XX amžiaus didieji režisieriai svajojo atrasti, surasti, perprasti tą tobuląjį buvimą scenoje. Jei Aristotelis buvo nubrėžęs menamam atspirties taškui katarsio liniją, kuri vestų teatrinio stebuklo – apsivalymo per išgyvenimą link, tai Didžiosios teatro reformos laikotarpiu, teatras ėmėsi ieškoti daugelio skirtingų kalbų bei prasmių. Režisieriai svarstė, kokia sukurta vaidybos sistema galėtų priartinti prie tobulojo teatro, savotiško Nyčiško antžmogio. Taip gimė viršuždavinio siekis, kurį Vsevolodas Mejercholdas mėgino kuo aiškiau apibūdinti ir patirti savo teatrinėje mintyje ir kūryboje. Režisierius ir mąstytojas teigė, jog „Aktorius, apribodamas save nustatytoje laiko ir erdvės kompozicijoje arba partnerių ansamblyje, aukojasi spektaklio visumai, režisierius tokią pat auką daro, leisdamas improvizuoti. Jeigu tos aukos abipusiškos – jos vaisingos“.[1] Įvairiomis improvizacinėmis arba marionetinėmis pusėmis buvo mėginta išspręsti šį viršuždavinį, kol XX amžius susidaužė su XXI-uoju ir atėjom iki prasmių daugio ir rezultato nebuvimo laikotarpio. Čia rodos viršuždavinys pasiliko senuosiuose puslapiuose, tačiau pasirodo, kartais į sceną gali žengti kitas reiškinys – tai begalinis viršenybės ieškojimas. Ir pastaruoju metu matome bujojant komiksų ir Marvelo serijos filmų pasaulį. Pasaulį, kuriame svarbiausia atrasti slaptą super galią (po to ji žinoma tampa nebelabai slapta) ir prieš mūsų akis gimsta ne kas kitas, tačiau aukščiausios kategorijos, arba kitaip tariant super žmogus! O gal antžmogis išsprendęs viršuždavinį? Vertybėm tampant super vertybėm, nudailintomis blizgučiais ir gražiais žmonėmis iš socialinių tinklų ar žurnalų paskyrų, pojūčio teatro režisierė Karolina Žernytė, šokėjas, choreografas Mantas Stabačinskas, dramaturgė Saulė Norkutė, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, iliustratorė Birutė Bikelytė ir, žinoma, trys super moterys: Aistė Krušinskaitė, Irma Jokštytė, Ernesta Žemaitytė pasiryžo papasakoti, kas yra tikras super galių kartais įkalintų, o kartais apdovanotų žmonių gyvenimas. Bet apie viską, o tiksliau bent jau apie truputį, nuo pradžių.
Karolina Žernytė Lietuvos teatro pasaulyje žinoma ne kasdieniškais sprendimais ir ieškojimais. Jos teatras, tai ne statiškas scenos gyventojas, tačiau keliaujantis ir ieškantis žmogaus. Kartais atrodo, jog ji it Sokratas vidury baltos dienos su žibintu aikštėje pareiškiantis, kad ieško žmogaus. Tad vienoje iš „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijų Karolina išmėgino profesionalaus teatro ir žmonių su negalia vaidybos sintezę scenoje. Režisierė apie savo veiklą kalba paprastai: “Auksinių scenos kryžių“ įvykiui pasikviečiau drauge dirbti Mantą bei merginas. Smagiai dirbome. Netgi ir kritikos susilaukėme. Tad projektų rengimo laikotarpiu grįžome prie šios minties ir nusprendėme ją plėtoti. Norėjome žiūrovui parodyti profesionalų darbą su aktorėmis, kurios turi negalią. Tokių asmenų paprastai nebūna scenoje, dažnai net nėra galimybės, pavyzdžiui asmeniui esančiam vežimėlyje patekti teatre ant scenos. Tad turėjome tarsi atverti teatrą ir kitokiems, kitokių fizinių duomenų turintiems asmenis. Bet rezultate visgi premjera įvyks ne tiesiogiai teatro scenoje“.
– Pirmoji premjera bus parodyta laipiojimo centre „Miegantys drambliai“ Kaune. Kodėl?
