmas pereina kitur? G. Šmitaitė tiria duotos erdvės ribas ir dvejoja, ar grįžti tiek mintimi, tiek fiziškai. Pasirodymo patalpos slenkstis, rodos, tampa vartais, atveriančiais sudėtingą minties būvį. Vis dėlto, ji grįžta ir tęsia sekinantį susidūrimo su emociniu skausmu darbą.

Kadangi žmonės yra socialiniai gyvūnai, paskendę kultūroje, net kažkas tokio fiziško kaip verksmas turi kultūrines konotacijas. Kas gali verkti ir kada? Nuo ankstyvo amžiaus berniukai ir mergaitės skirtingai mokomi reikšti savo emocijas – berniukai slėpti ašaras, jei nenori būti pažeminti (!) atrodydami moteriškais, mergaitės – išreikšti savo „vyriškas“ emocijas, tokias kaip pyktis, verksmas. Tad verksmo perkėlimas iš privačios erdvės (apie kurią taip pat galvota kaip apie moterišką) į viešąją (kitaip sakant, vyrišką erdvę) gali būti matomas kaip priešinimasis šiam lėtai kintančiam emocijų raiškos pagal lytį status quo. „Kodėl verkiu?“ sukuria viešą erdvę, kurioje galima verkti garsiai ir drąsiai, atskleidžiant pažeidžiamumo jėgą. Šiaip ar taip atsisukimas į savo jausmus ir užsiėmimas jais yra paženklintas pirminės ištvermės, argi ne?

Grėtė Šmitaitė sugebėjo atlikti verksmo tyrimą su minimalia, pirmine jėga, sumaniai išnaudodama esamą erdvę ir pasitelkdama ekspresyvų atlikimą. Ir nėra jokios dramatiškos pabaigos emocinei kelionei, kaip ir realiame gyvenime. Šviesos staiga neužgęsta, pažymėdamos ribą tarp pasirodymo ir kasdienio gyvenimo, atlikėjas pergalingai nenusilenkia. Tik nervinga šypsena sudaužo įtampą, ir mes esame laisvi tęsti sunkų darbą su savo emocijomis kitur, tačiau padedami perkūnijos, kuri praskaidrino orą (ar sudrumstė vandenis) mūsų mintyse. Bent tuo kartu. Ir kas žino, galbūt dabar esame kiek drąsesni viešojoje erdvėje nusimesti „laikausi gerai“ kaukę.

Kodėl verkiu?“

Choreografė, atlikėja: Grėtė Šmitaitė

Patarėjas: Karl Saks

Stilistė: Alissa Šnaider

Šviesos dizaineris: Oliver Kulpsoo

Trenerė sveikatos palaikymui: Raminta Lygutienė

Produkcija: Sõltumatu Tantsu Lava

Trukmė: 40 min

Nuotraukos iš pasirodymo „Kodėl verkiu?“, choreografė Grėtė Šmitaitė, pasirodymai Sõltumatu Tantsu Lava Talinas. Nuotraukų autorius: Kris Moor.

Pasirodymo versija studijai Lietuvoje bus pristatyta 2019 m. balandžio 7 d. 15.30 Menų spaustuvės“ Studijoje Nr. II, Vilniuje.

Daugiau aktualijų