Šiuolaikinio šokio kūrėjas L.Karvelis: „Kai girdžiu lietuvių liaudies muziką, šokis tiesiog liejasi“

Jaunosios kartos lietuvių šokėjas Lukas Karvelis dar tik artėja prie mokslų pabaigos, tačiau jau žada daug. Besimokydamas vienuoliktoje M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasėje jis pradėjo šokti Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklyje „Šventasis pavasaris“ ir kurti savo šokio solo miniatiūras. Tada įstojo į prestižinę „Codarts“ šokio akademiją Olandijoje ir dar studijuodamas tapo vienu „Solo-Tanz“ konkurso laimėtojų Štutgarte, kur pasirodė su pirmąja solo spektaklio „Blank Spots“ versija. Šį spektaklį gegužės 11 ir 12 d. Vilniaus Menų spaustuvėje galės išvysti ir „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovai.

Asmeninio archyvo nuotr./Luko Karvelio spektaklio „Blank Spots“ akimirka

Anot L. Karvelio, spektaklis „Blank Spots“ (liet. „Tuščios dėmės“) jam yra pirmasis tokios trukmės solo darbas, tobulintas net porą metų ir pamažu evoliucionavęs kartu su juo pačiu. Su spektaklio autoriumi ir atlikėju kalbamės apie spektaklio gimimą ir liaudies muziką šiuolaikinio šokio scenoje.
– Kodėl pasirinkote solo žanrą?
– Geras klausimas. Manau todėl, kad daug dirbau su skirtingais choreografais, bet nuo mokyklos laikų visada labai norėjau kurti pats. Kai dirbi su choreografais, tampi tam tikru įrankiu, atlieki kažkieno kito sustyguotą darbą. O aš labai pasiilgau savo kūrybos, jaučiau, kad taip geriau galiu save išreikšti, parodyti, ką aš pats noriu pasakyti. Šis žanras man tapo terapija visomis prasmėmis, sugrąžino mane į vėžes.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Apie ką šis spektaklis?
– Šis solo yra dedikuotas jauniems žmonėms, mano bendraamžiams. Studijuodamas dažnai lankydavausi vakarėliuose, kuriuose matydavau jaunus žmones, darančius beprotiškus dalykus. Jie perdozuoja narkotikų, jiems prasideda depresija, panikos priepuoliai. Pajaučiau, kad ši kultūra tave paverčia neatpažįstamu, tampi netikras, apsimestinis „tu“. Todėl pirmoje solo dalyje sukūriau sau pačiam labai atgrasų personažą – tai nei vyras, nei moteris, tu nematai jo veido, jis yra neapčiuopiamas, bet tuo pačiu metu labai gerai atpažįstamas iš savo požiūrio į gyvenimą, cinizmo. Dažnai matau šiuos bruožus tarp savo bendraamžių.
– Tai tam tikras koncentratas visų tų asmenybių, kurias sutinkate vakarėliuose?

– Taip, tačiau tuo pačiu į šį personažą sudedu ir daug dalykų, kurie man nepatinka manyje. Kad matyčiau save kaip priešą.

– Spektaklį skiriate į dvi dalis. Koks jūsų kuriamas personažas antroje dalyje?
– Norėjau sukurti visišką priešingybę pirmajam personažui. Jis – paprastas, nuogas, tarsi pirmoji savęs versija. Kad gimtų šis personažas, daug galvojau apie vaikystę, kalbėjausi su mama, varčiau senus nuotraukų albumus, daug vaikščiojau po miškus, kuriuose randu įkvėpimą.
Taip pat ėjau į bažnyčią, su kuria turiu keistą santykį – vaikystėje kiekvieną sekmadienį patarnaudavau mišiose, bet visa tai dariau tik dėl savo senelių. Religija mane labai gąsdino, atrodydavo, jei nepasimelsiu prieš miegą, kitą dieną mirsiu. Supratau, kad tai irgi yra panašus kaukės užsidėjimas, kaip ir mano pirmojo personažo. Nors iš pirmo žvilgsnio abi dalys yra labai skirtingos, iš tiesų jos labai panašios – ėjimą į bažnyčią tik iš kitų primestos baimės sieju su ėjimu į mano minėtus vakarėlius. Abiem atvejais susikuriame kitokį save.

