NBŠ’19: Baltijos šokio panorama. Extended

Festivaliui to labai reikėjo: galimybės koncentruoti latvių, estų ir lietuvių šiuolaikinį šokį vienoje programoje. Jie visada buvo „Naujajame Baltijos šokyje“ – kaip lygūs plačios ir įvairios tarptautinės programos dalyviai. Nepastebimi, mažiausiai patrauklūs plačiajai publikai, nes juk trokštame pažinti, kas plačiau ir toliau. Festivalio rengėjai ryžosi rodyti mažųjų kaimyninių Baltijos šalių šokį tikslinei iš užsienio sukviestai publikai – šokio profesionalams, festivalių prodiuseriams, o jų sulaukta virš šešių dešimčių. Galinga ir nemažai likimų lemianti kompanija! Greta suinteresuotų paties festivalio žiūrovų.

Kiekviena šalis buvo pati atsakinga už savo atvežamą repertuarą, kurį galėjo sudaryti po du šokio spektaklius ir po 5-6 esamų ar kuriamų darbų pristatymus pitchingų sesijose.

Akimirka iš pitch sesijos | Glasses’n beard photography nuotr.

Lietuvių šokio teatrai pasirodė brandžiausiai ir solidžiausiai. Latviai – pasimetę laike. Estai moderniausi, narsiausiai mėginantys.

O kuri iš festivalyje matytų mizanscenų galėtų būti Baltijos šokio panoramos simboliu? Gal iš mažos erdvės rėmo išsiveržti bandantys lietuvių „Boléro – Extended“ personažai? Gal kūnas, besibraunantis tarp kitų kūnų estų „Skysčiuose“? Širdies tvinksniai to žmogaus, kurį monospektaklyje „Blank Spots“ sukūrė Lukas Karvelis? Bet tikrai ne depresyvios latvių „Dugne“ merginos ir ne blizgūs plėšrūnai iš „Kaunas Zoo“. Tai tik žaidimas, įvaizdžio paieška. Įdomu pratęsti?

Lietuvių prabanga

Stiprūs, įdomūs šokio teatrai, gerai išvystytas tarptautinis bendradarbiavimas, solidi valstybės (miesto, regiono) parama, leidžianti menininkams laisvai kurti, rinktis aukščiausio lygio choreografus, šokėjus, muzikantus ir kitus spektaklio bendrakūrėjus… Žiūri Šeiko šokio teatro „Boléro – Extended” arba „Auros“ premjerą „Kaunas Zoo“ ir pasiduodi tokiam įspūdžiui, o iš tiesų fantazijai apie lietuvių šiuolaikinio šokio gerbūvį. Turtinga šalis atrodome. Tik atrodome?

Kauno šokio teatras „Aura“, „Kaunas Zoo“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ir vis dėlto Šeiko šokio teatras dirbo su Danijos šokio grandu Palle Granhøjumi, su kurio trupe „Granhøj Dans“ ir kūryba Lietuvos publiką supažindino dar Audronio Imbraso laikų „Naujasis Baltijos šokis“. Šįkart pamatėme tarpdisciplininį reginį, pačių kūrėjų apibūdintą kaip „šokio ir gyvos muzikos spektaklis šokėjams ir violončelininkams“. Su Agnijos Šeiko šokėjais ne pirmą kartą dirbo violončelininkas Mindaugas Bačkus, aktyviai koncertuojantis muzikantas ir šiuo instrumentu grojančiųjų atamanas, kuriam – akivaizdu – rūpi plėsti violončelės ir violončelininkų dalyvavimo scenos kūriniuose galimybes, net iki dainavimo. Aštuoni šokėjai su aštuoniais muzikantais, Palle Granhøjaus vedami, šoka-groja-vaidina Maurice‘o Ravel‘o „Boléro“.

Šeiko šokio teatras, „Boléro – Extended“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Išplečia jį (extend) šokiu, muzika, jų dialogu, to dialogo skatinamais svarstymais. Granhøjaus metodas riboti šokėjų judesius iš tikrųjų yra choreografo dėmesys kiekvieno gabumams ir individualumui – charakteris ir jėga ryškėja, kai tenka priešintis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Boléro – Extended“ žinia paprasta ir aiški, tuo labiau, kad pakartojama aštuonis kartus: baltai vilkinčio šokėjo raišką, palydimą „Boléro“ frazių, stabdo ir tramdo juodas arba juodi (tai apie kostiumų spalvą), iki baltasis tegali trūkčioti, apipintas juodųjų kūnais, o tada pasirodo buitiškas personažas (tvarkdarys? Scenos darbininkas? Tiesiog funkcija?), jo stumiama didelė kvadratinė dėžė praryja numalšintą baltąjį. Tada savo šokį pradeda kitas baltas, ir vėl viskas iš naujo, kaskart kitaip.

