NBŠ’19: Euripides Laskaridis ir būtybės iš asmeninės mitologijos

Netikėtai pradėjusi sklisti šviesa trumpam verčia primerkti akis. Priešais kabančiame apvalios formos daikte, šiek tiek primenančiame veidrodį, galima įžiūrėti save ir aplinkui sėdinčius žmones. Tik gerai įsižiūrėjus žvilgsnis vis dėlto atranda tai, kas atrodo daug labiau nepažįstama nei mūsų atvaizdai. Iš už akinančios lempos pusiaugulom kažkas sėdi. Tas kažkas dešine ranka remiasi į grindis, žvilgsnį kreipia taip pat į šią pusę. Kojos susiraizgiusios. Nepaisant to, stebina itin aukšta kakta ir pūpsantis pilvas. Tai – būtybė. O kažkur šalia jos slenka nuolankus, nuslopintas šešėlis, bet – ar tikrai?

Gegužės 3–4 dienomis šiuolaikinio šokio mėgėjai turėjo progą „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje stebėti graiko EURIPIDŽIO LASKARIDŽIO pasirodymą „Titanai“. Nors iš pavadinimo atrodytų, kad bus pristatomi Gajos ir Urano vaikai, gyvenę dar prieš Olimpo dievus, tačiau vaizduojamos būtybės įkūnija ir atstovauja kur kas platesnėms idėjoms.

Apie dažniausiai sulaukiamas žiūrovų reakcijas, kūrybą, ryšius su mitologija ir istorija, interpretacijas ir dar daugelį temų kalbėjo šiuolaikinio šokio spektaklio „Titanai“ kūrėjas bei atlikėjas E. Laskaridis.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Šiuolaikinio šokio spektaklis

„Savo pasirodymais neturiu tikslo šokiruoti publiką. Kai ką nors sukuriu, noriu būti tikras, kad kai tai rodysiu scenoje, šimtu procentų mėgausiuosi kiekviena sekunde. Ne tik pačiu rodymu. Kuriu tai, ką jaučiu esant artima mano pasauliui, visatai, savo, kaip kūrėjo, savitumui, identitetui, kurį išplėtojau per daugelį metų, kartu daug ką atrasdamas. Man ne devyniolika ar dvidešimt metų. Reikėjo laiko, kad tapčiau tuo, kas dabar esu ir ką kuriu. Bandau būti nuoširdus sau ir tam, kas mane paliečia.“

Menas, neturintis ribų

„Supratau, kad mano kuriamas menas nepriklauso jokiai kategorijai. Dėl to esu labai laimingas. Nemėgstu kategorizavimo, siaurų pažiūrų, ribų. Kai buvau studentas teatro mokykloje, pamenu, ten buvo labai aiškiai apibrėžiama, kas yra šokis, teatras ir panašiai. Mums reikėjo būti labai konkretiems šiais aspektais tam, kad vėliau į tai galėtume žvelgti kritiškai. Kai tiksliai žinai, kas yra šokis, gali turėti aiškią nuomonę, sakyti, kad štai čia yra gražus ir geras šokis, o jau ten – tai teatras, dėl to šnekėkime apie tai kaip apie teatrą. Mano nuomone, tokiais atvejais prarandama esmė.

Užuolaidos prasiskleidžia, parodomas kūrinys, užuolaidos užsisklendžia. Idealiausias atvejis – kai tu nežinai, iš kur atvyko menininkas ir kas jis apskritai yra: ar poetas, ar šokėjas, ar muzikas, ar skulptorius. Tu tiesiog kažką pamatai ir mąstai, ar tai tave palietė, ar ką nors papasakojo. Tai yra viskas, ką reikia žinoti.“

Graikija, jos istorija, mitai ir Euripides

„Aš esu graikas, gimiau ir užaugau Graikijoje. Gyvenau ten ir per krizę, kai sukūriau savo pirmąjį solo turą su pasirodymais „Relic“ ir „Titanai“. Dalis pasirodymų buvo rodomi jau po krizės, todėl normalu, kad rinka ir patys žmonės mano darbuose bandė įžvelgti Graikijos krizę, mitologiją ir panašiai. Vis dėlto sakyčiau, kad tai mano asmeninė mitologija. Nesu žmogus, kuris nuolatos skaito graikų mitus, senąją Graikijos tragediją, tai filtruoja ir paverčia šiuolaikiniu menu. Ne. Mano įkvėpimas atsiranda iš pasaulio mitologijos, pavyzdžiui, animacinių mitologijų, Azijos mitologijų. Jų yra labai įvairių.

