Libanietis B. Abou Diabas – apie tai, kaip šokiu galima išreikšti karo sukeltas emocijas

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ tęsia pažintį su Libano kūrėjais ir gegužės 3 bei 4 d. Vilniuje kviečia į itin asmenišką šokėjo, aktoriaus ir režisieriaus Bassamo Abou Diabo spektaklį „Giliai po oda“, kalbantį apie išgyvenimus, patirtus per karą.

Libane užaugęs šiuolaikinio šokio šokėjas Bassamas nuo vaikystės taip pat šoka tradicinius rytų folkloro šokius ir kelerius metus dirba su „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovams jau pažįstamu „Maqamat“ šokio teatru, kuris praėjusių metų festivalyje pagarsėjo ne tik įvairiataučiu šokiu, bet ir skania vakariene scenoje.

Akistatos su karo tikrove Libane įkvėptą šokio spektaklį „Giliai po oda“ bus galima pamatyti Vilniaus „Menų spaustuvėje“, o kol laukiame balandžio 29-ąją prasidedančio festivalio, kalbamės su svečiu iš Libano, spektaklio „Giliai po oda“ autoriumi ir atlikėju B. Abou Diabu apie tai, kaip šokiu galima išreikšti karo iššauktas emocijas.

(c) Giancarlo Donatini

Šokate folklorinius šokius, universitete mokėtės teatro meno. Kaip pasukote į šiuolaikinį šokį?

Į šokį atėjau iš teatro. Pradėjęs dirbti aktoriumi ir atlikėju pastebėjau, kad linkstu prie fizinio teatro, o vaidinti man geriausiai pavyksta pasitelkiant judesį. Supratau, kad judesys man leidžia perteikti mintis nuoširdžiau ir tikriau. Dar bestudijuojant aktorystę ir režisūrą mane labai domino paskaitos, kuriose dėstytojai kalbėdavo apie Jacques’o Lecoqo (prancūzų režisierius, garsus dėl fizinio teatro ir judesio mokymo metodų – aut. past.) metodus, klasikinio japonų judesio teatro „Noh“ istoriją. Tame pačiame universitete susipažinau su choreografu Omaru Rajeh, kurio dėka pradėjau dirbti su šiuolaikinio šokio teatru „Maqamat“.

Iš pradžių vaikščiojau į šokio treniruotes ir dirbau prie mažesnių projektų, kol galų gale visiškai perėjau į šiuolaikinio šokio pasaulį. Tai nebuvo staigus pokytis – viskas įvyko labai organiškai, pamažu. Mano pasąmonėje tarytum iš anksto buvo nulemta, kad scenoje save išreikšiu būtent fiziškai – judesiu ir šokiu.

Kaip atrodė jūsų pirmoji pažintis su šokiu? Minėjote, kad nuo mažens šokate tradicinę dabkę.

Užaugau mažame Libano kaime, kuriame gyveno vos 3 tūkst. žmonių. Dabkę ten šoko visi ir visada, kiek tik galiu prisiminti. Šis šokis yra tam tikras ritualas, atliekamas per vestuves ir įvairias šventes. Vos išgirdę tradicinę muziką, mano kaime žmonės iškart imdavo šokti dabkę. Tiesa, man teko paragauti ir profesionalaus folkloro šokėjo duonos – buvau tradicinės dabkės šokio trupių narys. Pasirodydavome didžiuliuose folkloro spektakliuose, o jų choreografai ir režisieriai kartais įtraukdavo ir modernaus šokio elementų. Vis dėlto tradicinio ir šiuolaikinio šokio patirtis laikau atskiromis, nes folkloras man buvo tam tikras šeimos ir jos tradicijų tęsinys, tarsi privaloma gimtojo kaimo gyvenimo dalis.

Jūsų gimtasis Libanas – dažnų politinių konfliktų šalis, nukentėjusi nuo karo ir terorizmo, kurio pavojus egzistuoja iki šių dienų. Kaip tai paveikia scenos menus ir menininkus?

Šiuo metu šalyje ramu, nevyksta ginkluotas karas, aktualūs tik politiniai nesutarimai. Vis dėlto ne taip seniai patyrėme net 17 metų trukusį pilietinį karą. Šių temų atspindžius mene ryškiausiai galėjome matyti prieš keletą dešimtmečių, kai Libane buvo populiarūs tradicinio teatro spektakliai su politinėmis žinutėmis, perteikiamomis pasitelkiant humorą. Šiandien jie nebėra mūsų kultūros dalis, tačiau šiuolaikinio meno kūrėjai po truputį šiomis temomis stengiasi kalbėti dažniau. Tai – nelengvas darbas, nes žiūrovai prie tokių temų nepratę, kol kas sunkiai į jas įsitraukia. Bet situacija gerėja.

