NBŠ’19: „Giliai po oda“ ir „Dar blogiau“. Nėra vietos sąmonės standartui

Ar kūnas turi atmintį? Gerai tai ar blogai, bet esame savo kūno kūrėjai ir įkaitai vienu metu. Kūnas praktiškai niekada nebūna atribojamas nuo tokio abstraktaus ir kartais sunkiai suvokiamo darinio, kaip siela. Kai dėdulė Sigmundas Freudas „surado“ pasąmonę, net ir tada, o gal derėtų sakyti, ypač tada, buvo eskaluojama priklausomybė nuo kūno ir savojo seksualumo. Libido buvo karūnuotas kaip kūrybos (arba sublimacijos) įrankis bei priemonė, ir mes panirome į savojo kūno visagalybę.

Šįkart, jei tikėsime Freudu, sublimacija kvietė pažvelgti į savo kūno atmintį iš trumpos – tik asmeninio gyvenimo retrospektyvos ir perspektyvos vienu metu. Kitaip tariant, pamėginti suvokti, kokią atmintį bei kokias galimybes turi kūnas už mūsų sąmonės ribų.

Kūnas įsimena, jog prilietus ugnį galima nudegti, o ledą – nušalti. Todėl atitinkamai reaguojame į vienokią ar kitokią situaciją. Tarkime, sprogus balionui – krūptelime. Taip, mes gyvename šalyje, kurioje sprogus balionui tik krūptelime, o štai yra pasaulyje vietų, kuriose kūnas ir turbūt pasąmonė turi reaguoti į sprogimus, kurie nėra vaikiškų balionų pokštelėjimai. Gyvenimas ten – nuolatinė baimė, įtampa, nesibaigiantis karas ir pokarinė šventė. Gyvenimo tragedija po truputį virsta farsu. Kai tragedija pasiekia vieną aukštesnių taškų ir jame ilgai užsibūna, belieka ironiškai šypsotis. Jei netikite, paskaitykite Balio Sruogos „Dievų mišką“. Knygos pavadinimas dažnai sukosi manojoje atmintyje, kai žiūrėjau  Bassamo Abou Diabo kūrinį „Giliai po oda“.

D. Matvejevo nuotrauka

Giliai po odą Libanas yra paslėpęs nesibaigiančius karinius konfliktus, herojus, kurie savo kūną išmokė reaguoti į bombų sprogimus, vaikus, kurie laukia siuntų iš Europos su brendiniais marškinėliais ar kelnėmis ir kurie nusimena, kad kaimynas, kurio šeima žuvo kare, gavo didesnę siuntą. Šalis, kurioje karo pabaiga švenčiama galbūt vien tam, kad kažkas kitas jį vėl pradėtų dėl vietiniams nesuprantamų priežasčių. Karas – kaip gyvenimo būsena. O kažkam šį pradėjus, atsiranda daugybė norinčiųjų padėti, siųsti pagalbą, rinkti aukas, statyti mokyklas ir t.t ir pan. Argi ne kafkiškas procesas? Tad vienintelė išeitis – kalbėti apie tai su šypsena. Kuomet tavo ginklas, taip pat ir išsigelbėjimas yra tavo kūnas. Bassamas Abou Diabas papasakojo, kaip tokiu atveju tapti superherojumi: tu turi nežūti, ir tai pagrindinė tavo užduotis.

D. Matvejevo nuotrauka

Tą vieną Naujojo Baltijos šokio vakarą mes gavome patirti realybės ne iš televizijos žinių ekranų. Pavyzdžiui, kas gi Lietuvoje patikės (ne teoriškai žinos, bet jaus visu savo kūnu), jog šokėjas, rankoje laikantis telefoną ir sakantis monologą apie tai, kad šiuo telefonu galima būtų aktyvuoti sprogmenis ir, tik spėjus išgirsti žodį bomba – BUM! – būgno dūžis. Visi krūptelime, nusišypsome iš savo reakcijos, niekas nebėgam iš salės. Mes dar ne superherojai, mums nereikia kasdien kovoti dėl fizinio išgyvenimo arba tiesiog nemirti nukritus bombai. Todėl mes ramiai klausome, kai šokėjas pasakoja savo sukurtas kūno technikas, kaip reaguoti į sprogimą. Juk čia tik/net menas/kūryba, tiesa? Finale gauname pasiūlymą susikurti savąjį superherojų – tereikia nuvykti į Libaną, Siriją, Afriką, Izraelį ar pan. Gerai, kad šiandien pasirinkimų turime daug. Šia „linksma“ gaida ir baigiame. Ir išties daug šypsotasi, nes kai kurioms tragedijoms jau išverktos visos ašaros. Belieka juoktis ir šokti karo/taikos šokį. Nes superherojaus šalyje šios sąvokos persipina ir kažin, ar beturi aiškią atskirtį.