Karolina: premjera turėjo įvykti Kauno kamerinio teatro scenoje, su šiuo teatru bendradarbiaujama ir kuriant spektaklį, tačiau viena herojė – Ernesta yra nepakartojama laipiotoja. Tai toks įspūdingas dalykas, jog nuspręsta, kad privaloma atskleisti šią super galią realybėje, o ne butaforinėje aplinkoje.
– Kaip subūrėte tokią komandą, kaip suradote aktores/herojes?
Karolina: ne vienerius metus bendradarbiauju su Žydre Gedrimaite ir jos vystomu projektu „Draugystė veža“, ji rekomendavo man šias tris, labai skirtingas, bet labai charizmatiškas moteris. Beje, scena joms nėra naujiena. Ernesta užsiima pantomima, Irma yra vaidinusi neįgaliųjų teatre, o Aistė ruošia „stand up comedy“ pasirodymus.
– O kodėl super galios?
Karolina: norėjome pakviesti žmonės ir parodyti kažką pozityvaus.
Mantas: kūrybinio proceso metu mes daug kalbamės, iš merginų išgirsti kokia jas supanti buitis, kaip jos gyvena savo kasdienybėje. Klausant jų potyrių, mums atrodo, jog tai visiškai nėra buitiniai potyriai, suvoki, jog jų kasdienybė pripildyta ypatingos galios. Mūsų akimis jos yra super moterys, kurioms neegzistuoja sienos ar neįmanomi dalykai. Kiekvienos repeticijos, susitikimo metu esame kuo nors nustebinti.
– Kūrėte ir sukūrėte spektaklį? Šokio spektaklį? Išgyvenimą? Performansą?
Karolina: žiūrėsim, kuom čia viskas baigsis (juokiasi).
Mantas: kas yra šokis? Man šokis yra labai daug kas. Šiuo atveju mes kalbame apie judesį, taip pat apie vienas kito atradimą per judesį. Pavyzdžiui Aistė negali atlikti su kojų judesiais susijusių veiksmų, Irma judesį turi „paliesti“. Man jų atliekami buitiniai judesiai jau yra šokis. Nėra vienareikšmiško atsakymo, į kokius rėmus įdėti šį kūrinį. Manau su laiku spektaklis kis. Tai tikrai nėra tradiciškai suvokiamas šokio ar bet koks kitas spektaklis.
– Tad spektaklis apie super moteris. Ar kažkoks konkretus momentas pasakojamas, ar kuriate apie čia ir dabar vykstančią kasdienybę?
Saulė: kaip dramaturgė prisijungiau šiek tiek vėliau prie projekto, komanda buvo jau sukūrus kūrybingą, bet ir labai darbingą atmosferą. Šiame darbe gausu ironijos, savi ironijos, mes visi atvirai dalinamės patirtimis rasdami tuos bendrus sąlyčio taškus. Per juos ir kuriame pasakojimą apie herojaus kelionę ir pašaukimą. Standartiniame pasaulyje negalia reiškia buvimą kitokiu ir tai pamatėme kaip pašaukimą, kurį įvertinus, atradus, suvokus, tarsi grįžtama į kasdienį mus supantį pasaulį. Bet reikia suprasti, jog tas ypatingumas nėra tik negalia, atlikėjos yra ypatingos asmenybės, o negalia jas priverčia atsiskleisti. Jei mes, fiziškai sveiki asmenys, savo pašaukimą visada galime vienaip ar kitaip užglaistyti ir paslėpti, šios merginos to negali, jos tiesiog turi su tuo gyventi bei atsiskleisti. Visos trys atlikėjos yra spektaklio ir jo naratyvo įkvėpėjos bei mūzos.
Visgi, pačios herojės apie save kalba daug paprasčiau, kaip ir priklauso peržengusioms „super“ ribas. O svarbiausia, viso pokalbio metu aidi juokas.