Šeiko šokio teatras „Aura“, „Boléro – Extended“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Finale buitiškasis personažas su gobtuvu ir veiksmų sąrašu išrikiuoja scenoje visus aštuonis kubus-kalėjimus-ribas, kuriuose ieško išeities tavo pažįstami, pamėgti ir užjausti šokėjai, jau vilkintys baltai ir juodai, o ant kiekvieno kubo – po violončelininką, grojantį „Boléro“. Pasikartojantys muzikos ir judesių motyvai, įkalinančių dėžių kvadratai verčia ir suvokėjo mintį eiti kvadratu: patirti šokį, jo malšinimą, o gyvą muziką matyti kaip foną arba kaip diktatą, tada vėl grįžti į pradžią ir dar kartą nueiti tą patį kelią su šokėjais, muzikantais, choreografu, muzika – ir kaskart rasti vis daugiau niuansų. Nes žinia gal ir paprasta, bet spektaklio užuominų ir ištarmių partitūra keliaaukštė.

Šeiko šokio teatras „Aura“, „Boléro – Extended“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Įdomu stebėti muzikantų ir šokėjų santykį, nujausti, kiek čia laisvės ar vienas kito nepaisymo, kiek esama muzikos galios šokiui ar šokio paklusnumo muzikai, svarstyti, ar tai lygiavertė partnerystė, ar kova, ar vis kitaip. Ar jie laisvi reikštis, ar visi yra valdomi (kompozitoriaus, choreografo, nematomos jėgos)? Ar tai, kad finale violončelininkai groja, sėdėdami ant dėžių, kuriose įkalinti šokėjai, reiškia, kad muzikantai svarbesni ir kad jie laimėjo? O juk visas tas dėžes – su tais, kurie žemiau ir su tais, kurie aukščiau, – valdo personažas su gobtuvu ir veiksmų sąrašu. Štai kol kas tiek „išplėsto“ spektaklio. Kadangi jis sukurtas Lietuvoje ir atvyko iš Klaipėdos ne vien tik pasirodymui festivalyje, yra vilčių jį matyti dar ir plėsti jo klausimus bei svarbumus toliau.

„Auros“ vadovės Birutės Letukaitės „Kaunas Zoo“ akino blizgumu. Kurdama spektaklį apie tuštybę, choreografė su kostiumų dailininke Kristina Čyžiūte aprengė šokėjus (tiksliau – apnuogino juos) skirtingais aukso spalvos drabužiais, o scenos grindis nuklojo auksinio veidrodžio imitacija, kad vaizdas atsispindėtų ir dvigubėtų. Pridėkim dar, kad kiekvienas šokėjas akis paslėpęs po tamsiai mėlynais akiniais, o scenos dešinėje įnirtingą „auksinio“ gyvenimo ritmą gyvai groja muzikantai, susivieniję į improvizacinės muzikos grupę „Kaunas Zoo“.

Kauno šokio teatras „Aura“, „Kaunas Zoo“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Personažams choreografė sukūrė efektingus prisistatymo numerius. Solo, duetai, trio. Prieš akis grobuoniška žmonija, kurios gyvenimas – amžina puota ir kova už dėmesį. Įspūdinga. Erotiška. Šokėjai techniški, tikslūs, „Aura“ mėgsta precizišką šokį. Artistai šoka „Kaunas Zoo“ didesnėmis, mažesnėmis grupėmis, solo, duetais. Choreografės mintis apie tuštybės mugę savalaikė, jos niekinantis požiūris į „auksinius“ žmones nedviprasmis. Šokėjai toliau šoka, muzikantai toliau kala ritmą, o spektaklio mintis nesivysto. Ji išsemta, ji kartojama vis kitais judesiais ir jų kombinacijomis. Yra epizodas apie „tuščius“ poros santykius, kai moterimi galima pasipuikuoti, pasinaudoti ir palikti kaip daiktą kito naudojimuisi. Yra daug energingo, žvėriškai vienas kito atžvilgiu nusiteikusių personažų šokio. Belieka žiūrėti, kaip meistriškai šoka įvairiataučiai Auros“ trupės artistai, tada savarankiškai rinktis favoritą, gėrėtis jo plastika, tolydžio prisiminti, kad esi ne koncerte, o spektaklyje, tad gal jame nutiko kas naujo, kol žiūrėjai į savo išsirinktojo dieviškas plaštakas. Gal dar kokie santykiai išsivystė, siužetas atsirado ir pasisuko? Ne, viskas kaip blizgėjo, taip ir toliau blizga. Be dramaturgijos. Be išplėtimo. Ir be juoko. Užtat gražu.