Ką šios temos reiškia jums?

Asmeniškai man tai yra svarbi tema, nes savo kūryboje daug kalbu apie kūno prisiminimus, gimusius per karą, jaučiant karo baimę. Kai šalyje vyksta konfliktai, ginkluotas karas, besitęsiantis diena iš dienos, mūsų kūnai visa tai sugeria. Karai pasibaigia, tačiau visos karo sukeltos emocijos išlieka mumyse, mūsų širdyse ir kūnuose. Karas niekada nedingsta. Mano nuomone, dėl šių priežasčių mūsų kūnai yra nuolat budrūs – pasiruošę kovoti, bijoti. Pats tai pastebiu žmonėse: kai kas nors pradeda pykti, puikiai matyti, kad jo kūnas pilnas karo prisiminimų. Galima sakyti, kad ta pykčio emocija yra ne jo, o jo kūno prisiminimų sukelta reakcija. Karo ir šalies konfliktų įtaka žmogui egzistuoja visą gyvenimą.

Kaip tokias karo sukeltas kūno reakcijas išreiškiate šokiu?

Nesistengiu surežisuoti kiekvieno žingsnio ir sukurti tikslios choreografijos. Emocijos mano pasirodymuose perteikiamos judesiu, organiškais gestais, kvėpavimu, veido išraiškomis. Spektaklyje „Giliai po oda“ judesys yra reakcija į pasakojamą karo istoriją ir gyvai atliekamą muziką. Nors visa tekstinė medžiaga ir kūno reakcijos yra tikros, pats spektaklis – abstraktus. Mano tikslas yra leisti visiems spektaklio elementams laisvai veikti scenoje, o kiekvienam šokėjui leisti atrasti individualią judesio formą, atitinkančią jo kūne esančius asmeninius karo prisiminimus.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Atrodo, jūsų kūrinyje labai svarbios asmeninės karo patirtys. Kaip jas suprasti žiūrovams, kurie, kitaip nei jūs, nėra patyrę karo?

Dedu daug pastangų, kad karo atmintį pavyktų pasiimti su savimi ir perduoti auditorijai arba, kad sukurčiau tokią emocinę atmosferą, kuri auditorijai leistų atsidurti karo įvykių centre. Noriu, kad žiūrovai bent kiek pajustų, ką reiškia būti karo aplinkoje. Tuo pačiu manau, kad turbūt žemėje jau neliko vietos, kurios karas dar nebūtų palietęs.

Kodėl jums taip svarbu žmones perkelti į karo apsuptį?

Spektaklis nėra tik apie karą ar tik apie Libano žmones, žuvusius per karą. Jis kalba ir apie kančią plačiąja prasme. Žiniasklaida ir visa mūsų aplinka karą generalizuoja, kalba apie jį bendrai, kaip apie reiškinį, todėl savo spektaklyje noriu perteikti asmeninius, žmogiškuosius karo patyrimus, apie kuriuos niekas nekalba.

Kai ant tavo miesto krinta bombos, ypatinga tampa kiekviena sekundė ir per ją išgyvenami jausmai. Kaip kūrėjui ir kaip tiesiog žmogui man svarbu pasakyti, kad visi žmonės nuolat kovoja dėl išlikimo ir bando prisitaikyti prie susidariusių aplinkybių, kad ir kokios baisios jos būtų. Noriu, kad žiūrovai susimąstytų, kaip karą mato žiniasklaidos kanaluose, kad jų galvose imtų kilti klausimai.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar šokis ir apskritai menas galėtų tapti atsvara jūsų minėtam karo pristatymui žiniasklaidoje ir apie karą kalbėti iš gilesnės, žmogiškosios perspektyvos?

Taip, galbūt. Manau, žmonių, kurie tiesiogiai susidūrė su karo realybe, patirtys yra gerokai tikresnės, kupinos mažų, svarbių detalių, kurios tiesiog nepasiekia toli nuo karo vietos sėdinčių istorijų pasakotojų. Į tikras patirtis, kitaip nei į žinių antraštes, reaguos ir žiūrovas – jautriau, nuoširdžiau, galbūt plačiau atmerks akis ir giliau susimąstys.

Kadangi turite įvairių scenos menų patirties, kyla klausimas, ką išvysime spektaklyje „Giliai po oda“?

Šiame spektaklyje naudoju labai seną istorijų pasakojimo meną, šiuolaikinio šokio, flying-low šokio technikos ir folklorinio šokio mišinį bei gyvą muziką. Čia taip pat dalyvauja vertėjas iš arabų kalbos, kuris tampa vienu spektaklio atlikėjų. Dažniausiai tekstą verčiame į anglų arba į šalies, kurioje pasirodome, kalbą – tai leidžia dar labiau priartėti prie auditorijos.

 

Daugiau aktualijų