Su šokio kritike SVETLANA ULANOVSKAJA kalbasi Monika Meilutytė
Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo žinių apie artėjančius rudeninius kultūros renginius. Tačiau kol nespėjome pasinerti į jų gausybę, dar kartą žvilgtelėkime į tai, kas vyko besibaigiant teatro sezonui. Su šokio kritike Svetlana Ulanovskaja prisiminėme šių metų „Naująjį Baltijos šokį“. Atrodo, jis jau turėtų būti seniai nutolęs, primirštas. Tačiau tų, kurie jame lankėsi, atmintyje greičiausiai išliko spektaklių vizualiniai sprendimai, šokėjų meistrystė, garsinės patirtys ar kiti įspūdžiai. Laiko distancija ir Svetlanos žvilgsnis iš šalies leido į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ pažvelgti plačiau. Pasikalbėjome ne tik apie jį, bet ir apie šokio bendruomenes, šiuolaikinio šokio ypatybes ir jo kaitą.
Akimirka iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis 2019“ uždarymo vakaro. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
– Jei Jums tektų trumpai, keliais sakiniais pristatyti „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį žmogui, kuris niekada nėra girdėjęs apie jį, – ką jam ar jai pasakytumėte?
– Pasakyčiau, kad tai garsus šiuolaikinio šokio festivalis, pristatantis ne tik svarbiausias pasaulines šiuolaikinio šokio tendencijas, bet ir turtingą Baltijos šalių šokio programą. „Naujasis Baltijos šokis“ yra legendinis, turi turtingą daugiau nei dvidešimties metų istoriją, patyrė daug transformacijų, meno politikos pokyčių. Šio festivalio organizatoriai turi puikų skonį ir gerai išmano procesus, vykstančius pasaulinėje šiuolaikinio šokio scenoje. Festivalyje choreografai, šokėjai, kritikai ir teoretikai susipažįsta su tuo, kas dabar aktualu ir nauja, – tai kaskart labai turtinga patirtis. Aplankau daug šiuolaikinio šokio festivalių įvairiose šalyse. Dažniausiai juose dėmesys sutelkiamas į Vakarų Europos šokį. Todėl šiuo atžvilgiu „Naujasis Baltijos šokis“ tampa unikalus, nes pristato ir Baltijos regiono programą.
– Šiame festivalyje lankotės ne pirmą kartą. Gal prisimenate, su kokiais lūkesčiais čia atvažiavote pirmą kartą ir su kokiais įspūdžiais grįžote namo?
– Taip, šiemet „Naujajame Baltijos šokyje“ lankiausi jau ketvirtą kartą. Deja, kokie buvo mano lūkesčiai prieš penkerius metus, kai pirmą kartą į jį atvykau, jau neprisimenu. Bet pamenu, kad prieš penkerius metus programa buvo gausi įvairių renginių. Tais metais buvo labai stipri festivalio edukacinė programa, vyko meistriškumo kursai šokio kritikams ir praktikams. O kai kurie pasirodymai nebuvo labai susiję su šokiu. Pavyzdžiui, belgų režisieriaus skaitmeninis performansas, kuriame žiūrovai buvo įtraukiami į virtualią realybę [Erico Joris projektas C.a.p.e. Brussels; C.a.p.e. Horror; C.a.p.e. Anima – M. M.]. Man tai buvo nauja patirtis. Be to, tą kartą susidūriau su man nauju fenomenu – projektų pristatymų sesija (pitching session). Lietuvių choreografai užsieniečiams rodė savo projektų eskizus. Tada tai tebuvo eskizai, o kiek vėliau tokia pristatymų sesija išaugo į Lietuvos šokio vitriną. Ne tik festivalis, bet ir Lietuvos šiuolaikinis šokis intensyviai vystėsi.
Baltijos šokio pristatymas tarptautiniams ekspertams,Glasses’n beard photography nuotrauka
– O kaip, Jūsų akimis, vystėsi festivalis ir šiuolaikinis Baltijos šokis?
