Popierinis kosmosas kasdienybės saujoje

„Naujojo Baltijos šokio“ atidarymo spektaklis „Origamis“ miesto aikštėje

tyras vanduo:

nei gerosios

nei išvirkščiosios pusės

CHIYO-NI

Nuotraukos autorė: Ernesta Šimkienė

Origami technika, kaip ir daugelis orientalistikos atributų, nėra tai, kas matoma iš pirmo žvilgsnio. Tai tikrai nėra tik popieriukų lankstymas. Ir tikrai origamis nėra vien tik gervė, kuri gali pralinksminti turistus. Origamis – mistiškas reiškinys, talpinantis ne tik metaforas, tačiau ir dalelę sakralumo. Itin trapus ir trumpalaikis, užtat nežinia kada tiksliai atsiradęs, bet tikėtina, jog drauge su popieriumi Kinijoje. Jis reikšmingas apsivalymo apeigose, jis neša tūkstančio gervių viltį po Hirošimos tragedijos, galų gale tai etiketo simbolis. Origamis – tarsi savotiška dvasinio ir fizinio pasaulio metafora arba gebėjimas jį permatyti bei paversti materialiu nors trumpą akimirką.

Vaikystėje turėjau storą knygą, kuri vadinosi „Origamis“, retkarčiais ją pavartydavau, pažiūrėdavau gražias nuotraukas, bet, net ir būdama vaikas supratau, jog man net neverta pradėti. Mane žavėjo origamis kaip nesuvokiamas paprastumo stebuklas – popieriaus lapelis, kurio kvadratėlis tampa gerve, rože, gulbe ar bet kuo kitu. Tikėjau, jog kažkas gali tai sukurti. Būtent, ne išmokti, o sukurti. Bet niekada nemačiau, kaip kuriamas origamis, niekada nepažinojau žmogaus, įvaldžiusio šią techniką. Visgi tokiu simboliniu paprastu nepaprastumu 2019 m. „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio organizatoriai pradėjo savo grandiozinę programą. Ir ne sostinės Katedros ar bent jau Menų spaustuvės aikštėje, tačiau Šiauliuose ir Panevėžyje. Šokėjos, choreografės, oro cirko menininkės Satchie Noro ir konstruotojo, dizainerio, aktoriaus Silvaino Ohlo kūrinys „Origamis“ pakvietė į nemokamą pasirodymą miesto erdvėje.

Nuotraukos autorius: Tadas Povilonis

Stebėjau jį Panevėžio Laisvės aikštėje, greta Juozo Miltinio skulptūros, aplink kurią nuolat zujo vaikai. Satchie Noro ir Silvaino Ohlo „Origamis“ išbaigtumą patiria tiktai būdamas tam tikroje vietoje ir tam tikru metu. Tai šokis, cirkas, galų gale išgyvenimas, kuris pripildo miesto aikštes ir skverus, leidžia seniai pažįstamą aplinką pamatyti kitomis akimis, sulaužo vietos dvasios rėmus, kad tarsi trumpas haiku perskrostų kasdienį miesto ritmą, parodytų kitą jo veidą, trumpam viešam pasirodymui „ištrauktų“ paslaptingąją miesto dvasią.

Nuotraukos autorė: Ernesta Šimkienė

Ir jei origamis asocijuojasi su trapumu ir laikinumu, šįkart kūrybinė komanda žiūrovus apipynė, rodos, tarpusavyje nederančiais deriniais: 40 pėdų aukščio krovininis konteineris, kuriame savąjį origamio šokį atlieka viena trapi šokėja (Satchie Noro). Greta legendomis apraizgyto Juozo Miltinio teatro bei skulptūros – raudonas it sapne besitransformuojantis konteineris ir mažoji moteris jame, su juo. Tarsi naujasis bauhausiškas baletas, pripildytas griežtos formos, bet tuo pačiu ir tarpusavio santykio trapumo. Paradoksalu, bet, manau, priklausomai nuo to, kurioje erdvėje išvystame šio origamio „lankstymą“, taip mes jį ir pajuntame.

