Smalsumo sekimas: pokalbis su Adrian Carlo Bibiano

Ilgą laiką praleidus konkrečioje bendruomenėje, daugelis jos narių tampa tavo gyvenimo dalimi. Vienus narius pažįsti kaip nepamainomus bendruomenės lyderius, kol kitus prisimeni kaip trumpam suspindusius ir savo laimės išvykusius ieškoti kitur individus. Tačiau kiekvienas naujas veidas bendruomenėje yra pastebimas ir priimamas su entuziazmu. Būtent taip jautiesi bendraudamas su jaunu šokėju Adrian‘u Carlos‘u Bibiano, kuris mažiau nei per dvejus metus sugebėjo įsikomponuoti į Kauno šiuolaikinio šokio bendruomenę. Jį galima išvysti audio-vizualiniame performanse Tvenkti, rodytame šiuolaikinio meno festivalyje Startas Rokiškyje, Kauno kamerinio teatro organizuotame šokio vakare 3 in 1 bei Pauliaus Prievelio šokio spektaklyje Nailed it. Kas yra šis jaunas judesio kūrėjas, kaip jo gyvenimo kelyje atsirado Lietuva ir kokia yra jo žinutė skaitytojams.

(c) Karolina Latvytė-Bibiano

– Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje esi naujokas. Gali trumpai save pristatyti?

Adrian Carlo Bibiano: Mano vardas yra Adrian Carlo Bibiano. Gimiau Kanadoje, užaugau Akapulko mieste, Meksikoje. Šokiu susidomėjau pradėjęs lankyti vidurinę mokyklą, kur viena iš popamokinių veiklų buvo šokių pamokos. Tuo metu tai buvo modernus šokis, bet aš įsivaizdavau, jog šoksime baletą. Iš pradžių nenorėjau jų lankyti, bet mokyklos direktorė pasakė, kad man užteks tik ateiti į pamokas ir taip išlaikysiu kursą. Tačiau nuėjus į pamoką mokytoja pasakė, kad jeigu nešoksiu, kurso neišlaikysiu. Bešokdamas pradėjau apsiprasti su savo judančiu kūnu ir po truputį judesyje atradau džiaugsmą. Išlaikius šį kursą, mokytoja pasiūlė man pratęsti šokių pamokas už mokyklos ribų. Nors buvau sutikęs, aš jų nelankiau. Po pusmečio, kai studijavau psichologiją, vėl sutikau šią mokytoją ir pradėjau lankyti šokių pamokas. Netrukus mane pradėjo kviesti pasirodyti mažuose pasirodymuose. Man tai buvo didžiulis pasiekimas. Neturėjau jokios rimtos šokių patirties, bet pasirodžiau kartu su profesionaliais šokėjais.

– Kaip sekėsi suderinti studijas su šokiu? Kaip šeimos nariai reagavo į tavo pasirinkimą tapti šokėju?

A.C.B.: Bandydamas suderinti studijas su šokiu supratau, kad studijos tampa hobiu, o šokis mano tikrąja aistra. Po metų, bandydamas derinti studijas, šokį ir darbą aiškiai suvokiau, kad perdegiau. Šalia to, prasidėjo socialinis spaudimas iš šeimos pusės. Jie manė, kad menininko kelias reiškia, kad būsiu vargšas, badausiu, todėl jie norėjo, kad baigčiau studijas. Tačiau supratau – jeigu nedarysiu kaip liepia širdis ir būsiu psichologas, manęs laukia ne ta ateitis, apie kurią galvoju. Nusprendžiau surizikuoti, kad vėliau nesigailėčiau, kad nepabandžiau siekti savo svajonės. Todėl po truputį pratinau tėvus prie idėjos, kad noriu pasirinkti šokėjo kelią. Jie tam nepritarė, bet leido man skirti visą savo laiką treniruotėms.

– Be šiuolaikinio šokio, kokie kiti stiliai patraukė tavo dėmesį?