– Man atrodo, per pastaruosius dvejus metus pasikeitė festivalio meno politika. „Naujajame Baltijos šokyje“ dabar išvystame ne tik šokio, bet ir tarpdisciplininius pasirodymus: teatrą netradicinėse erdvėse (site-specific), skaitmeninį meną, dramos spektaklius, eksperimentinės muzikos koncertus ir kita.
Kita vertus, anksčiau festivalyje dominavo žymių užsienio choreografų pavardės. Tačiau dabar mano dėmesys dažniausiai būna sutelktas į Lietuvos kūrėjus. „Naujojo Baltijos šokio“, Lietuvos šokio informacijos centro ir „Menų spaustuvės“ dėka Lietuvoje atsirado daug įdomių ir skirtingų šiuolaikinio šokio asmenybių. Per pastaruosius metus pamačiau Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų mąstymo įvairovę.
Pavyzdžiui, šokio teatras „Aura“ ir choreografė Birutė Letukaitė – jos spektakliai pilni grynojo šokio, ji daug dirba su būtent šokio judesiu. Grupė „Low Air“ turi savitą stilių. Jie supina miesto, gatvės, klubinio šokio stilius su konceptualiuoju šokiu, sujungia šiuolaikinio šokio technikas su teatro estetikos elementais – labai įdomu ir originalu. O šokio teatras AIROS! Man labai patinka, kaip choreografė Aira Naginevičiūtė eksperimentuoja su garsais ir kūnu. Pamenu, jos spektaklyje „Chimeros karoliai“ ne tik skambėjo Vlado Dieninio eksperimentinė muzika, bet ir šokėjų kūnai buvo naudojami garsams išgauti.
– Ar šių metų festivalis kuo nors išsiskyrė iš ankstesniųjų? Kaip Jums atrodo, jis žengė nauja kryptimi ar tęsė ankstesnę?
– Manau, kad jis tęsė, kas buvo anksčiau. Kaip ir visuomet, taip ir šiemet jo programa buvo gerai apgalvota. Nors mačiau tik nedidelę dalį užsienio choreografų spektaklių, mano matyti pasirodymai MO muziejuje buvo tikrai labai originalūs. Annamaria Ajmone iš Italijos ir Jamesas Batcheloras iš Australijos skirtingais būdais kalbėjo apie erdvės fenomeną – erdvę kūno viduje ir išorėje. Spektaklyje „Trigeris“ Annamaria į erdvę žvelgė per fiziškumą, ji daug dirbo su energija, koncentracija, buvimu „čia ir dabar“, o Jamesas „Hypererdvėje“ į erdvę žiūrėjo filosofiškai.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Šiemet pirmą kartą Lietuvos kūrėjų darbuose išvydau temą, kurios anksčiau Lietuvos šokyje nesu pastebėjusi, – tapatybės klausimas. Lukas Karvelis spektaklyje „Blank Spots“ tapatybę atskleidė per skirtingas prasmes – socialinę, fizinę (kūno), kultūrinę, nacionalinę, lyties. Tai „atviros formos“ spektaklis, nes jame pateiktos skirtingos nuomonės ta pačia tema, kalbėta apie tapatybę skirtinguose kontekstuose. Pirmiausia Lukas šoko apsivilkęs moteriškais rūbais, su peruku, tačiau jo šokis rodė, kad kūnas tarsi jaučia diskomfortą (daug plėšymosi, kritimo). Paskui plastika keitėsi, kol galiausiai pasigirdo folklorinė melodija (atsirado nacionalinis kontekstas). Man patiko tai, kad šis jaunasis kūrėjas nesistengė nurodyti svarbiausios tapatybės, nesiūlė, kad, pavyzdžiui, nacionalinė tapatybė yra tikroji. Jo spektaklyje greičiau atsispindi tai, kad šiais laikais žmogus turi daug tapatybių (dėl globalizacijos, socialinių tinklų ir kt.). O kuri iš jų tikroji – nežinia. Manau, nieko blogo, jei šiuolaikinis žmogus ir jo kūnas, gyvendamas tarptautinėje terpėje ir dalyvaudamas jos procesuose, žino ir jaučia, kur jo / jos šaknys.