NBŠ’19: „Uniforma“. Destrukcijos ir amžinybės jėgos nelygios

Kalbėdamiesi apie kūrybos procesą ir neišvengiamą kūrinio sunaikinimą, dažnai prisimename mandalos metaforą: ilgas, kruopštus, atsakingas medžiagų dėliojimas, sukuriantis nepaprasto grožio piešinį, kuris privaloma tvarka tuoj pat sunaikinamas. Tai primena žmogaus ir jį supančios aplinkos laikinumą. Graži idėja, kurios mes, vakariečiai, paprastai nepraktikuojame. Medituokit, tikėkit, bet darbo vis dėl to gaila – juk kartais net šokoladą suvalgyti sunku, jei iš jo išlieta graži forma. Žinoma, šokoladas skirtas valgyti. Žmogui skirta mirti. Daiktai ir pastatai taip pat ýra. Tad jei nykimo procesas natūralus, kodėl esame apsėsti noro išlaikyti reiškinius amžinai?

Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas

Kūrėja iš Belgijos Sabina Scarlat drauge su Irene Russolillo spektaklyje „Uniforma“ teigia besigilinanti į destrukcijos ir atsinaujinimo neišvengiamybę. Tokia ir spektaklio dramaturgija: ratas, kuriame žmonės patenka į erdvę, ją „nugyvena“, tuomet stato iš naujo, o rezultatus naikina gamtos stichijos; galiausiai prie atstatymo pasiūloma prisidėti stebintiesiems (matyt, neturėsim „Naujojo Baltijos šokio“, kuris nors kartą nepakviestų publikos kažką nuveikti scenoje). Kažin, ar griaunamąją jėgą kūrėjos priskyrė konkrečiam reiškiniui ar laikotarpiui, tačiau vizualiai spektaklis sufleravo ketvirtosios pramonės revoliucijos ir žmogaus rankomis kuriamo pasaulio kontrastus. Didžiulėje smėlio pripildytoje erdvėje architektūra statoma žmonių rankomis. Mechanizuota čia griaunamoji jėga: personažų judesiai, dūmų mašinos bei kita technika, imituojanti gamtos stichijas – vėją, lietų, sniegą, rūką.

Destrukcija spektaklyje rodoma ne kaip sąmoninga, piktybiška veikla, o kaip natūralus procesas, sugyvenant visų rūšių gyvybei ir kūriniams. Vos įėję į salę žiūrovai išvysta neaukštą smėlio miestą ir virš jo iškilusias dvi moteris juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais (biuro tarnautojų uniformos?). Parteryje užgesus šviesoms, jos trumpais, staigiais judesiais vaikšto tarp smėlio pastatų, sėkmingai juos apeidamos, laviruodamos paliktuose takeliuose, tačiau ilgainiui pradeda užgauti statinius kojomis, remiasi į juos, užmeta rankas, deda galvas – taip smėlio pastatai ima griūti dėl visiškai buitiškų, natūralių judesių. Žinutė aiški: viskas dėvisi. Nebūtina griauti sąmoningai, nereikia gaisrų, žemės drebėjimų ar žmonių godumo, kad bet kuris kūrinys ilgainiui nunyktų.

Dar vaikystėje knygoje „Kieti riešutėliai gudrioms galvelėms“ teko perskaityti mįslę, kurioje išvardijami Kinų sienos duomenys ir klausiama, kiek palengvėtų Žemės rutulys, jei siena būtų išardyta.  Atsakymas: nė kiek, nes statybinės medžiagos vis tiek liktų Žemėje. Štai toks pasaulis egzistuoja „Uniformoje“ – kūriniai griūva, kad iš tų pačių medžiagų būtų sukurta kažkas kita: pavyzdžiui, naujas miestas, patenkinantis naujus poreikius, tinkamesnis ankstesnį gyvenimo būdą išaugusiems žmonėms. Pasaulis tas pats – skiriasi tik jo teikiamų turtų panaudojimo būdai.

Ir visgi spektaklis pasiūlė emociją, leidusią suprasti, kodėl žmonėms taip sunku iškęsti destrukciją –laukiant, kol griuvėsiai vėl įgis konkrečią, panaudojamą išraišką, apninka klaikus nuobodulys. Vilniečiai turbūt atsimena užsitęsusius Vilniaus gatvės tvarkymo darbus, kurių metu paprasti gyventojai neturėjo jokių galių spartinti veiklą ir tegalėjo laukti, stebėti neįtikėtinai lėtą procesą. Panašus jausmas apėmė, prasidėjus miesto atstatymui „Uniformoje“: pradžioje įdomu ir jaudina, tačiau supratus taisykles (naujo miesto stilių ir tai, kad tokiu tempu bus šlifuojamas VISAS scenoje esantis smėlis) paprasčiausiai pabodo laukti, kol keturi statytojai įvykdys, ką suplanavę. Po kurio laiko apima nuoširdus noras eiti į sceną ir padėti jiems pabaigti – kad tik būtų greičiau. Betgi kažkaip nedrąsu – publika skendi tamsoje, tad ženklo, kad leidžiama prisijungti, nėra. Jis pasiūlomas pabaigoje, kai statymo darbai jau tiek pabodę, kad mieliau bėgsi į tuoj prasidėsiantį kitą spektaklį nei tęsi patirtis šiame.

Asmeniškai spektaklį labiausiai vertinu todėl, kad jis man leido pateisinti savo reakciją į gaisrą Paryžiaus Dievo Motinos katedroje: išgirdus naujieną, išgąstį sekė vidinė logika – kas čia netikėto, kad kone tūkstančio metų senumo pastatas užsidegė? Aplink cirkuliuojanti gyvybė naudoja ir naikina, tad pastatui likti nepažeistam tiek šimtmečių – misija neįmanoma. Natūralesni ar mažiau natūralūs reiškiniai griauna net ir didingiausius kūrinius, ir žmogus bet kuriuo atveju privalo prikišti savo ranką, kad monumentai, simboliai būtų palaikomi. O pagalba – kaip bet kuris kitas reiškinys – gali turėti įvairių pasekmių. Kaip sakė ženklas ant vieno nereikšmingo Niujorko parko tvoros: feeding pigeons and squirrels also feeds rats.[1]

[1] Angl.: Maitindamas balandžius ir voveres, šeri žiurkes.

Daugiau aktualijų