Kauno šokio teatras „Aura“, „Kaunas Zoo“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Festivalis tolsta, jo aistros ir įspūdžiai blėsta, o atmintis laikosi įsitvėrusi jauno šokėjo Luko Karvelio „Blank Spots“ („Tuščios dėmės“). Jo nerimastingas debiutinis monospektaklis yra labai ryškus menininko pasisveikinimas. Po drabužiais, plaukais, kaukėmis, įvaizdžiais besislepiantis šiandienos pasaulio asmuo palengva išsilukštena iki nuogo žmogaus, esančio toli nuo savos žemės, pažeidžiamo, liūdno, bet stipraus.

Lukas Karvelis, „Blank Spots“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Antroje dalyje pasigirstanti autentiška lietuviška daina sukonkretina ir išplečia kontekstą, artistas kuria dialogą su savo šalies kultūros palikimu. Jis sugeba šokti ir vidines būsenas, ir aplinką: svetimo miesto džiungles, veikiančias pasislėpusįjį, ir baltiškas šaknis, tėvynės tuštėjimą, ryžtą gyventi toliau ir toli, nebesimaskuoti ir nesustoti. Nebijoti savęs tokio, koks esi. Dėl to ir dunksi atminty „Blank Spots“ pabaigos minutės: sukniubusio artisto plaštakų kirčiai prilygsta tolstantiems personažo žingsniams, širdies plakimui.

Lukas Karvelis, „Blank Spots“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Latvių akmenys

Turi būti festivalyje kokia nors kūrybos duobė, nesusipratimas, atgrasiai prastas darbas. Tokiu „Ateities keistuoliu“ Baltijos šokio platformą aprūpino Latvijos šokėjai Agate Bankava ir Andris Kačanovskis, kūrę Rygos Gertrūdos gatvės teatre, kur buriasi visuomenės problemomis susirūpinę jauni scenos menininkai. „Ateities keistuolis“ turėjo tik du veikėjus, vyrą ir moterį, tačiau beprasmybė kyšojo iš kiekvieno judesio, kostiumo, daikto, garso.

Agate Bankava ir Andris Kačanovskis, „Ateities keistuolis“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kažką galėjo reikšti, tarkime, Jo kostiumo švarkas, apsiuvinėtas įvairiaspalviais folijos popieriukais, o vėliau pasirodžiusios Jos – ryškiai mėlynas aptemptas drabužis, dengiantis net galvą. Ar reiškė? Kodėl Ji šoka, pririšta prie lašelinės? Kodėl Jis prausiasi tamsiu skysčiu iš butelio, kodėl ant žemės nuvarvėjusį skystį supila atgal ir net nulaižo nuo grindų? Ateities problemos? O jų abiejų ėjimas keturiomis, kai abu laiko vienas kito kojas, ekrane mirgant kino kadrams? Nei atsakymų, nei ryšio tarp daiktų, judesių, artistų, publikos ir visa ko.

Agate Bankava ir Andris Kačanovskis, „Ateities keistuolis“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Būna kūrybos stadijų, kai autoriai negali patikėti, kad jiems reikia dirbti toliau – tokius kūrinius gal tyčia siunčia į svečią šalį, kad neutralių vertintojų nuomonės turėtų įtakos. Gertrūdos gatvės pasiuntiniams Vilniuje teko išklausyti nemalonių vertinimų, ir baikime apie tai, gulinčių nespardykim.

Choreografė Sintija Siliņa su gausia bendraminčių kompanija kruopščiai rinko medžiagą apie depresijos potyrius, kad sukurtų spektaklį „Dugne“, aktualų ir visuomenei, ir patiems menininkams, kurių ne vienas yra patyręs tai, apie ką jų spektaklis byloja. Dramaturgė Linda Krūmiņa suskirstė ligos pasireiškimų dėstymą į vienuolika epizodų, per kuriuos kankinančią ligą bandė atskleisti keturios jaunutės šokėjos, padedamos garso, filmuoto vaizdo, staigiai besikeičiančio apšvietimo. Tai depresijos būsenų iliustracija ar interpretacija? Kūrinys ar tyrimo ataskaita?

