Ema Senkuvienė, buvusi ilgametė Kauno šokio teatro Aura šokėja, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė, šiandien žengia nepriklausomo kūrėjo keliu, derina choreografės karjerą ir prancūzų filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, dalinasi savo kūryba su jaunąja šokėjų karta. Apie naujus atradimus ir kūrybinį smalsumą kalbame su menininke Kauno mieste, Judesio Laboratorijoje, kur Ema pristato šiuolaikinio šokio seminarų ciklą.
Glasses’n beard photography nuotrauka
Ema, su kokiais iššūkiais susiduri šiandien, kaip nepriklausomas kūrėjas?
Kadangi dabar esu laisvai samdoma šokėja, mano ateitis yra mano atsakomybė ir tai reikalauja daugiau mano pačios iniciatyvų. Dažnai pasireiškia mano maksimalizmas. Jis verčia mane judėti į priekį, tačiau kartu turi neigiamos įtakos, kai aplanko mintys, kad esu nieko verta. Stengiuosi neužstrigti ir judėti į priekį. Aš esu aš, esu sau kritiška ir keliu aukštus standartus.
Ar per pastarąjį laikotarpį turėjai minčių išbandyti save užsienio šalių šokio lauke?
Man patinka dirbti Lietuvoje, tačiau visada norėjau įgauti kūrybinės patirties užsienyje. Dalyvavau įvairiose atrankose, bet nebuvau atrinkta į norimus projektus. Anksčiau dėl to labai pergyvenau. Dabar suprantu, kad man pačiai reikėjo šio gyvenimo laikotarpio. Šiandien esu patenkinta savo situacija ir priimu ją kaip duotybę. Džiaugiuosi, kad man po truputį atsiveria naujos galimybės.
Ar tai įtakojo Tavo sprendimą pasirinkti su šokiu nesusijusias mokslo studijas?
Po mokyklos baigimo kelis metus nestudijavau, man labai trūko protinio darbo. Nesakau, kad šokėjo ir choreografo darbas nėra protinis, tačiau supratau, kad noriu plėsti žinias skirtingose sferose. Džiaugiuosi, kad šiandien galiu sau leisti augti, atrasdama naujas veiklas, kryptis.
Negali žinoti kada ir kaip viskas pasikeis. Aš visuomet save identifikavau kaip šokėją ir buvau tikra, kad tai vienintelė ir svarbiausia mano veikla, paskirtis. Tačiau per atrankas užsienyje, kai vėl ir vėl girdėjau neigiamus atsakymus, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Atsirado minčių, kad nesu pakankamai gera šokėja. Atrodė, kad praradau savo identitetą, tačiau išgyvenau šį laikotarpį ir suvokiau, kad nesu tik šokėja ir galiu rinktis kitas veiklas, siekti naujų tikslų.
Lauros Vansevičienės nuotrauka
Šiandien Judesio laboratorijoje Kaune vedi įvado į šiuolaikinį šokį pamokas. Gali trumpai papasakoti kokia patirtimi nori pasidalinti su atėjusiais mokiniais?
Man labai malonu dirbti Judesio laboratorijoje. Tai yra erdvė, į kurią ateina motyvuoti žmonės, suinteresuosi tyrinėti judesį. Iš pradžių galvojau, kad turėsiu dėstyti labiau technikos pamokas. Prasidėjus pamokoms teko sulėtinti mokymo procesą, tačiau tai suteikė galimybę kartu su mokiniais skirti daugiau laiko pačiam judesiui. Tai nėra pamokos, kur tau tereikia atkartoti šokio kombinacijas. Šokio grožis atsiskleidžia, kai žmogus gali atrasti būdą judėti kitaip, keisti požiūrį į savo kūno ir choreografijos suvokimą. Todėl pamokų metu mes daugiau tyrinėjame kaip atlikti judesį ir tuomet jį pritaikome pačiame šokyje. Mane tai labai motyvuoja, matyti kaip žmones įgauna naujų žinių ir patirčių. Tuo išsiskiria Judesio laboratorija nuo kitų studijų, kur žmonės ateina, šoka valandą ir išeina. Mes niekada nepabaigiame užsiėmimo laiku, tęsiame judesio tyrinėjimą po pamokos.