Nuotraukos autorius: Tadas Povilonis

Nes kūrinys – ne tik tos 35 minutės prieš akis, bet taip pat ir greta pasigirstantys komentarai, skraidantys dronai, pypsinčios mašinos, žaidžiantys ir krykštaujantys vaikai, balkone stovinti moteris, pravažiuojantys dviračiai, Juozo Miltinio dramos teatras ir jo persona – skulptūros bei dvasios pavidalu pirmose eilėse – ir vienu metu lyg su Damoklo kardu-kirviu virš mūsų pakylanti šokėja. Ar šis kirvis – jos origamio lankstymo technikos priemonė? Nes šokėją apgaubia sunkioji romantika: konteineris, kuris vis geba keisti formas, tačiau ne džergždamas ir vaitodamas, bet lėtai, lengvai ir vis dėlto grakščiai. Tad kirvis tampa švytuokle, o juk nenuostabu, kad laiko švytuoklė gyvenime gali tapti ir kirviu. Truputis poetiškos simbolikos Panevėžiui dera, tiesa? Nežinia, gal Šiauliuose, Paryžiuje, Vilniuje ar Londone mes būtume viską pamatę kitaip. O gal ir ne.

Nuotraukos autorė: Ernesta Šimkienė

O aš visgi klystu, sakydama jog šoko pora, nes juk šoko Ji, Jos origamis ir mes. Tai ne šiaip romantiškas popieriaus lankstymas, tai ritualas bei savotiškas romanas, į kurį drauge pusvalandžiui panirome. Nes iš visų pusių galėjai girdėti skirtingus komentarus: „eina sau, aš tai tikrai bijočiau kartis taip aukštai“, „be tai kaip čia taip susilenkia?“, „čia juk gyvenimo metafora. Ji kovoja, o viskas vis tiek lankstosi ir transformuojasi“, „man labai patinka“, „kiek laiko jau praėjo nuo praždios? Gal greit baigsis?“. Ir greta to – muzikos dūžiai. Nes šis kūrinys – dalelė paprasto kosmoso, kaip tas tyras vanduo, neturintis nei geros, nei išvirkščios pusės. Kiekvienas sėmėme, kiek norėjome – pradedant miestu, gyventoju, baigiant maklinėtoju, netyčia užklydusiu žiūrovu ar specialiai atvažiavusiu profesionalu.

Nuotraukos autorė: Ernesta Šimkienė

Galbūt šį vakarą vėl imsiu ieškoti savo vaikystėje „nesuskaitytos“ origamio technikos knygos. Vien tam, kad pažiūrėčiau, prisiminčiau, bet nė nemėginčiau kartoti to, kas man neįmanoma. Juk tai tarsi kitas pasaulis, prie kurio gali prisiliesti tik sensėjai arba mokytojai. Tie, kurie dulkės krisle gali matyti visą pasaulį. Tad festivalį pradėjome romantiškai paprastu mikrokosmosu (jei kosmosas gali būti paprastas), nepatetiška sąsaja su oriento kultūra. Galų gale, toks ir visas gyvenimas – net jei pasistatysi 40-ies pėdų aukščio konteinerį, vis tiek galėtumei iš jo išlankstyti origamį.

Vienas lankstymo būdas yra  „modulinis lankstymas“, kai smulkūs popieriaus gabalėliai sulankstomi į trikampius, o vėliau sujungiami į didesnius origamio dalių modelius. Tad ir šį kartą trikampiu susilankstė ne tik konteineris, besijungiantis į skirtingas figūras. O šioms gyvybės, kuri persipindavo su šokiu ir rizika, įkvėpė būtent šokėja, tačiau pasirodymas taip pat tapo jungiamuoju trikampiu miesto ir žiūrovų akyse. Ir, kaip kad šios technikos archeologinių įrodymų negalima atsekti dėl greitai irstančio popieriaus, taip ir mes išsinešėme tokį trapų ir nežinia ar ilgai išsaugomą įspūdį. Bet juk dėl to, kad ši technika trapi, jos vertė kažin ar sumažėja. Ar gali sumažėti tai, kas nepamatuojama?

Nuotraukos autorius: Tadas Povilonis

Festivalio pradžioje taurės pripildytos tyro vandens, tad kol kas – už spalvingą, neįpareigojančią, bet prasmingą pradžią – be teisingų ir išvirkščių pusių. Už mūsų kasdienybės origamį.

***

„Origamis“. Satchie Noro ir Silvainas Ohlas (Prancūzija)

Gegužės 1 d. 17 val. Kaune prie senosios Zapyškio bažnyčios

Gegužės 2 ir 3 d. 16.30 val. Vilniuje, Katedros aikštėje

Renginys nemokamas

Festivalio programa: www.newbalticdance.lt

Daugiau aktualijų