NBŠ’19: Kanados šokio vakaras. Siužetas, kurio nebuvo

Viena šiemetinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ tendencijų – kvietimas pasinerti į scenoje vystomus procesus ir juos patirti, nuošaly paliekant bet kokį rezultatyvumą, nes kūno, judėjimo tyrimai bei analizė niekada nesibaigia. Tokie spektakliai prilygsta procesams, kurie žiūrovams gali atverti naujus būdus stebėti reiškinius scenoje, o paraleliai – savo pačių reakcijas.

Daugybė šiuolaikinio šokio atstovų keletą pastarųjų dešimtmečių nebeieško priežasties-pasekmės ryšiais grįstų siužetų, leisdami šokiui ir judėjimui stimuliuoti pojūčius, siūlyti patirtis, konkrečią simboliką palikdami antrame plane arba jos visai atsisakydami. Gera žinia bijantiems to nesuprasti: dažnai autoriai palieka kiekvienam žiūrovui visišką laisvę interpretuoti. Tai pažymėjo ir spektaklio „bang bang“ kūrėjas Manuelis Roque’as diskusijoje, reziumavusioje du tą patį vakarą parodytus Kanados šokio menininkų darbus.

„bang bang“, D. Matvejevo nuotr.

Manuelio Roque’o „bang bang“ ir Emile’io Pineault drauge su šviesų dailininku Julienu Brunu bei garso dizaineriu Joëliu Lavoie kuriamas spektaklis „Normalūs troškimai“ – du atskiri kūriniai, gegužės 8 dieną Vilniuje žiūrovui galėję tapti dviem to paties spektaklio dalimis. Ne vien todėl, kad abu – vyrų monospektakliai, turintys bendrų detalių (po itin intensyvios fizinės veiklos – ilgesnė pauzė, kažkuriuo momentu pasklinda dūmai, etc.), be to, juose neatsiejamu atlikėjo partneriu tampa šviesos ir/ar muzika. Jei stebi spektaklius vieną po kito, gali atrasti istoriją, kurioje žmogus nepaliaujamai juda, nugalėdamas begalę kliūčių, tačiau galiausiai jo kūnas atsisako veikti. Iš pradžių žmogui tai tėra dar vienas iššūkis, kurį reikia įveikti – nepaisant, regis, nunykusių kaulų judėti vis dar padeda svorio centre besikoncentruojanti jėga. Jos neužtenka, kad palaikytum reikalingą formą, tačiau ji dar leidžia kūnui keisti poziciją. Vis dėlto žmogus, kurio istoriją stebime vieno vakaro diptike, netampa atsisakymo pasiduoti metafora. Jis sustoja, apsvarsto ir galiausiai pasuka kitu keliu – tuo, kuriame išgyvenimui ar saviraiškai nepakanka vien savęs paties, kadangi  būtina griebtis papildomų priemonių. „Normaliuose troškimuose“ jos pasirodo rekvizito pavidalu. Panašiai keičiasi ir absurdo samprata. Pradžioje vyravę beprasmiško Sizifo darbo motyvai antro spektaklio metu vystosi komiška linkme: galime pastebėti, kokiais žaviai juokingais tampame, besąlygiškai siekdami savo tikslų.

„Normalūs troškimai“, D. Matvejevo nuotr.

Atviro, vaikiško veido Manuelis Roque’as ir tamsiaplaukis, barzdotas, griežtų antakių, rūstaus žvilgsnio Emile‘is Pineault vizualiai nepaprastai skirtingi. Ir tai tėra vienas iš kriterijų, lemiančių, kad pirmasis spektaklis atrodo pilnas vilties ir noro eiti pirmyn, o antrasis į žmogaus galimybes žvelgia kur kas kritiškiau ir ironiškiau. Kitas kriterijus – spektaklių kūrimo aplinkybės. Prieš 15 metų akrobato karjerą baigęs Manuelis Roque’as kūną tyrinėja šokio priemonėmis, o šįkart jo paieškos užsitęsė iki kelionės į kalnus, kuriuose teko susidurti su nekontroliuojama ir nesukalbama gamta. Tokia patirtis išmoko, jog kartais nelieka nieko kita, kaip tik prisitaikyti, priimti situaciją, judėti toliau ir jokiu būdu neprisileisti minčių apie kelio pabaigą.