Man patinka mitologija, nes ji susijusi su archetipais. Ir manau, kad tai yra mano įrankis. Kai atsiduriu kūrybos procese, esu įtraukiamas į tapimą archetipu. Noriu būti archetipu kaip simbolis, o tai kažkas panašaus su tuo, ką daro mitologija. Nesakau, kad negalima įžvelgti ryšių tarp mano pasirodymo ir graikų titanų mitologijos, bet nemanau, kad jie bus tokie, kokius tikimasi pamatyti. Mano darbo tikslas nebuvo sukurti pasirodymą apie titanus iš senosios Graikijos.“

Titanai

„Pasitelkęs vaizduotę esu susidaręs vaizdą, kas yra titanai. Jie buvo pirminiai dievai, kurie buvo greitai pakeisti Olimpo dievų. Pastarieji taip pat buvo pakeisti. Šis trapumas, trumpaamžiškumas, kai vieną dieną jie egzistuoja, o kitą jau yra pakeisti, išreiškia tai, kaip jaučiuosi šioje planetoje kaip žmogus. Būsiu pakeistas kaip žmogus, kaip mylimasis, kaip menininkas. Noriu būti titanu, noriu būti Dievu vieną dieną. Tai mano idealas. Noriu būti žmogus, viršijantis savo galias, noriu būti geras kitiems žmonėms, puoselėti ekologiją, noriu turėti didelę širdį, būti mandagus, malonus, padėti šiai visatai ir žmonijai. Ir kas tai gali padaryti? Tik Dievas, dėl to ir noriu juo būti. Noriu būti titanu, nors ir žinau, kad būsiu pakeistas. Man patinka savo pasirodymą vadinti „Titanais“, nes nesėkmė yra titanų didingumo dalis.“

Idėjų gimimas

„Pasirodymo „Titanai“ metu žiūrovai išvysta mane ir šešėlį. Nežinau, kaip gimė ši idėja, tiesiog staiga pajaučiau norą įkūnyti būtybę. Pirmojoje solo dalyje veikėjas buvo Valapčius. Daug apie jį nežinojau. Tik tai, kad jis Valapčius su dideliais klubais, dideliu pilvu, kurie užima daug vietos, ir jis turi balandžio sielą. Ir nežinau, kodėl būtent taip.

Žinojau, kad kitame darbe būtybė bus liekna, su didele kakta ir išsipūtusiu pilvu. Bus labai svarbios smegenys. Nežinojau, ar tas pilvas toks dėl to, kad būtybė nėščia, ar tiesiog persivalgiusi.

Dabar laukia trečia dalis, kurią planuojame rodyti šių metų lapkritį. Tikiu, kad šie mano darbai sudarys trilogiją. Jau turiu idėją, kaip atrodys trečia būtybė, ir jos atsiradimo istorija yra labai juokinga. Nuvykau stebėti savo draugės solo pasirodymo, ir pirmose žiūrovų eilėse sėdėjo jau gana garbingo amžiaus išsipuošusios moterys. Toks bendras vaizdas man jau savaime atrodė kaip šou. Stebėdamas pasirodymą akies krašteliu pastebėjau įdomią moterį. Ir pagalvojau, kad tai nuostabu. Jos manieros, žemas ūgis… Staiga pajutau tą būtybės idėją ir leidau jai realizuotis. Nepraėjus nė dviem mėnesiams, aš jau turėjau eskizą ir pasakiau, gerai, jei bus dar viena būtybė, tai ji bus tokia, žema ir dainuojanti.“

