Kūnai ir erdvės. Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (III)

„CocoonDance“, „Impulsas“

Scenoje tįsančius kūnus akimirkai paslepia tamsa. Įsižiebus šviesai, jie jau išsidėstę kitose vietose. Netrukus tylus tamsaus techno motyvas išjudina „CocoonDance“ šokėjus Alvaro Estebaną, Wernerį Niggą ir Andrásas Déri.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Pasirodymo pradžioje į akis krinta drąsūs, simbolinį krūvį turintys kostiumai. Atlikėjai vilki casual stiliaus marškinėlius, džinsus, avi sportiniais bateliais, tačiau jų galvas dengia juodos nailoninės kaukės. Viena vertus, tai maišto simbolis – paslėptas veidas leidžia išlaikyti anonimiškumą per protestus ar demonstracijas. Kaukė audrina fantazijas apie kitokią ateitį. Kita vertus, tai siaubo simbolis – galvos uždengiamos kūnams be gyvybės ženklų. Nuo giljotinos, elektros kėdės iki dykumoje pjaunamų galvų – veido slėpimas žymi priešmirtinio žvilgsnio baimę.

Tarsi egzistuodami tarp gyvųjų ir mirusiųjų trys šokėjai juda neatsiplėšdami nuo žemės. Lyg gyvi numirėliai jie paklūsta ekstatiškai techno muzikai. Galiausiai visi kartu pakyla tik tam, kad netrukus suglebtų. Tarp maišto ekstazės ir belaikio siaubo įkalinti kūnai prieglobstį randa pulsuojančioje muzikoje. Čia judėjimas neturi pabaigos, tik laikinas atokvėpio akimirkas. „Impulsas“ tyrinėja vietos nerandančią savastį, plytinčią tarp mirtimi alsuojančios statikos ir gyvybę žadančio judėjimo.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Netikėtai įvyksta lūžis – galvas slėpusi medžiaga krenta ant žemės ir ritualas įgyja žmogišką veidą. Tarsi nelaukta laisvė, šis atgautas žmogiškumas sutrikdo šokėjus. Kurį laiką jie ieško išraiškos būdų, leisiančių sukurti naują santykį su garsu ir erdve. Bendrystė ir kaita, įkūnyta parkūru paremtoje choreografijoje, tampa šiuo nauju santykiu. Tenka pripažinti, kad grėsmingas šokis daro stipresnį įspūdį. „Impulsas“ techno ritmu juda tarp vitališko judesio ir neišmatuojamos baimės. Pasirodyme kuriamos naujos santykių formos primena mirties ritualą.

Emile Pineault, „Normalūs troškimai“

Viskas prasideda nuo pailgos lempos, skleidžiančios įžūliai šaižų garsą ir rožinę šviesą. Šis objektas tapo pirminiu motyvu, iš kurio išsivystė intensyvumu pulsuojantis Emile’io Pineault pasirodymas „Normalūs troškimai“.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Scenoje gulintis kūnas, pajutęs šviesos ir garso bangas, trūkčiodamas ima artintis prie šviestuvo, savo judesiais įkūnydamas nematomų bangų ritmą. Jau pačioje pasirodymo pradžioje sujaukiama matoma / nematoma perskyra. Pamažu intensyvėjanti, Joëlio Lavoie gyvai atliekama noise / ambient muzika vis labiau įtraukia scenoje akrobatiškai judantį kūną. Garsas, kūnas ir šviesa (valdoma Julieno Bruno) formuoja vizualų asambliažą. Nykstančiose perskyrose tarp materialaus ir nematerialaus, tarp matoma ir nematoma atsiskleidžia „Normalių troškimų“ ontologinis grožis. Pineault pasirodymas siūlo žvilgsnį į kūną, besipriešinantį perskyrai tarp žmogaus ir aplinkos.

Nusikratydama tikėjimo absoliučia šokio galia „Normalių troškimų“ kūrybinė grupė stabdo pasirodymą. Įspūdinga akrobatika paremta choreografija nutrūksta ir monolitiška spektaklio atmosfera išsisklaido. Vietoje to žiūrovai išvysta po sceną vaikštantį Pineault, neskubiai dėliojantį dekoracijas. Simboliški veiksmai nurodo į monotoniškų išlikimo ritualų kupiną pasaulį, kuriame turime gyventi.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Normalūs troškimai“ atskleidžia skirtingus tikrovės sluoksnius ir kūno įsitraukimo į aplinką lygius. Nykstantis dualizmas tarp ir mano gyvenamoji aplinka verčia iš naujo įvertinti žmogaus poziciją būties hierarchijoje. Galbūt esame įsipainioję ir veikiami aplinkos daugiau, negu norėtume pripažinti.