A.C.B.: Susidomėjau gatvės šokiu. Pradėjau mokyntis gatvės šokių choreografiją ir įsitraukiau į šią kultūrą. Aš nebaigiau šokių studijų, bet lankiau įvairias pamokas, kad įgaučiau kuo įvairesnės šokių patirties. Po kurio laiko šiuolaikinio šokio mokytojai pradėjo skųstis, kad judu kaip gatvės šokėjas, o gatvės šokių mokytojai priekaištavo, kad mano judesio stilius per daug primena šiuolaikinį šokį. Pradėjau konfliktuoti su savimi, tačiau supratau, kad manyje gimsta gražus šių stilių mišinys, kuris ateityje turės galimybę atsiskleisti labiau eksperimentinėje aplinkoje.

– Kaip sužinojai apie Lietuvą? Kodėl pasirinkai savo gyvenimą ir karjerą susieti su mūsų šalimi?

A.C.B.: Lietuvoje esu todėl, nes mano žmona yra lietuvė. Su Karolina susipažinau Meksikoje. Ten įsimylėjome, susituokėme. Vėliau nusprendėme persikelti į Lietuvą. Atvykęs čia nebuvau tikras dėl savo ateities. Planavome Lietuvoje ilgai neužsibūti ir grįžti atgal. Tačiau gavau leidimą gyventi Lietuvoje, todėl nusprendėme likti ilgiau ir čia gyvenu jau metus ir keturis mėnesius.

– Kokį skirtumą pastebėjai tarp Meksikos ir Lietuvos šokio scenų?

A.C.B.: Skirtumus galima pamatyti, pavyzdžiui, lyginant liaudies šokius. Mūsų tradiciniai šokiai yra dinamiškesni, juose daugiau trepsėjimo, ryšio su žeme, su savo protėviais, šokiu mes tarsi norime pažadinti gamtą, dievus. Kiek esu matęs lietuviškus liaudies šokius, jie daugiau energizuojantys patį žmogų ir atmosfera yra labiau atpalaiduojanti. Galbūt yra glaudesnis kolektyvinis ryšys dėl choreografijose naudojamų ratų, perėjimų erdvėje. Manau, kad jūsų tradiciniuose šokiuose daugiau koncentruojamasi ties kolektyvine, socialine pramoga.

– Koks skirtumas tarp šiuolaikinio šokio scenų?

A.C.B.: Meksikos šiuolaikiniam šokiui vis dar didelę įtaką daro tradiciniai šokiai ir tradicijos perimtos, pavyzdžiui, iš Majų. Tai yra pagrindas. Meksikos šiuolaikinis šokis taip pat daug perima iš kitų stilių. Daug šokių trupių Meksikoje semiasi įkvėpimo iš Europos šokio kultūros, nes jiems patinka modernus šokis, kur reikia aukštai iškelti kojas ir turėti precizišką techniką. Tačiau yra ir kita pusė, kurioje yra daugiau performatyvumo ir kartais pasirodymai būna labai niūrūs, tamsūs, su giliomis idėjomis. Tai labai veikia Meksikos šokių pasaulį.

(c) Karolina Latvytė-Bibiano

– Kas tave įkvepia šokyje? Pavyzdžiui, kas įkvėpė sukurti pasirodymą Tvenkti?

A.C.B.: Tai labiau performatyvus pasirodymas. Šiame kūrinyje natūralų judesį interpretavau kaip šokį. Manau, kad net paprasčiausias judesys, pavyzdžiui, galvos linksėjimas, jau yra šokis.

– Tau judesys jau yra šokis. Bet ar šalia judesio ieškai idėjų, kurios papildytų judesį? Koks tavo kūrybinis procesas?

A.C.B.: Aš lankausi įvairiuose šokio pasirodymuose ir žiūriu daug įrašų. Tačiau pastaruoju metu daug įkvėpimo randu gamtoje, mane supančioje aplinkoje. Pastebiu, kad nesėkmės taip pat yra gamtos procesų dalis ir viskas, kas organiškai yra susieta su gamta mane velniškai įkvepia.

– Tai labai gražus požiūris, nes daug šokėjų savo kūryba stengiasi perteikti gilias, sudėtingas idėjas ar kalba apie įvairias problemas.