Ar norėtum ateityje daugiau įsitraukti į šokio pedagogiką?
Šiandien apie tai negalvoju, nes kol kas pati noriu daugiau sužinoti, išbandyti. Nors man malonu dalintis žiniomis, kurias įgijau, ar idėjomis, kurias sugalvojau.
Šiandien tau norisi daugiau kurti ar šokti?
Aš vis dar noriu šokti, nors man labai įdomu kurti choreografijas. Kartais man yra sudėtinga sudėlioti kūrybines mintis. Turiu savitą šokėjos braižą, todėl būna sunku į šokį pažiūrėti iš choreografinės pusės. Galimai, jeigu būtų galimybė prisijungti prie kokios šokių trupės, aš sutikčiau.
Rugpjūčio mėnesį kartu su kolega Blake Seidel šiuolaikinio šokio festivalyje Battery Dance Festival Niujorko mieste pristatėte savo darbą – šokio spektaklį X ir ateities X? Kaip gimė šis kūrinys, koks buvo kūrybinis procesas?
Viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo. Praeitais metais dalyvavau Lietuvos šokio informacijos centro organizuojamoje Vasaros šokių mokykloje Vilniuje. Prie manęs priėjo Giedrė Kalinauskienė ir pasiūlė pristatyti savo kūrybą šokio tyrinėjimo platformoje Bitės. Norėjau su kažkuo bendradarbiauti, tad pasiūliau kartu dirbti kitam Kauno šokio teatro Aura šokėjui Blake Seidel, su kuriuo šokome šio teatro spektaklyje Padaryk iš manęs jungiklį. Mums puikiai sekėsi bendradarbiauti.
Sutapo mūsų idėjos, mintys, turėjome daug panašių patirčių ir pats procesas, kūrybine prasme, buvo labai lengvas. Aš esu labiau jausmingas žmogus, Blake kartais padėdavo tiksliai ištransliuoti mano emocijas per judesį, choreografines idėjas. Spektaklio kūrybinis procesas vykdavo vėlai vakare ar savaitgaliais. Nors fiziškai labai pavargdavome, tačiau iš repeticijų abu išeidavome pakylėti.
Julianos Crawford nuotrauka
Kaip spektaklį priėmė Niujorko publika? Kuo skyrėsi reakcijos Lietuvoje ir Amerikoje?
Reakcijos buvo skirtingos. Lietuvoje žiūrėdami šiuolaikini šokį mes esame linkę spektakliuose ieškoti reikšmių, idėjų, publika priima kūrinį labiau iš filosofinės pusės. JAV žiūrovai susitapatina su kūriniu per patiriamas emocijas. Galima to priežastis, kad šiuolaikinis šokis JAV labiau linkęs iššaukti įspūdį, sukelti jausmus. Pavyzdžiui, Niujorke po spektaklio prie mūsų priėję žmonės dalinosi savo įspūdžiais ir išgyvenimais. Viena mergina sakė, kad seniai taip neverkė, kaip po mūsų spektaklio.
Kokios mintys aplankė po šių gastrolių? Kokia kryptimi nori judėti toliau?
Dabar yra daug minčių, tik reikia laiko joms išgryninti. Norėtume tęsti darbą su duetu X ir ateities X, turiu naujų idėjų su Judesio laboratorija, kaip mokinius labiau įtraukti į choreografijos kūrimo procesą. Viskas labai priklauso nuo aplinkybių.
Šiuo metu atrandu šokį iš naujo, naujai suvokiu jo prasmę ir reikšmę man. Trokštu kuo daugiau bendradarbiauti, kad galėčiau kuo daugiau atrasti.