„bang bang“, D. Matvejevo nuotr.

Emile‘o Pineault meno pagrindas – taip pat akrobatika. Tik šia veikla jis užsiima iki šiol ir būtent akrobatinių kanonų bei jų poveikio kūnui kritika tapo išeities tašku pirmam kūrėjo monospektakliui „Normalūs troškimai“. Taigi dviejų kūrėjų iš Kanados patirtys ir gebėjimai panašūs, o santykiai su savo kūnais ir jų tyrimo prizmės stipriai skiriasi. Pirmasis klausia, kiek ilgai ir kiek toli mus gali nunešti vien fizinės pastangos ir kiek galime tęsti kelionę vien valios pagalba. Antrasis kviečia svarstyti paradoksą – kad sukurtum atlikėjo ir žiūrovų laisvės pojūčius stimuliuojantį judėjimą, privalai išmokti daug taisyklių ir įvertinti savo ribotumą.

„Normalūs troškimai“, D. Matvejevo nuotr.

Akivaizdžiai skiriasi ir kūrėjų pasirinktos vizualios priemonės. Spektaklyje „bang bang“ Roque’as yra vienintelis įtaką veiksmui scenoje darantis žmogus. Scenografijos spektaklis neturi, muzika ir apšvietimas sukurti iš anksto, tad veiksmas, įspūdis, energija čia generuojami vienintelio, niekad nesustojančio žmogaus. Netgi jo marškinėliai įvairiomis spalvomis nusidažo tik suprakaitavus – nuo didelių fizinių pastangų. Toks prakaito įvaizdinimas tapo žaviu būdu nemalonią žmogaus fiziologijos dalį panaudoti estetikai. Tai, kuri maloni akiai.

Emile‘o Pineault tyrimo reprezentacijos aplinka kur kas labiau „apdorota“ – baltas linoleumas, žemai pakabinta lempa, po kuria jis auga, „daiginasi” (kaip toks judėjimas apibūdintas spektaklyje „Contemporary?“), o vėliau atsiranda pripučiamas dangaus šokėjas, atlikėjo pastangomis išsitiesiantis iki kelių metrų ūgio. Čia taip pat atrandame Roque’o spektaklio idėjų tęsinį – bet kokiam veikimui reikalingos fizinės žmogaus pastangos. Kad veiktų rekvizitas, reikalinga žmogaus energija. Net ir šiandien į gatves išvažiavus savaeigėms transporto priemonėms, be minimalios kontrolės nė viena jų nepajudėtų iš vietos – gyvoji žmogaus energija reikalinga bet kurio mechanizmo veiklai. Tas pats „Normaliuose troškimuose“ galioja muzikai ir šviesoms, kurios čia neturi griežtos partitūros – remdamiesi preliminariu piešiniu, garso bei apšvietimo choreografiją menininkai Joëlis Lavoie ir Julienas Brunas kuria improvizuodami.

„Normalūs troškimai“, Glasses’n beard photography nuotrauka

Tokių dėsnių kontekste Pineault ironizuoja akrobatikos, o iš tiesų – bet kurios meno rūšies pramoginį pagrindą. Dirbu, prakaituoju, nusižeminu, kad parodyčiau kažką netikėto, juokingo, didingo, kas sukeltų kuo didesnį įspūdį ir paliktų žiūrovus be amo. Pati Pineault situacija leidžia iš to juoktis nesityčiojant: tai menininkas, įveikęs „kruvino“ darbo etapą, vadinasi, kvestionuojantis savo paties kelią. Ši patirtis suteikia reikalingą svorį ir pripildo pasirodymą saviironijos, savianalizės, kvestionuojančios asmeninę atsakomybę ir vietą sistemoje.

Vienkartinis kanadiečių šokio diptikas tapo žmogaus gyvenimo metafora – ne visuomet sąmoningai kontroliuojama, nesibaigiančia kelione pirmyn. O galbūt viskas daug paprasčiau ir ne apie tai.

Daugiau aktualijų