NBŠ’19: finalas. Nesusilipdžiusi mozaika

Gyvenimo scenarijus yra nenuspėjamas. Gali numanyti, kas bus ateityje, tačiau turi būti pasiruošęs galimiems perrašymams ir korekcijoms. Su tokia situacija susidūrė „Naujojo Baltijos šokio“ organizacinė komanda, kuri, likus mažiau nei dviem dienoms dėl šokėjos sunkios ligos atšaukė gegužės 12 dieną „Menų spaustuvėje“ turėjusį įvykti Christos Papadopoulos spektaklį „Opus“.

Nenorėdami nuvilti žiūrovų, jie pasitelkė savo pažintis ir Vilniuje likusius festivalio dalyvius, kad sukurtų staigmenų pilną festivalio užbaigimo renginį. Rezultatas – siurrealistiniais  prieskoniais pagardintas miniatiūrų vakaras, kuriame šokėjai Benas Furry (Belgija), Jamesas Batcheloras (Australija), Emile‘is Pineault (Kanada), Evgenijus Kalachovas (Rusija), Lukas Karvelis (Lietuva), Laurynas Žakevičius (Lietuva) bei „B&B“ merginos – Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė (Lietuva), suvienijo savo improvizacinius gebėjimus, siekdami sukurti idėjiškai ir stilistiškai vieningą kūrinį. Pagalbą taip pat suteikė kompozitoriai ir garso režisieriai Morganas Hickinbothamas bei Adrianas Crespo Barba, kurie vakaro metu kūrė muzikinį foną.

To vakaro rezultatas – kūrėjų identiteto ir lytiškumo paieškos. Kiekvienas šokėjas turėjo galimybę atskleisti savo improvizacinius gebėjimus, tuo pat metu išlaikydamas stilistinį miniatiūrų vientisumą. Sukurti tokį kūrinį per pusantros dienos yra iššūkis net scenos profesionalams, kuriems kartu tenka atsakomybė apibendrinti šių metų festivalį.

Pirmasis savo miniatiūrą pristatė Jamesas Batcheloras iš Australijos. Pritamsintoje rudoje šviesoje atlikėjo judesys iš lėto transformavosi pagal greitą, trūkčiojantį ritmą. Ši improvizacija įrodė, jog šokėjui pakanka pasitikėti savo kūnu, likti ištikimam savo judesių kalbai, kad veiktų ir provokuotų žiūrovų vaizduotę.

Batchelorą pakeitė „B&B“ merginos, kurios perėmė renginio struktūros kūrimo vaidmenį. Ironizuodamos savo pačių vaidmenį ir vakaro situaciją, jos sukūrė puikią reklamą savo personažams ir tapo įdomiausia vakaro dalimi. Jos suteikė siurrealistinį prieskonį, kurio šiam renginiui mirtinai reikėjo.

Skambant džiazinei muzikai tarp žiūrovų pradėjo šokti Evgenijus Kalachovas. Leisdamasis laiptais link scenos, jis žaismingai nusivilko marškinius ir atidengė ištreniruotą kūną. Nuo subtilios erotikos šokėjas perėjo prie belytės būtybės formavimo, hipnotizuojančiai judėjo tamsiai žalioje šviesoje ir kūrė androginiškos  būtybės įspūdį. Kelerius metus matau šį šokėją Kauno šokio teatro „Aura“ pasirodymuose ir stebiuosi, kodėl jis „Auros“ pasirodymuose neatsiskleidžia taip intensyviai, kaip per šias kelias minutes? Nors Evgenijaus Kalachovo kūne matoma aiški šio teatro stilistika, tačiau kaip individualus kūrėjas jis yra nepalyginamai stipresnis. Galima pasidžiaugti, jog pagaliau Kalachovas atidengė ilgai slėptą talentą.

Užbaigęs sceninę transformaciją, artistas išvyniojo dirbtinos žolės ruloną ir užleido sceną Emile‘ui Pineaultui, dėvinčiam oranžinius marškinėlius ir šortus. Taip pat improvizuodamas pagal trūkčiojančių ritmų muziką, šokėjas pasitelkė savo akrobatinius sugebėjimus, kad sukurtų nuopuolių ir pakilimų, kovų su savimi blaškomo individo istoriją. Kaip ir spektaklyje „Normalūs troškimai“, Emile‘is Pineault per savo kūną perleido daugybę stadijų ir emocinių būvių, kiekvienu persivertimu supažindindamas žiūrovą su naujomis kūno galimybėmis.

Pasibaigus Pineault miniatiūrai, šalia jo ant dirbtinės žolės pluošto atsisėdo „B&B“ merginos bei Evgenijus Kalachovas. Apšviesti žalios šviesos, jie sustingo ir sukūrė siurrealistinio pikniko įspūdį. Į sceną įėjo Laurynas Žakevičius ir Benas Furry, kurdami mechaniškai trūkčiojančių būtybių-skulptūrų įvaizdžius. Tarsi sceniniai broliai, jie perėmė vienas kito judesių stilistikas, papildė jas individualiais gebėjimais.

Paskutinis scenoje pasirodė už medžio besislepiantis Lukas Karvelis. Skatinamas „B&B“ merginų balsų,  jis išniro kaip mėlynplaukė būtybė, klausanti muzikos bei merginų diktuojamų nurodymų. Monotoniškais balsais „B&B“ transliavo žiūrovų ir choreografų mintis jaunam atlikėjui, o šis reagavo savo gaivališkais judesiais ir besiplaikstančiu mėlynu peruku.

Blėstant miniatiūrų vakarui, šokėjai sustingo ant dirbtinės žolės – tokios pat, kokia viso festivalio metu buvo patiesta prie įėjimo į Menų spaustuvę. Sceną užpildė dūmai, kurių nemažai buvo paleista per daugelį festivalio spektaklių. Finalas – lėtas „B&B“ merginų šokis gęstančioje šviesoje.

Po šio spontaniško renginio dera pagirti festivalio organizatorius už riziką ir atsakomybę. Iškilus nenumatytai kliūčiai, jie mobilizavo kūrybines pajėgas, kad sukurtų festivalį apibendrinantį finalą, o šokėjai parodė savo kūrybinius gebėjimus.

Nors festivalio užbaigimo vakare buvo keli įdomūs momentai ir kūrybiniai proveržiai, jo struktūra iki galo nesusilipdė. Sunku pasakyti, kas tai lėmė – stresas ar laiko stoka? Kad ir kaip atlikėjai stengėsi išgelbėti vakarą, festivalis baigtas gan blankia gaidele.

Daugiau aktualijų