A.C.B.: Kai grįžtam į šokio kilmę, matom, kad tai buvo paremta saviraiška. Nesvarbu, ką sukuri, svarbu, kad norint būti menininku turi tęsti savo paieškas ir neversti savęs kažko daryti. Bet kai jauti norą judėti, imk ir pradėk tai daryti. Tada tai taps realybe. Taip pat turi būti įsipareigojimas. Mačiau tai žmonėse, kurie nėra šokėjai, tačiau gražiai juda. Kad ir kokį judesį tu atlieki, jeigu intencija yra tikra, nesvarbu, ar būtum šokėjas, rašytojas, administratorius, tu vis tiek būsi gražus. Tau nereikia studijuoti šokio, nes judesys kyla iš tavo gyvenimo, tavo gyvensenos. Kaip šokėjas, tu turi tobulėti ir mokytis, bet kaip judesio kūrėjas tu neturi pasiteisinimo nešokti, nes visi tai gali.

– Ką tau reiškia žiūrovai? Kokį ryšį nori su jais užmegzti?

A.C.B.: Viskas priklauso nuo mano, kaip šokėjo, atlikėjo, judesio kūrėjo siekio. Viskas priklauso nuo to, kaip aš noriu perteikti idėją. Kartais planuoju, kad žiūrovas bus pasirodymo dalis. Todėl man patinka šokti atvirose erdvėse, nes nepriklausomai nuo to, kas įvyks, žiūrovai bus įsitraukę į pasirodymą. Kai yra teatrinė erdvė, daug kas priklauso nuo to, ar yra vizualinis kontaktas, ar įeini į žiūrovų erdvę. Bet kuriuo atveju, šokis yra dialogas. Jeigu kalbame apie šokio pasirodymą tradicine prasme, tada jis tėra monologas. Esu aš, šokėjas, kuris kažką sako per judesį ir gauna žiūrovų dėmesį. Tačiau tarp abiejų pusių vyksta socialinis veiksmas, kai abi pusės kažką viena kitai suteikia. Bendravimas visados išlieka šokyje.

– Vos per vienerius metus tau pavyko įsilieti į Kauno šiuolaikinio šokio sceną ir būti pastebėtu šokio profesionalų bei recenzentų. Kaip jautiesi sulaukęs tokio dėmesio?

A.C.B.: Sakykim, kai kūriau pasirodymą Tvenkti, aš nebuvau dėl detalių pamišęs perfekcionistas. Kūrinyje yra struktūra, tačiau nėra siekio padaryti viską kaip įmanoma tobuliau. Šiame kūrinyje esu labai atviras galimybėms ir stengiuosi būti kuo atviresnis tuo momentu. Kūrinys gimė iš siekio kurti, bet nevaizduoti menininko streso.

Aš negalvoju apie tai, ką noriu pasiekti tam tikru metu, viskas vyksta natūraliai. Pavyzdžiui, susipažinus su Veronika Tarasevičiūte, mane labai įkvėpė jos balsas, o mano žmona yra puiki vizualaus meno kūrėja. Tad man buvo malonu sujungti skirtingus menus ir tiesiog pristatyti idėją, kurią kartu sukūrėme.

Jeigu reikėtų apibūdinti savo šokio stilių, sakyčiau, jog tai yra judesys ir jausmas, gimstantis būnant gamtoje.

(c) Karolina Latvytė-Bibiano

– Koks yra kitų šokėjų požiūris į tave, kaip naują šokėją? Ar jie tave priima kaip naują kolegą, ar žvelgia kaip į galimą konkurentą?

A.C.B.: Niekada apie tai nepagalvojau. Nors konkurencijos klausimas yra svarbus, tačiau niekad nejutau konkurencijos jausmo. Ten, kur šokau, yra daug žmonių, kurie leidžia tau pasijusti laukiamu. Kai kurie gal ir turi susireikšminimo jausmą arba nori varžytis. Tačiau yra skirtumas tarp neigiamos konkurencijos ir draugiškos. Yra žmonių, kurie tave pamatę iškart analizuoja ir laukia, kol susimausi. Tačiau aš niekada apie tai negalvoju, nes mane supa įkvepiantys žmonės.

Daug kas priklauso nuo to, kad noriu įsitraukti į šokio kultūrą ir žvelgiu į ją kaip į bendruomenę. Tokiu būdu pamatau, kad mane supa žmonės, kurie taip pat turi jausmus, išgyvenimus, patiria sunkumus. Aš noriu pažinti Lietuvos kultūrą. Todėl stengiuosi turėti atvirą požiūrį, bet išsaugoti savo nuomonę. Noriu atrasti balansą. Tačiau svarbiausia šokyje matyti bendruomenę ir siekti dirbti kartu. Nes jeigu vienas šokėjas susilaukia dėmesio, jo gauna ir visa šokėjų bendruomenė. Mes visi esame jos dalis.

