Beribiai kūnai. Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (II)

Guilherme Miotto, „Dar blogiau“

Vos įžengę į sceną Shane’as Boersas, Simonas Busas ir Evangelos Biskas savo kūnais ima kurti choreografinį raštą. Lengvai, ironiškai, tačiau su juntamu nerimu „Dar blogiau“ pasiūlo savitą vizualią kalbą.

Guilherme’o Miotto choreografija pasižymi ekspresyvia judesio kaita. Šokėjai be perstojo formuoja ir ardo laikinas kūnų kompozicijas. Laikinumo būsena tampa pasirodymo norma, o šokėjų judesiai susilieja į raibuliuojantį raštą.

„Dar blogiau“ | Glasses’n beard photography nuotr.

Nesunku pastebėti, kad pro nepriekaištingą judesio estetiką smelkiasi nerimas. Jo pilna visur – kruopščiai surepetuotuose judesiuose, statiškose pozose ir ypač žvilgsniuose. Kažkur aukštai virš žiūrovų ar priešais nukreiptas žvilgsnis tarsi pratęsia kūną į nematerialią erdvę, esančią tarp šokėjo ir kito. Kyla klausimas, ar judesys savo prasmę įgyja tik šio numanomo kito žvilgsnyje.

„Dar blogiau“ kuria nerimastingą šokio kaligrafiją, mėginančią nubrėžti vitališkas linijas tarp kūno ir jį supančios erdvės. Ironiškas pasirodymo tonas subtiliai papildo nerimą, kuris apima susiduriant su neišsemiamu judesio potencialu. Šio prieštaringumu alsuojančio pasirodymo prasmės atsiskleidžia kiekvienam individualiai. Reikšmių kūrimo džiaugsmas ir našta dar kartą užgula stebinčiųjų pečius.

„Dar blogiau“ | Glasses’n beard photography nuotr.

Šį kartą prieš mūsų akis – ne viena kitą aiškinančios šokio tezės, o mirguliuojantis raštas. Šokėjų kūnai, tarsi gyvybės kupini simboliai, veržiasi iš griežtų semiotinių struktūrų. Tačiau nereikia pamiršti – tai kruopštaus darbo rezultatas, stropiai struktūruotas besikartojančių choreografinių sekų žaismas.

Sabina Scarlat, „Uniforma“

Septynios tonos smėlio scenoje leidžia sukurti trapią modernistinio pasaulio miniatiūrą. Pasirodymo erdvę užpildo nedideli identiški smėlio statiniai, išsiskiriantys savo matematiškai tiksliomis formomis. Čia masinė gamyba simboliškai persikelia į smėlio pasaulį. Jo viduryje stovinčios Sabina Scarlat ir Irene Russolillo rodo savo maištingą spektaklį „Uniforma“.

„Uniforma“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Nuožmus postindustrinis garsas pamažu įtraukia dvi šokėjas į destrukcijos šėlsmą. Iš pradžių jų žingsniai lėtai ardo struktūruotos realybės fantaziją, įkūnytą smėlio kubuose. Muzikai intensyvėjant destrukcija apima vis didesnius plotus. Kūnai fragmentiškais judesiais negailestingai talžo kruopščiai kurtą pasaulį. Kūnas tampa ginklu, žaižaruojančiu nevaldoma energija. Atrodo, kad šokėjų venomis teka elektra, o ne kraujas – jų judesiai artimesni mechaniniam miesto ritmui negu žmogaus plastikai. Naujasis humanizmas gimsta mašinų gaudesyje.

Destrukcijai netikėtai nurimus prasideda atstatymas. Žmonijos istorijoje tai iki skausmo pažįstamas scenarijus. Iš užkulisių pasirodo du jauni vyrai. Jie nedalyvavo griaunant, tačiau atlieka svarbų vaidmenį atstatant. Savo pasirodymu jie įkūnija milijonus iš mūsų akiračio išstumtų darbininkų, kurie savo neįvertintu darbu stumia pirmyn nepasotinamą progreso mašiną.

„Uniforma“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Naujos smėlio struktūros keičia senąsias. Šį kartą jos aptakesnės, artimesnės žmogaus kūno formoms. Bet vėl pasigirsta įnirtingas postindustrinis garsas ir destrukcija užvaldo smėlio pasaulį. Procesas kartojasi – naikinimas nurimsta, pasirodo du asistentai, tačiau šį kartą kurti naująjį pasaulį pakviečiama ir publika, pamažu užpildanti pasirodymo erdvę.

„Uniformoje“ destrukcija tampa neišvengiamybe. Pasaulyje, kuriame gyvenamoji aplinka tarnauja ekonominiams galios interesams, kūnas tampa ginklu ir mūšio lauku. Būtent per šią nuožmią konfrontaciją gimsta ateities pasaulis.