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Tačiau stipriausią įspūdį iš Lietuvoje kurtų spektaklių man paliko Šeiko ir Granhøjaus šokio teatrų bendras projektas „Bolero – Extended“. Choreografas Palle Granhøjus pateikė labai originalią garsaus kūrinio interpretaciją, pasitelkdamas tik aštuonis violončelininkus ir aštuonis šokėjus. Scenoje – aštuoni kubai, kuriuose po vieną, kelis arba visi šoka šokėjai, kiekvieno iš jų šokis skirtingas, nėra pasikartojimų. Maurice’o Ravelio „Bolero“ galima atpažinti ne tik iš melodijos, bet ir iš ritmo, kuris spektaklyje – lyg dar vienas veikėjas. Ilgą laiką ritmo fragmentus ir girdime – jį išgauna muzikantai, stuksendami violončeles, arba jį savo balsais kartoja šokėjai. Tik spektaklio pabaigoje visi fragmentai kaip dėlionės detalės sujungiami ir pasigirsta visas „Bolero“ su melodija. Pats spektaklis atrodė minimalistinis, tačiau iš tikrųjų buvo labai ekspresyvus.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
– Šių metų festivalis dėl objektyvių kliūčių – didžiųjų Vilniaus teatrų renovacijos – liko be spektaklių didelėse scenose (nebent didele scena pavadintume Katedros aikštę, kurioje buvo rodomas monospektaklis „Origamis“). Ankstesniais metais bent vieną ar du „didžiuosius“ „Naujojo Baltijos šokio“ spektaklius būdavo galima pamatyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Kaip Jums atrodo, ar šių metų festivalis nukentėjo – liko be festivalio „vinies“?
– Ne, nemanyčiau. Mano nuomone, mažos erdvės turi didelį privalumą – artimesnį ryšį tarp šokėjų ir žiūrovų. Būdami arti atlikėjų, galime patirti kinestetinį efektą – visą spektaklį jausti savo kūnu. Kai matome šokėjus visai šalia, kai jaučiame, kad jie pavargo, nebelieka jokių barjerų tarp jų ir mūsų. Man tokia patirtis labai patinka, tikiu, kad kitiems žiūrovams irgi. O šiuolaikinio šokio scena gali būti bet kas. Šis supratimas atsirado dar 7-ajame dešimtmetyje, kai šiuolaikinio šokio kūrėjai ėmė eksperimentuoti ir rodyti spektaklius ne tik teatro scenose, bet ir galerijose, fabrikuose, metro stotyse, ant stogų. Šaunu, kad ir šiais metais „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo spektaklių netradicinėse erdvėse.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
– Šiemet festivalyje matėme nemažai pasirodymų, kuriuose šiuolaikinis šokis sujungiamas su kitais menais. Pavyzdžiui, „Origamyje“ buvo daug akrobatikos, „Titanuose“ – vizualinio teatro, „Iš dramblio kaulo ir mėsos skulptūros irgi kenčia“ naudojo teatrinį groteską, „Uniforma“ – artimas performanso menui. Kaip manote, ar atvirumas susilieti su kitais menais ir formomis – vienas iš svarbiausių šiuolaikinio šokio bruožų?
– Garsus šokio teoretikas ir kūrėjas André Lepecki savo knygose rašė, kad tarpdisciplininis kūrimo būdas šiuolaikinio šokio spektakliams yra vienas svarbiausių dalykų. O tą tarpdiscipliniškumą gali sudaryti įvairių medijų naudojimas ir skirtingų menų integravimas. Per pastaruosius dvejus metus tokių spektaklių „Naujajame Baltijos šokyje“ mačiau nemažai. Pernai savo straipsnį apie festivalį net pavadinau „Daugiau nei šokis“ (Больше, чем танец).
