Spektaklis, kuriame niekas nenervina

Balandžio 17 dieną Menų spaustuvės Juodojoje salėje pirmą kartą parodytas Vyčio Jankausko kūrinys „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“. „Kaip spektaklis?“ – paklausė manęs namuose. „Pilkas,“ – atsakiau.

Choreografas V. Jankauskas darbą pristato kaip „performatyvų šokio spektaklį šokėjai, juostiniam magnetofonui ir pripučiamam burbului“. Kas yra performatyvus šokio spektaklis, galima diskutuoti ilgai. Arba ilgai svarstyti, kuo, V. Jankausko manymu, šis šokio spektaklis skiriasi nuo neperformatyvaus. Bet tai – nesvarbu. „Kaip spektaklis?“ – paklausė manęs namuose. „Pilkas,“ – atsakiau.

Iš juostinio magnetofono skambant minimalistinei repetityviai tęstinių garsų elektronikai, iš trijų pusių žiūrėjome į sceną. Stebėjome, kaip pripučiamame skaidriame burbule judėjo šokėja Viltė Švarplytė. Jos gestai buvo raiškūs, bet švelnūs. O pripučiamas burbulas – subliūškęs. „Kaip spektaklis?“ – paklausė manęs namuose. „Pilkas,“ – atsakiau.

Nuotraukų autorius: N. Juras

Skambant minimalistinei repetityviai tęstinių garsų elektronikai, žiūrėjome į sceną. Stebėjome, kaip pripučiamame skaidriame burbule judėjo šokėja Viltė Švarplytė. Jos gestai buvo raiškūs, bet švelnūs. Pripučiamas burbulas – subliūškęs. Rodos, jis subliūškęs tyčia, kad formuotų nepilną sferą, kad ji galėtų stumti burbulo sienas, jas ištempti, mėginti jas keisti. Spoksojau į šokėją ir svarsčiau, ką jos veiksmai galėtų man pasakyti. „Kaip spektaklis?“ – paklausė manęs namuose. „Pilkas,“ – atsakiau.

Skambant minimalistinei repetityviai tęstinių garsų elektronikai, žiūrėjome į sceną. Stebėjome, kaip pripučiamame skaidriame burbule judėjo šokėja Viltė Švarplytė. Pripučiamas burbulas buvo subliūškęs. Pastebėjau, kad vienas kitoje scenos pusėje sėdintis žiūrovas miegojo. „Kaip spektaklis?“ – paklausė manęs namuose. „Pilkas,“ – atsakiau.

Meditacija burbule pasibaigė, šokėja stojo ant šokio dangos ir plastikos šydas netrukdė jos stebėti. Ji plėšė šokio dangą priklijavusią lipniajuostę ir vyniojo šokio pagrindą išnešimui. Stabdė ir leido magnetofono juostą, jungė ausines, per jas klausėsi ir nesiklausė Arvo Pärto kūrinio… Savo kūne turimą objektą ji pasiuntė iš vienos kūno dalies į kitą, antrą, trečią, jo vedama griuvo ir stojosi… „Kaip spektaklis?“ – paklausė manęs namuose. „Pilkas,“ – atsakiau.

Scenoje viskas vyko lėtai, be įtampos ir streso. Jos gestai, raiškūs ir švelnūs; jos veidas, susikaupęs ir ramus; jos marškinėliai, nerti pilkai melsvais siūlais ir išties elegantiški, traukė žvilgsnį. Šokėją buvo malonu stebėti. Tačiau jos atliekami veiksmai nesiūlė jokių reikšmių, nesijungė į jokią bendrą prasmę, galiausiai netgi nekūrė estetinių – vizualių ar akustinių – sceninio reginio momentų.

„Ekspansijos…“ aprašyme sakoma: „šiuo spektakliu kūrėjai kelia klausimą: ką šiandieniniam žmogui reiškia tokios būsenos kaip neveiklumas, pauzė, tuštuma.“ Tačiau, netgi perskaičius šį tekstą, žiūrint spektaklį nekilo mintys nei apie neveiklumą, nei apie pauzę, nei apie tuštumą. Norint scenoje parodyti neveiklumą, nepakanka neveikti. Tam, kad žiūrovas pamatytų pauzę, reikalingas judėjimas. Tam, kad atsiskleistų tuštuma, žiūrovas kažkaip turėtų ją suvokti, galbūt, tarkime, kaip gausos alternatyvą.

Choreografo V. Jankausko, šokėjos V. Švarplytės, šviesų dailininko Povilo Laurinaičio sukurtas „Ekspansijų…“ pasaulis yra malonus ir estetiškas. Čia aptinkamos ir daugelį metų šiuolaikiniame šokyje naudojamos raiškos priemonės – garsas, tyla, tam tikri sceniniai ar buitiniai judesiai. Kai kurios priemonės kartojamos ir tai nevargina. Tačiau tame pasaulyje viskas pateikiama toje pačioje ryškumo skalėje, nesiūlant jokių kontrastų, jokio sugretinimo ar sustiprinimo, tam tikros organizacinės hierarchijos, jokios dramaturgijos, tad jis nekelia jokių minčių, jokių klausimų, jokių emocijų.

Po premjeros spektaklį aptarėme su viena „Ekspansijų…“ žiūrove. Po trumpos diskusijos abi nutarėme, kad šis spektaklis išsiskiria tuo, kad scenoje mūsų niekas nenervino. Mano kolegė nusprendė, kad toks retas šiuolaikinio šokio spektaklio bruožas yra didelis privalumas. Tačiau man atrodo, kad meno kūriniui to nepakanka. Komfortišką „Ekspansijų“ terpę be aiškios kūrybinių idėjų raiškos matau kaip menininko V. Jankausko darbo trūkumą.

„Kaip spektaklis?“ – paklausė manęs namuose. „Pilkas,“ – atsakiau.

Daugiau aktualijų