Aistė: prisiminiau, kad norėjau būti aktore. Taip pat lankiau pramoginius šokius, vesdavau renginius mokykloje, tad neįvyko kažkoks lūžis atėjus dabar į sceną. Na, lūžis įvyko, bet ne šiuo atveju. Galima sakyti visos priemonės yra pateisinamos siekiant scenos blizgesio, tai va dabar esu čia (aidi juokas). (Nepažįstantiems Aistės derėtų pakomentuoti, jog moteris yra patyrusi stuburo traumą, po kurios nebegali vaikščioti). Šiaip tikėjausi, kad viskas bus gal rimčiau, vienokia ar kitokia hierarchija, bet čia mes esame kartu, jaučiame ir atrandame daug bendrumo. Viskas paprasta, kol nereikia mokytis teksto (juokiasi).
Irma: Ilgai vaidinau neįgaliųjų teatre ir po 8-erių metų nusprendžiau, jog viskas, šis etapas baigtas, savęs scenoje nematau. Bet štai atsirado Karolina ir pasiūlė save vadinti ne „neįgalia“, bet moterimi turinčią super galią.
Ernesta: pirmą kartą su profesionalais scenoje buvau „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos metu, tačiau scena man nėra naujiena, į ją lipu jau beveik 16 metų ir ji man reiškia viską: stiprybę, kovą su negalia ir kūno sukaustymu.
– Apie ką šitas spektaklis? Kokios tos super galios?
Aistė: tai kūrinys apie kiekvieno galias, tik mes jas iliustratyviai parodome. Tam tikros mūsų trijų turimos galios yra sumažintos, tad mes esame priverstos atskleisti kitas. Žiūrovam turime parodyti, kad ir jie turi super galias. Tiesiog, tai spektaklis apie galėjimą.
Irma: Kuomet dirbau neįgaliųjų teatre buvau traktuojama kaip neįgali, liaupsinama, jog kažką padarau nepaisant savo negalios. O dabar aš esu super moteris su super galia. Todėl normalu, kad dirbu su profesionalais, o ne su žmonėmis iš užimtumo centro, kurie mane turėtų užimti. Šis suvokimas man yra ypatingas. Paprastai scenoje kalbėdavau per susikurtą kaukę, tai irgi yra gerai, bet čia aš esu savimi. O jei pasiryžti save apnuoginti dvasiškai, tuomet būti savimi tampa labai lengva. Juk gatvėje ir taip esu įžūliai nužiūrinėjama, pavyzdžiui, jei turėčiau randą daug kas nedrįstų spoksoti, tačiau kuomet einu su balta lazdele, esu visų pastebima. Supratau, jog visą savo gyvenimą gyvenau scenoje ir visą gyvenimą esu žvaigždė. Man tai nėra tiesiog spektaklis, tai labiau pokalbis, susitikimas, kuris mane išlaisvino.
Ernesta: noriu, kad žmonės pamatytų, kaip mano sunki negalia yra virtusi vidine galia ir stiprybe. Ja noriu užkrėsti aplinkinius. Begalinė meilė scenai man padėjo pakilti iš sėdimo vežimėlio, prie to labai prisidėjo plastinė dramos trupė ir vadovas Virgis Bortkevičius. Ir mes visos turime daug stiprybių, kurias gebame atskleisti gyvenime bei scenoje, viena iš kitos pasisemti patirties, neprarandamo gyvenimo džiaugsmo.
Dėkodama už pokalbį, kuris tikrai negali tilpti keliuose wordo lapuose, imu suprasti, kad kartais viršuždavinio neverta ieškoti teatre, jį visada galime rasti gyvenime. Panašu, jog V. Mejerholdo vaisingos improvizacijos pastangos, šįkart gali būti sėkmingos ne visai tikėtoje, tačiau visai tinkamoje „Miegančių dramblių“ erdvėje. Nes super galios, tai ne tik spalvoti komiksai ar vorų įkandimai, tačiau ir kasdienybė su savomis sienomis, kur tam, jog įsikibtum į atramą reikia būti gerai treniruotam. Greičiausiai kalnuose nugarmėčiau į prarają, bet super galių turinčios moterys gali mums parodyti kelią šioje kalnuotoje kasdienybėje. Bent jau vieną vakarą.
[1] Mejercholdas kalba. Teatrinės minties pėdsakais. Vilnius, 19, p. 99.