Kita vertus, man atrodo, tai bendra tendencija, būdinga ne tik šokiui, bet ir kitiems menams. XX amžiuje menai ėmė siekti tarpusavio integracijos ir dialogo. Manau, tai atspindi mūsų gyvenimą. Ypač dabar, kai gyvename informacijos turtingame sraute, kai kasdien darome skirtingus dalykus, sujungdami įvairias sritis ir požiūrius. Kasmet mūsų gyvenimo procesai sudėtingėja ir įvairėja, todėl ir menas stengiasi pasitelkti vis įvairesnes priemones.
– Kadangi gyvenate ir dirbate Baltarusijoje, norėčiau paklausti, kuo panašus ar skiriasi šiuolaikinis Lietuvos ir Baltarusijos šokis?
– Vertinant meniniu požiūriu, Baltarusijos šiuolaikinio šokio kūrėjai stengiasi sekti vakarietiškas tendencijas, tačiau tai jiems padaryti sunkiau nei lietuviams. Kadangi nesame Europos Sąjungos dalis, nėra tokio laisvo kūrėjų ir spektaklių judėjimo. Todėl Baltarusijos šiuolaikinis šokis egzistuoja gana uždaroje erdvėje, verda savo sultyse. Iš dalies ir dėl to, kad šiuolaikinis šokis mano šalyje 10-ajame dešimtmetyje gimė kaip eksperimentinė šaka, kaip nepriklausomo meno rūšis ir situacija nelabai pasikeitė iki šių dienų. Baltarusijoje yra įdomių, entuziastingų šiuolaikinio šokio kūrėjų, tačiau jie visi veikia individualiai, jiems trūksta susitelkimo. O Lietuvoje, kiek matau, egzistuoja tikra šiuolaikinio šokio bendruomenė. Žinau, kad turite Šiuolaikinio šokio asociaciją, yra Šokio informacijos centras ir „Menų spaustuvė“, kurie palaiko šiuolaikinio šokio choreografus ir atlikėjus.
– Šokio kritikė esate jau daug metų. Kuo šokis Jus taip traukia?
– Man įdomu tyrinėti žmogaus kūną ir jo kalbą. Manau, kad kūno kalba – pati tikriausia, ji niekada nemeluoja. Kita vertus, man patinka stebėti, kaip kūnas tampa simboliniu skeneriu socialinių, politinių, kultūrinių, asmeninių transformacijų, kurios vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Šiuolaikinį žmogų veikia socialiniai, politiniai, kultūriniai procesai ir tai keičia jo / jos kūną. Todėl šiuolaikinis šokis man yra būdas tyrinėti žmogų. Jis – mūsų veidrodis. Todėl man atrodo, kad, norint pažinti gyvenimą, reikia žiūrėti šiuolaikinį šokį.
– Ko palinkėtumėte „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliui ir jo organizatoriams?
– Lankydamasi festivalyje ne pirmus metus, kaip sakiau, matau paties festivalio ir šiuolaikinio Lietuvos šokio pokyčius. Norėčiau palinkėti, kad šie pokyčiai veiktų ir festivalio publiką, kad ji augtų kartu su festivaliu, geriau suprastų šiuolaikinį šokį.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Taip pat linkėčiau, kad šiuolaikinis Lietuvos šokis toliau intensyviai vystytųsi. Turite tikrai įdomių šokio kūrėjų, tikrų asmenybių, tačiau apskritai kol kas Lietuvos šokis gaudo tarptautines šiuolaikinio šokio tendencijas. Tikiuosi, kad ateityje Lietuvos šokio atstovai patys taps pasaulinių šokio tendencijų kūrėjais.
Palinkėčiau festivaliui dar didesnio ne tik publikos, bet ir kultūros politikos palaikymo. Man atrodo, labai svarbu, kad tokie kultūros reiškiniai neliktų paraštėse, kad nebūtų supriešinimo „ten – tradicinis menas, o čia – nepriklausomas“. Svarbu, kad šiuolaikinis šokis būtų integruotas ir pripažintas reikšminga Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi. Manau, festivalis tai iš dalies jau pasiekė.
Informacijos šaltinis – www.satenai.lt