Sintija Siliņa, „Dugne“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Dugne“ tiktų medikų konferencijai kaip vaizdinė priemonė. Net festivalinis aptarimas po spektaklio  vyko su psichoterapeute. Scenoje vis dėlto labiau rūpėtų matyti reiškinio interpretaciją. Jos link keliavo nebent tas „Dugne“ epizodas, kai šokėjų kojos slydo, kūnai palengva smuko, leidosi žemyn, kol visos keturios artistės žnektelėjo ant scenos grindų špagato pozomis. O kai viena mergina ėmė trukdyti kitai pakilti, jos buvo jau ne atskiros besiblaškančios figūros liūdnais veidais, jau mezgėsi santykiai, nyko ataskaitos punktų intonacija. Dauguma spektaklio  momentų susiliejo į bendrą pilką (kaip veikėjų kostiumai) masę, ir pažintis su kilnių polėkių kūriniu virto monotonišku vakaru, kurį užbaigė nusileidęs „akmenuotas dangus“ – virš scenos horizontaliai įtaisytas ekranas su filmuotais įvairaus dydžio akmenimis.

Sintija Siliņa, „Dugne“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Palyginkime „Dugne“ su panašia – psichikos ligų – tema sukurtu Marijos Kavtaradze filmu „Išgyventi vasarą“. Filmas tikrai žiauresnio turinio, jo personažų dangus gerokai žemesnis, net sutraiško, bet žiūrinčiojo jausmus veikia charakterių ir intonacijų įvairovė, sąmojis greta skausmo, kuriamas ir prarandamas žmogaus ryšys su žmogumi. Ir ta amžinai trokštama šviesa, ir viltis. Nepaisant.

Estų vaizduotė

O kas ilgisi sąmojaus šokyje, teeinie pas estus. Ten, kur „neaiškumas maitina vaizduotę ir galbūt mes matom žuvį ten, kur jos nėra, arba atvirkščiai“, kaip rašoma Sigrid Savi monospektaklio „Įsivaizduok žuvį“ pristatyme. Sigrid Savi sukūrė intelektualinį nuotykį-rebusą, pasitikėdama žiūrovų humoro jausmu. Jos vaidinama baltaplaukė rožiniu pūkuotu nertiniu galėtų būti naivi lietuviškų  B&B sesė, užimta čiauškėjimu su publika, tyčiniu dėmesio blaškymu bei skaidymu.

Sigrid Savi, „Įsivaizduok žuvį“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ot paklaidinsiu jūsų vaizduotę tarp akvariumo ir kilimo, tarp sąvokų, aplinkybių ir užduočių, po to galėsit ginčytis, ar čia šokio dekonstrukcija, ar absurdo taikymas šokiui. Juk šokio profesionalai moka skaityti tarp judesių. Baltaplaukė net gėlių palikusi savo žiūrovams ant kėdžių, kad finale pagal jos komandą jie apmėtytų ją puokštėmis. Ir apmėtė kuo džiugiausiai.

Sigrid Savi, „Įsivaizduok žuvį“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Toliau – estai su suomiais, Talino teatras STL ir trupė WAUHAUS iš Helsinkio, slidusis spektaklis „Skysčiai“, kurį sumanė ir režisavo Anni Klein ir Jarkko Partanenas. Scena užlieta kažkuo gličiu, artistai gali tik atsargiai čiuožti stati arba ropomis, jų judėjimo kryptis numanoma, bet nekontroliuojama. Keturios šokėjos (tarp jų ir Sigrid Savi) ir vienas šokėjas aplimpa tuo skysčiu nuo kojų iki galvos, ir lyg niekur nieko – lyg tai būtų malonu ir paprasta – demonstruoja naujų šokio galimybių paletę.

W A U H A U S, „Skysčiai“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Slidu – na ir ką? Tas slidumas (gyvenimo ir šokio) nulemia santykius: reikia stipriau įsitverti į kitą, kad būtum kartu arba nugalėtum jį, o kur nujosi (nučiuoši), kai esi ant kito raitas, t.y. nugalėtojas – tai jau kaip pasiseks. Įmanoma netgi valdyti kitą, nusitvėrus už marškinėlių kaip už  pavadžio. Ir viskas ramiais veidais. Šiaurietiškai. O slidžių kūnų kamuolys, į kurį keturiese susiveja taip stipriai, kad penktam belieka ryžtingai nerti, spraustis vidun – tas vaizdas ima vaidentis kaip talpi metafora. Visas reginys kiek prailgo, bet nėra ko per daug norėti, kai menininkai čiuožia ateities vartų link.

W A U H A U S, „Skysčiai“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kad būtų viskas aišku

O kokį motto parinktume Baltijos šokio panoramai? Gal „Neaiškumas maitina vaizduotę“? Juk tai neva leidžia laisvai interpretuoti šokio spektaklius (ne vien Baltijos šalių!), o gal veikiau šaiposi iš to, kad matome juos pagal savo vaizduotę. Šokėjai vis skatina žiūrovus suprasti jų spektaklius savaip ir drąsiai, džiaugdamiesi jog šokio meno suvokimas bemaž neturi ribų. Štai ir šį straipsnį pasirašė viena tokia nuovoki narsuolė.

Daugiau aktualijų