Asmeninio archyvo nuotr./Luko Karvelio spektaklio „Blank Spots“ akimirka

– Antroje dalyje skamba lietuviška sutartinė. Kaip šiame darbe atsirado lietuvybė?

– Ilgai galvojau, kas yra tas mano pradas, kur yra visko pradžia. Supratau, kad tai yra Lietuva. Aš save sieju su Lietuva ir čia tapau tokiu, koks esu dabar. Mane labai veikia lietuvių liaudies muzika, labai mėgstu jos klausytis. Ji savyje turi kažkokio sakralumo. Kai įsijungiu lietuvių liaudies muziką ir pradedu šokti, kūną apima neapsakomas jausmas. Tada nieko daugiau nereikia – girdžiu muziką ir šokis pats liejasi. Man atrodo, tai yra labai stipru. Mane ypač veikia dramatiškos lietuvių liaudies dainos, raudos apie karą ir skausmą. Konkrečią sutartinę šiam darbui pasirinkau todėl, kad joje skamba žodžiai „čiulba ulba karvelėlis“, o mano pavardė Karvelis (juokiasi).

– Įdomu, kad šiuolaikiniam šokiui pasirinkote liaudišką muziką. Kaip į ją reaguoja žiūrovai?

– Kol kas šį darbą esu pristatęs tik užsienyje ir labai įdomu matyti tai, kad ji artima ne tik lietuviams. Ten žmonės, negirdėję lietuvių kalbos ar net nežinantys, kad Lietuva iš viso egzistuoja, po pasirodymo prieina prie manęs ir susižavėję klausia, kokia daina groja antroje spektaklio dalyje, prašo pasidalyti. Gera žinoti, kad mūsų liaudies muzika paveikia ir žmones iš kitų šalių.

– Mokotės užsienyje, ten atliekate praktiką ir keliaujate pasirodyti, tačiau vis vien daug kalbate apie Lietuvą, joje randate įkvėpimą. Ką jums reiškia būti lietuviu svetur, kur vyksta didžioji dalis jūsų gyvenimo?

– Lietuvybė man – tam tikras mane suformavęs pradas, nulėmęs tai, kaip elgiuosi dabar. Lietuva mėgstu ir pasididžiuoti, ir kartais pabambėti. Iš tiesų neturiu tikslaus atsakymo. Todėl mano spektaklio aprašyme tai irgi lieka klausimu – ką reiškia būti lietuviu pasaulyje? – O kokius klausimus ar jausmus šis spektaklis turėtų sukelti žiūrovui? – Gražiausias dalykas man yra paliesti žiūrovo sielą, ką nors joje suvirpinti. Mano tikslas ir yra paliesti kažką giliai žmoguje. Paglostyti arba pabaksnoti. Svarbiausia, kad iš spektaklio žiūrovas išeitų su kokiu nors jausmu.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie jūsų ateities planai?
– Artimiausiu metu manęs laukia pasirodymas Brazilijoje ir festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Turiu suplanuotų projektų Olandijoje ir Italijoje, kvietimų pasirodyti su šiuo spektakliu. Daryti noriu daug, tačiau kol kas konkrečių planų negaliu įvardyti. Visą gyvenimą nuspręsdavau kelis žingsnius į priekį, bet dabar norisi nuo to truputį pailsėti, plaukti pasroviui ir žiūrėti, ką atneš gyvenimas.
– Ar savo, kaip šokėjo, ateitį matote Lietuvoje, ar vis dėlto užsienyje?
– Kol kas noriu pakeliauti užsienyje, padirbėti su skirtingais menininkais, semtis naujų žinių. Žinoma, visada stengiuosi sugrįžti į Lietuvą ir tomis žiniomis pasidalyti: vedu seminarus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, „Low Air“ šokio mokykloje, dėl tokios galimybės kalbamės ir su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Ne visi turi galimybę patirties įgyti užsienyje, todėl stengiuosi grįžti čia ir pasidalyti sukaupta informacija. Pamenu, kai pats dar gyvenau Lietuvoje, man tos informacijos labai trūko, tad dabar man svarbu grįžti ir dalytis su kitais.

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ vyks iki gegužės 12 d. Visą informaciją apie šiųmečio festivalio trupes ir spektaklius rasite portale newbalticdance.lt. Festivalį organizuoja „Lietuvos šokio informacijos centras“ ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Daugiau aktualijų