Nach, „Cellule“

Savo soliniam pasirodymui „Cellule“ atlikėja Nach įkvėpimo sėmėsi iš krampo (angl. krump) – energingo ir itin ekspresyvaus gatvės šokio. JAV susiformavęs krampas tapo būdu nepritekliaus kamuojamoms juodaodžių bendruomenėms išreikšti savo frustraciją ir formuoti alternatyvią tapatybę.

„Cellule“ | Glasses’n beard photography nuotr.

Pasirodymas prasideda Nach energijos pliūpsniu. Tyloje įvyksta akistata tarp žiūrovų ir jaunos moters, kuri prikausto žvilgsnį plačiais rankų mostais ir grėsmingais judesiais. Šie netrukus sulaukia savo konteksto – salę užpildo prancūziško hiphopo fragmentai ir miestovaizdžio projekcija. Vaizdas neatsitiktinis: krampo, kaip ir daugelio kitų gatvės šokių, ištakos glūdi vargingiausiuose miestų rajonuose.

Scena akimirkai panyra į tamsą, kurioje tik ranka laikomo žibintuvėlio apšviesta Nach tęsia pasirodymą. Žibintuvėlis – galios simbolis, būtent jo šviesoje išnyra kūnai, kurie siekia likti nematomi. Apšviesti save reiškia išsiduoti, tačiau karštligiškai judanti Nach save apšviečia tik fragmentiškai, primindama, kad dalis mūsų tapatybės visuomet lieka už pažinimo ribų.

„Cellule“ | Glasses’n beard photography nuotr.

Netrukus sceną užlieja raudona šviesa, joje Nach kūnas skyla į materialų ir virtualų. Sustingusi šokėja žvelgia į vaizdo projekciją, kurioje jos virtualus kūnas ima judėti. Kuris iš jų tikrasis? Atrodytų, atsakymas akivaizdus, tačiau pasaulyje, kuriame riba tarp virtualios ir materialios erdvės sparčiai nyksta, vienareikšmišką atsakymą rasti vis sunkiau. Naujos savikūros ir savireprezentacijos galimybės išlaisvina iš dominuojančio normatyvumo ir leidžia panirti į nesibaigiančią simuliaciją. Būtent virtualioje erdvėje galime išreikšti savo giliausius troškimus ir tikrąja to žodžio prasme sukurti save.

„Cellule“ drąsiai ieško atsakymų, klumpa, keliasi ir simptomiškai įkūnija mus supantį netikrumo jausmą.

Manuel Roque, „bang bang“

Pradžioje buvo Didysis sprogimas. O galbūt mažasis šuoliukas? Manuelis Roque savo pasirodyme „bang bang“ tiria kūno galimybes. Uždavinys išties ambicingas, nes kalbame ne tik apie fizines galimybes, bet ir apie kūno potencialą įkūnyti visatos pradžią.

„bang bang“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Viskas prasideda nuo pritūpimų, po jų eina šuoliukai, netrukus pasirodo pirmieji prakaito lašai. Roque nepaliaujamai juda, trumpam sustodamas tik tam, kad netrukus vėl atsiduotų sudėtingai choreografijai. Tačiau kodėl? Interpretacijų gali būti daug: našumo manijos apimtos visuomenės kritika, savo kūno galimybių išbandymas ar iššūkis žiūrovams. Greičiausiai visos jos teisingos, tačiau pats Roque savo įkvėpimo šaltinį atskleidė po pasirodymo vykusiame susitikime: tai – choreografijoje įkūnytos trys visatos susikūrimo teorijos. Pirmąją, Einsteino teoriją, atspindi paprasti, besikartojantys judesiai, antrąją, kvantinės fizikos, – sudėtinga choreografija ir trečiąją, M teoriją (M-theory) – skaičiavimas iki vienuolikos šokio metu (M teorija kalba apie vienuolika dimensijų).

„bang bang“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Nesvarbu, kuri interpretacija pasirodė artimesnė, „bang bang“ parodo šokio daugialypumą ir jo metoniminę jėgą. Šuoliukas ar triukšme sustingęs kūnas gali ir išreikšti visatos sukūrimo teoriją, ir reprezentuoti kūniškumą, ir likti estetinio pasigėrėjimo (pasibjaurėjimo) objektu. Bet kuriuo atveju šokėjas ir žiūrovas įsitraukia į subtilų santykį, kuriame klaida tampa neišvengiama proceso dalimi. Pasak Roque, ji yra viena esminių pasirodymo sąlygų. Sudėtinga choreografija, numatanti klaidą, parodo, kad visata (ir mūsų pažinimas) gali būti tik viena nesibaigianti klaidų virtinė. Polifoniška choreografija ir išsekimo persmelktas Roque kūnas atveria klystančio pažinimo grožį.

Informacijos šaltinis: www.7md.lt

Daugiau aktualijų