„Tu neslėpk savo veido plaukais /Ir akių tu nesuki į šalį /Bet pabūkim nors kart atvirais/ Aš žinau, kad šitaip mes galim/ Bet aš jaučiu abejingumą/ Ir šaltą tavo veido ramumą/ Nenoriu aš daugiau tylėti/ Aš noriu būti savimi“
Posmai iš Dinamikos dainos „Abejingumas“
Menas ir jo kūrėjai šiuo metu pakibę ant nostalgijos faktorių – meilė praėjusiam laikui itin stipri. Ar tai būtų mada (o ji sukasi ratu), ar tam tikri stilistiniai elementai – Netflix‘o serialas „Keisti dalykai“ (Stranger Things) yra aistringa dedikacija 8-ąjam dešimtmečiui, nuo synth-pop stiliaus muzikos iki neonu dvelkiančios spalvinės gamos. Nueikite į pogrindinius „rave‘us“ – techno ar trance muzikos fone išvysite 2000-ųjų madas tokiu lygmeniu, jog jausitės lyg laiko mašinos sugrąžinti į tą laiką. Praeities refleksija įgauna esaties pavidalą.
Vienas iš įdomesnių lietuviškosios kultūros reiškinių, būdingų 90-iesiems ar 2000-iesiems – estradinė muzika: nesudėtingos kompozicijos sintezatorių skambesys ir itin poetiški tekstai su tam tikromis nuorodomis į lietuviškąjį folklorą, liaudies dainas. Tekstuose – tragiškos meilės, lydimos gamtinių stichijų, naratyvai, atsikartojimai, suteikiantys tam tikro rituališkumo. Pusiau juokais, pusiau rimtai galima sakyti, jog to meto estrada – pagal šiuolaikybės motyvus atgimusios liaudies dainos.
Lietuviškuose scenos menuose estrados motyvai pasitelkiami retai, nežvelgiama į juos rimtai (ir tai suprantama). Dauguma atvejų šis reiškinys lieka tiesiog kaip pramoga, šokių ar užstalės repertuaras, į kurį nė nepabandoma pažvelgti iš analitinės perspektyvos. Nebūtina širdingai mėgti žanrą, kad jis paskatintų sukurti kažką unikalaus – užtenka mažos frazės, teksto eilutės, ir žanras atgimsta visiškai netikėtomis aplinkybėmis.
Šia ilga įžanga bandau užsiminti apie kontekstą, supantį performanso menininkės, choreografės Austėjos Vilkaitytės premjerą „Abejingumas“, pristatytą meno erdvėje „Autarkia“. Vienas iš šio kūrinio įkvėpimo šaltinių – savo laiku populiarios lietuviškos šokių / estradinės muzikos grupės „Dinamika“ tekstai (dainų ir tekstų autorius Gintautas Brokas). Performatyviuoju menininkės alter ego tampa personažas, įkvėptas pagrindinio grupės veido, įdomios atlikėjos bei itin spalvingos asmenybės Irmos Jurgelevičiūtės.
„Autarkija“ nuotrauka
Jokiu būdu neteigiu, kad „Abejingumas“ yra dedikacija estrados menui bei jo veidams – toli gražu. Tai tik atspirtis kur kas gilesnei, poetiškai tragiškos asmenybės analizei, nurašytą muziką suliejant su ritualais, bei savo šaknų ir lietuvybės paieškomis, kurias koncentruotai į porą posmų kūrinio aprašyme sutalpina pati atlikėja: „Tarp pelkių ir dausos/ Ir lietuviškųjų pop žvaigždžių, /Ir tarp svaiginančios tamsos /Juodvarnių ir dilgėlių laukų/ Tarp posovietinio bankroto/ Ir mafijozų bučinių, /Ir tarp gyvačių tatuiruotų /Ir elektroninių laidų /Duok man vieną begalybę /Ir laumiškų svajų!“
Performerė publiką pasitinka šaltoje, betoninėje lofto erdvėje, į kurią patenki, praėjęs užrašą apie kažkada čia teiktas automobilių remonto paslaugas. Kai užlipi į n-tąjį pastato aukštą, tiesiog fiziškai gali pajusti, jog čia seniai būta žmogiškosios gyvybės: aptrupėjusios sienos tik ir prašosi būti prakalbintos ir mena laiką, kuomet čia kitokiame kontekste, tikėtina, skambėjo muzika, tapusi įkvėpimo šaltiniu performansui. Naujamiesčio gilumoje esanti patalpa „Abejingumui“ naudinga: su apleistos erdvės sienomis atlikėja gali daryti ką tik panorėjusi, o ir pats pavadinimas yra koduotė – akivaizdu, kad kaip ir dauguma mikrorajone likusių industrinių / gamyklinių patalpų, ši irgi pirminio veido neteko dėl to, jog jos kažkuriuo momentu tiesiog nebereikėjo.
Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Trupančios ir gana teplios sienos, į kurias performerė ramstosi, kabinasi, jas drasko, aprašinėja, įgyja jos alter ego vidaus pasaulio metaforos pavidalą. Momentui – tai ramtis, į kurį atsišliejus lieka visa baltai išsitepliojusi juodus rūbus, vėliau – erdvė verbalizavimui, nes kulminacijoje atlikėja papuošia sieną užrašu didelėmis raidėmis DRAMA (bent jau taip rodosi, kai stebi vaizdą prisiglaudus prie tos pačios sienos). Jei iki šiol nesupratote, regėjote jos dramą, tragišką kovą, vidinių būsenų įveiksminimą. Iš tiesų, ji užrašo DINAMIKA ir performanse naudojamų kūrinių autorystes. Bet prasmės jau susikūrė pagal originalų pastebėjimą. Tuo ir žavūs performansai, jie veikia esamojo momento energijomis.
„Autarkija“ nuotrauka
Vilkaitytei tenka vienai užpildyti gana nemažo pločio patalpą, kurioje ji pasirenka beveik neturėti jokio rekvizito. Viskas, ką matome veiksmo aikštelėje – tai keletas kabančių juodų rankinukų (pabrėžiu, iš ano meto) bei atlikėjos iš „užkulisių“ parsinešama dilgėlių vanta, kuria ji bando atlikti apsivalymo ritualą. Fone skambant specialiai modifikuotoms „Dinamikos“ dainoms, menininkė vis užsuka ratą – judesiu, kūno judėjimo trajektorija. Rituališkąją performanso dalį, atiduodančią duoklę laumėms, šamanizmui ir miškams (o gal tiesiog giliai lietuvio kraujyje esančiai pagonybei) menininkė konstruoja atsikartojimais – štai vienu metu ji iš lėto mojuoja ir su nežinomomis jėgomis kovoja dilgėlės pagalba, po to – vis po sluoksnį nusirengdama rūbus ir imituodama anties ėjimą, iš vieno erdvės galo nutrypčioja į kitą.
Įdomu tai, kad muzika šiam performansui yra perdaroma taip, jog galiausiai net nelieka užuominos į pradinį žanrą (mačiau, kaip vienas žmogus publikoje nesėkmingai bandė shazaminti, norėdamas sužinoti, kas gi čia skamba). Kaip ir judesys, garso takelis yra pagrįstas atsikartojimais. Iš pradžių, publikai renkantis į erdvę, galima girdėti fone skambančią originalią vienos iš „Dinamikos“ dainų versiją. Vėliau pasitelkiamos modifikuotos dainų versijos, kurios skambesiu labai panašios į ritualuose, jogų meditacijose naudojamą muziką (deep trance žanras). Tokių ritualų tikslas – padėti žmogui atsijungti, pasinerti į vidinę kelionę. Tokią patirtį galiausiai bent iš dalies pasiūlo ir „Abejingumas“.
Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Čia labiausiai veikia atlikėjos transliuojama itin stipri energija, kurios dėka žiūrovui nelieka nieko kito, kaip patikėti jos ekspresyviai išreikštu tragizmu. Stebėdamas Vilkaitytę, prieš akis matai jos alter ego paveikslą su visais gyvenimo nuopuoliais ir patirtimis, suformavusiomis atitinkamą veidą. Matai ir pačią Austėją, pasirinkusią personažą konstruoti ne ironiškai, bet su tam tikra pagarba.
Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Akcentai sudedami ne ties klausimus keliančiais poelgiais, o ties žmogaus vienatve, aplinkinių abejingumo sukeltomis būsenomis. Per atpažįstamą pavidalą aprėpiami bendražmogiški dalykai, sielos, ieškančios nutrūkusio ryšio su žeme, protėviais, artimu žmogumi, šauksmas, paties pastato, pamiršto, kaip ir JOS DRAMA, numanoma istorija ir visa tai alsuoja šalčiu. Nors imk ir apkabink, kad sušiltų, susijungtų sutrūkinėjusios gijos.