D. Matvejevo nuotrauka

Po moralinio kūno triumfo žiūrovų salės duris atvėrėme Nyderlandų kompanijai ir Guilherme Miotto bei Corpo Maquina darbui „Dar blogiau“. Tikiu, kad organizatoriai ne atsitiktinai vienas po kito sudėliojo kūrinius, nuo „Giliai po oda“ iki „Dar blogiau“. Po besišypsančios karo kasdienybės, kas gi galėtų būti dar blogiau?

Pirmame darbe mums buvo pasakojama istorija, o kūnas demonstravo savo galimybes išlikti, kuomet protas ir sąmonė nustumiami į paribius. „Dar blogiau“ buvo fiesta, kurioje, perfrazuojant vieną gerai visiems žinomą kūrinį – vietos sąmonės pasakojimams neliko. Kažin ar begali būti tikslesnis aprašymas už tą, kurį mums pateikė prieš spektaklį organizatoriai. Taigi, trys vyrai, trys technikos, trys ieškojimai vienoje scenoje. Ir 50-ies minučių fizinis išmėginimas: plieskiant prožektoriams, vyrai deformuoja savo kūnus, nuolat intensyviai juda, leidžia klausyti tankėjančio kvėpavimo, žvelgti į jų primerktas akis (prožektorių intensyvumą suvokiau tik tada, kai šie buvo trumpam atsukti į žiūrovus). Spektaklio metu vis laukiau, kada ši kūnų išmėginimų kulminacija atlėgs, bet buvo tik dar blogiau… Visi skirtingi, bet ir visi kaip vienas. Nepasiduodantys, ieškantys, bėgantys, nepavargstantys.

Glasses’n beard photography nuotrauka

Vieno iš teatro grandų Jerzy Grotowskio sukurtos vaidybos technikos sudedamoji dalis yra fizinis pasiruošimas. Kūnas turi būti ištreniruotas. Taip pat per fizinį nuovargį mes galime atskleisti savo vidinius išgyvenimus – atlikti savotišką išpažintį scenoje, būti, nes nebeturime jėgų galvoti, vaidinti, spręsti. Įdomu, kokią sceninę išpažintį „atliktų“ Shane Boers, Simon Bus ir Evangelos Biskas po šių 50-ies savo kūno išbandymų ir visiško atsidavimo minučių? Kiek nesuvaidinto nuoširdumo atsivertų prieš žiūrovų akis, nes kūnas šįkart buvo svarbesnis veiksnys už visas mąstymo subtilybes. Jis pasakojo, peržengdamas atminties ribas, mes tarsi keliavome žmogaus gyvenimo laiku atgal ir pirmyn vienu metu. Iki ten, kai „dar“ bei kai „jau“ neprisimeni – iki instinktų karalystės.

Glasses’n beard photography nuotrauka

Tą gegužės 3-iosios vakarą pradėjome sprogimais. Bombos skatino atsisakyti sąmoningos esaties ir įsileisti pasąmonę, kuri ima valdyti kūną. Mūsų kūno atmintis gali gelbėti nuo bombų, mūsų kūno nualinimas gali vesti fizinių ribų peržengimo link. To vakaro kulminacija – visiškas pasąmonės triumfas Euripides Laskaridis ir „Osmosis“ spektaklyje „Titanai“. Nuo karo šiandien iki gebėjimo transformuotis ir galų gale grįžti į mūsų egzistenciją savotiškai valdantį mitinį pasaulį. Bet apie jį, kaip mūsų lietuviškose pasakose, „kitą kartą“…

Daugiau aktualijų