Annamaria Ajmone, „Trigeris“

Prieš prasidedant Annamarios Ajmone pasirodymui, MO muziejuje susirinkę žiūrovai buvo paprašyti renginio metu likti savo vietose. Tai buvo pirmoji užuomina į netrukus įvyksiančią žiūrovų ir atlikėjo santykio transformaciją.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Pirmiausia derėtų pasidžiaugti, kad paliktos tradicija tapusios „Menų spaustuvės“ salės ir ieškoma alternatyvių erdvių. Tiesa, MO muziejų pavadinti alternatyvia erdve būtų pernelyg drąsu, tačiau šiokią tokią įvairesnio santykio su miestu formavimo pradžią šiemet festivalyje galima įžvelgti. Galbūt šis žingsnis pristabdys „Naujojo Baltijos šokio“ virsmą privilegijuotu socialiniu ritualu.

„Trigeris“ šiame kontekste gali būti suvoktas tiek kaip dar viena įsitvirtinančio socialinio ritualo dalis, tiek kaip mėginimas kvestionuoti įprastus kultūrinius kodus. Nuleistą galvą ir nuolankią pozą, kuria Ajmone pasitiko žiūrovus, greitai keičia ekspresyvi choreografija.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Mechaniškais judesiais – energingu rankos sukimu, sustojimu, pasisukimu – prasidėjęs pasirodymas netrukus pasklinda erdvėje ir ima nepaisyti įsivaizduojamos scenos apribojimų. Šokėja juda po visą MO muziejaus vestibiulį, nesibaimindama palikti publikos žiūros lauko. Erdvė nelinkusi pasiduoti Ajmone siūlomai choreografijai – muziejus nelinkęs priimti judraus eksponato. Vis dėlto disonansas tarp judančio kūno ir specifinės muziejaus erdvės kuria savitą estetinę patirtį.

Jeigu galima teigti, kad MO muziejus simboliškai meta iššūkį Ajmone, tai ji savo choreografija valiūkiškai transformuoja šokėjos ir publikos hierarchiją . Judėdama tarp glaustai sustatytų žiūrovų kėdžių, ji kaitalioja pasirodymo ritmą ir primena publikos buvimą. Rankų judesiai, trumpi prisilietimai ir žvilgsnis žaismingai kvestionuoja stebinčiojo ir stebimojo santykį. Tad „Trigeris“ ne tik kitaip suvokia pasirodymo erdvę, bet ir kartu kvestionuoja vieną esminių kultūrinių kodų – stebėtojo privilegiją.

James Batchelor, „Hipererdvė“

Jameso Batcheloro judesiai suteikia vilties. Skulptūriška „Hipererdvės“ choreografija metodiškai tiria ir plečia kūno galimybes kalbėti apie pasaulį už kasdienio suvokimo ribų.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Batcheloras tupi ant pilkšvų MO muziejaus grindų. Pusnuogio nedidelėmis, abstrakčiomis tatuiruotėmis nusėto kūno judesiai lėti tarsi atgyjančios skulptūros pirmasis susidūrimas su netikėtai įgyta judėjimo laisve. Nuo pirmų pasirodymo akimirkų šokėjo kūnas tampa erdvės pratęsimu. Lengvai ir grakščiai savo judesiais Batcheloras įkūnija sustingusias, aptakias Danielio Libeskindo projektuoto pastato formas. Tačiau šokantis kūnas, kitaip nei nejudrios pastato struktūros, pasiduoda transformacijai.

Morgano Hickinbothamo gyvo garso pasirodymas papildo nejaukiai tikslius Batcheloro judesius, atskleidžiančius ribos tarp to, ką suvokiame kaip žmogiška ir nežmogiška, trapumą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ekspedicijų Antarktidoje įkvėpta choreografija šokėjo kūną transformuoja į geografinėmis koordinatėmis neapribotą objektą. Kiekvienas Batcheloro judesys aktyvuoja milijonus mums nematomų procesų – nuo raumenų susitraukimų ir sąnarių linkių iki mikrobų persiskirstymo ir ląstelių trūkių. Toks kūnas ne kalba apie pasaulyje vykstančius sudėtingus procesus, o yra jų dalis. Stebėti pasirodymą reiškia matyti tik mikroskopinę dalį to, kas iš tiesų vyksta.

„Hipererdvė“ sukelia estetinį pasigėrėjimą kūno galimybėmis, tačiau daug svarbesnė pasirodymo jėga yra jo potencialas atverti vibruojantį, tačiau nematomą pasaulio kismą. Kūnas tampa ne tik metafora, bet šio dažnai nepastebimo proceso dalimi.

Skaityti daugiau