Prasmė ir reikšmė

„Kai pradedu kurti darbą, dar labiau, kai jį atlieku, tik tada tai sukuria man prasmę. Pamatau asmenį, kuris įkūnija mano pasaulį, visatą. Bet man tai patinka, net jei tai ir naujojo amžiaus nesąmonė. Tai man padeda ir įrodo beprasmybės reikėjimą. Aš noriu suvaidinti būtybę su didele kakta, ir tai yra tikra. Nežinau, kodėl, bet noriu. Ir tai yra pradinis taškas.

Šokio spektaklyje „Titanai“ yra aiškūs laiko rėmai. Tai pati pradžia visatos, kai neegzistavo kalba. Taip pat pasirodyme aplink būtybę yra šešėlis, kuris vienu metu yra ir labai galingas, ir nuolankus, nuslopintas. Pačioje pabaigoje šešėlis įrodo titanui, kad jis yra galingesnis.

Aš nežinau, kokia yra šio spektaklio reikšmė. Jeigu ten yra reikšmė ir man ją tektų įvardyti, tada sakyčiau, kad nesėkmė neatsiejama nuo mūsų. Pažiūrėkime į žmoniją. Kaip gali būti, kad 2019-aisiais žemėje yra vargšų žmonių? Kaip gali būti žmonių, kurie badauja? Mes greičiausiai žinome, kokia yra problema, kur yra pinigai, kodėl mes negalime pastūmėti dalykų, kad šie žmonės nemirtų? Nėra atsakymo. Žmonija turi kaltę. Esame kūriniai su spragomis, bet mes bandome daryti tai, kas geriausia. Negalime sakyti, kad nebandome. Bandome, pavyzdžiui, demokratija dabar beveik visur. Taigi, jei ir yra reikšmė, „Titanai“ yra apie tai, kaip didžiuliame troškime būti geriausiems slypi nesėkmė. Ir mums nepavyks, nors bandysime vis dar kartą.“

Interpretacijos

„Savo darbus kuriu atvirus interpretacijoms, kad kiekvienas žmogus galėtų įžvelgti, sumanyti tam tikrus dalykus. Pamenu literatūros pamokas mokykloje. Reikėdavo skaityti, tarkime, poemas, ir po to mokytoja klausdavo, kokia šių poemų reikšmė. Ką šiais tekstais autorius norėjo pasakyti? Tokie klausimai mane žlugdydavo, nes neturėdavau jokių minčių. Dabar, kai jau esu vyresnis, žinau, kad kartais patys poetai nežino, ką norėjo pasakyti.

Buvau Niujorko festivalyje pavadinimu „Demokratija ateina“. Ten žmonės mano darbą stebėjo ir vertino per šios temos prizmę. Atėję jie sakė, kad matė pasaulį, Europą, Graikiją, šių dienų ekonomiką ir t. t. Ir štai vėliau su tuo pačiu darbu vykome į festivalį, kuris susijęs su lytimis, ir žmonės ten sakė: jūsų darbas buvo nuostabus komentaras apie lytis, įsitraukimą, lyčių lygybę. Žinau, tai įmanoma, bet, kaip jau ir minėjau, tik noriu gerai jaustis repeticijose, išsiaiškinti kažką, ką atlikdamas galėčiau mėgautis, ir tuo dalytis su kitais.

Aš nežinau, kaip šnekėti apie tam tikrus dalykus, bet žinau, kaip kurti savo meną, ir jei mano menas žmonėms kalba – tai fantastiška.“

Būtybė laikosi už vėl pradėjusios akinti lempos. Ji dairosi ir palengva juda į dešinį šoną. Ką reiškia ta plati šypsena ir įdėmus žvilgsnis, skirtas apžiūrėti auditoriją? Ar mes patys jai įdomūs? Čia atsakymą randa kiekvienas atėjęs pažiūrėti.

Informacijos šaltinis: bernardinai.lt

Daugiau aktualijų