– Šiuo metu vedi Kūniško judėjimo pamokas Judesio laboratorijoje ir šiuolaikinio šokio pamokas Lietuvos Tarptautinėje Baleto Akademijoje Kaune. Ką nori perduoti savo mokiniams ir ar ateityje planuoji glaudžiau susieti savo gyvenimą su judesio pedagogika?

A.C.B.: Nors esu mokytojas, bet vis dar save vertinu kaip mokinį. Aš noriu mokyti kitus to, kas jų kūnams yra naudinga ir ką jiems reikia tobulinti judesio pagrinduose. Tuo pat metu mokydamas stengiuosi atrasti būdą bendrauti. Prieš kiekvieną pamoką bandau suskaidyti judesį, kad galėčiau jį kuo aiškiau paaiškinti net šešiamečiui. Tada mes jo mokomės ir jį tobuliname, kol pasiekiame norimą rezultatą. Be to, man patinka, kai mokiniai klysta, nes tai suteikia naujų idėjų. Tada mes mokomės, kaip tą klaidą padaryti sąmoningai, įtraukti į choreografiją. Taip pat man patinka, kai mokiniai yra dosnūs savo energija. Jeigu aš į pamoką įdedu daug energijos, tačiau jos nesulaukiu iš mokinių, pradedu nerimauti ir kaltinti save, kad pamoka nenusisekė.

Kai mokau šokti, būna dienų, kai iš naujo pamilstu šokį, ir dienų, kai jis nepatinka. Bet kai pažvelgiu į save iš šalies, suvokiu, kad viskas, ką turiu, yra šokio dėka. Jeigu ne šokis, manęs čia nebūtų. Nebūčiau susituokęs, nebūčiau Lietuvoje ir nebūčiau daug ko patyręs. Pažvelgęs į save iš šalies suvokiu, kad iki šiol mane vedė smalsumas. Manęs dažnai klausia, kodėl nedalyvauju atrankose į šokio teatrus ar kodėl nestudijuoju šokio. Manau atsakymas todėl, kad iki šiol sekiau savo smalsumą. Galbūt, kai baigsiu savo paieškas, aš pasuksiu link įprastesnio šokėjo kelio.

(c) Karolina Latvytė-Bibiano

– Stebint tavo sėkmingą debiutą Lietuvos šokio scenoje, įdomu sužinoti, kokie tavo ateities planai? Ar norėtum tapti kurios nors šokių trupės dalimi ar būti laisvai samdomu menininku?

A.C.B.: Kartais stebėdamas šokio teatrų pasirodymus galvoju „kaip gražu, bet pasirodyme matau šokių kompaniją, o ne pačius šokėjus“, ir man šis jausmas nepatinka. Arba kartais trupė ir šokėjai yra puikūs, bet jų kūriniai nėra geri ir tada galvoju, kas atsitiko. Kartais pagalvoju apie atrankas į šokių teatrus, bet tam turiu turėti pasiryžimą. Tai, ką darau dabar kyla iš mano širdies ir sielos, ir, kol kas, neturėjau noro įsilieti į kokią nors trupę. Galbūt dar neatėjo tam laikas. Aš bijau, jeigu versiu save kažką daryti, aš neteksiu savo meilės šokiui, arba patirsiu traumas, stresą. Šiuo metu esu laimingas. Seku ne aistras ar troškimus, bet smalsumą.

Kalbant apie ateities planus, į pabaigą eina mano rezidencija ir turiu du pasirinkimus: grįžti atgal į Meksiką arba prailginti savo leidimą gyventi Lietuvoje. Manau, kad geriau būtų grįžti namo, pasikrauti energijos ir sugrįžus dirbti toliau Lietuvoje.

– Kokią žinutę norėtum perduoti pasauliui?

A.C.B.: Jeigu pasaulis būtų žmogus, aš jam patarčiau: saugokis savo egoizmo, išbandyk kaip įmanoma daugiau kelių, kol atrasi tą vienintelį. Tada kvestionuok jį. Ir kaip vaikas sek savo smalsumu. Tada viskas gyvenime susistatys į savo vietas.

 

 

Daugiau aktualijų