Grėtė Šmitaitė: „Dirbu su verksmu norėdama atrasti artumą“

Tęsdami pokalbių su užsienyje kuriančiais lietuvių šokėjais ciklą „7+“, pristatome kūrėją Grėtę Šmitaitę. Menininkė juokauja, kad Berlyne gyvena tik jos daiktai, o ji dirba skirtingose šalyse, kur yra įdomu kurti. Rugpjūčio-spalio mėnesiais Kauno mieste Grėtė kartu su tarptautine komanda kuria ir pristato naują darbą, skirtą IV Kauno tvirtovės fortui „Shy Palms“. Kalbamės kartu apie studijų ir Berlyno įtaką kūrėjai, siekį tyrinėti žmogų ir atrasti artumą skirtingose gyvenimo situacijose.

– Kas tau buvo svarbu, kai rinkaisi studijų programą? Ar mąstei apie šokio studijas Lietuvoje?

Negalvojau apie šalį. Norėjau kurti naudodama šokį, judesį, emociją, kalbą, vizualumą, muziką. Nevisai žinojau, kas yra įmanoma, kiek nujaučiau ir stipriai norėjau. Europoje radau dvi sudominusias mokyklas, kurios siūlė šokio ir choreografijos bakalaurą: Hochschulübergreifendes Zentrum Tanz Berlin ir School for New Dance Development Amsterdam. Ruošiausi HZT stojamiesiems. Jei neįstočiau, planavau studijuoti antropologiją arba kinematografiją, dokumentinio kino kryptį.

– Papasakok prašau plačiau apie savo universitetą ir studijų laikotarpį.

Hochschulübergreifendes Zentrum Tanz Berlin įsteigtas 2006 m. kaip eksperimentinis projektas. 2005 m. Berlyne susitelkė scenoje aktyviai kuriantys šokio menininkai. Jie pradėjo diskutuoti, kad Berlyne nėra šokio bei choreografijos studijų, kurios rengtų menininkus toliau vystysiančius šiuolaikinį šokį. Mokykla buvo atidaryta Uferstudiose – tai buvęs Volkswagen fabrikas, dabar tai pagrindinė Berlyno šokio produkcijos vieta bei viena pagrindinių šokio rodymo vietų Berlyne.

Be šešiolikos šokio studijų/scenų, čia yra didžiulė virtuvė, kiemas, sodas the impossible forest (autorius: Jared Gradinger), daug Berlyno šokio organizacijų biurų. Kol studijavau, ši mokykla vis dar buvo nuolat kintanti, priklausanti nuo kiekvienais metais čia susirenkančių žmonių. Mokymosi procese buvo labai daug gyvo santykio, pokalbių tarp dėstytojų ir studentų, septyniasdešimt procentų dėstytojų buvo kviestiniai, jie kito kas dvi-šešias savaites, studentai galėjo siūlyti kviestinius dėstytojus, rinktis savo darbams mentorius – menininkus iš viso pasaulio, kurie sektų jų meninį darbą, dirbtų kartu. HZT aplinkoje buvo labai daug pagarbos, studijuojančiajam buvo sudarytos visos sąlygos kurti, bedradarbiauti. Studentams buvo suteikiama studijų, techninės įrangos prieiga, galimybė rodyti savo darbus, būti aktyvių diskusijų aplinkoje.

„the impossible forest“ (autorius – Jared Gradinger)

– Kas vyksta, kai baigi studijas Berlyne ir ateini į šokio sektorių, meno rinką?

Tikrai nevisi baigę meno studijas Berlyne eina į meno rinką. Berlyne daug kuriančių žmonių, kurie nepriklauso rinkai. Taip pat daug gyvenančių tarp Berlyno ir dar kito Europos miesto. Norintiems gauti finansavimą Berlyne nėra lengva: Vokietija susideda iš šešiolikos žemių, finansavimas šalyje skirstomas tolygiai kiekvienai jų, Berlynas – viena iš žemių, o kūrėjų tankis joje nepalyginamas, tad egzistuoja nemaža konkurencija.

– Kaip tavo požiūrį į šokį formavo Berlynas ir jo aplinka? Ką galėtum papasakoti apie Vokietijos šokio tendencijas?

Berlyne susipažinau ir susidomėjau kūriniais, kurie ateina iš menininko domėjimosi konkrečiu klausimu. Kūriniai dažnai „nepoliruoti“, nesiekiama išbaigtumo. Yra miesto šokio mados, tačiau tikrai rasime ir menininkų, kurie daro taip, kaip jiems atrodo. Ilgainiui mados kinta, dažnai naujos mados ateina iš to, kas iki tol atrodė rizikinga ar kvaila. Negaliu apibrėžti Vokietijos šokio tendencijų. Dirbau tik Berlyne, nesu dirbusi su nei vienu vokiečių tautybės choreografu – šokio scena tarptautinė.

– Kas tau yra įdomu, svarbu šokyje?

Man svarbi kūrinio dinamika. Jaučiu didelę muzikos įtaką šokiui (grojusi esu ilgiau nei šokusi). Man įdomu dirbti interpretuojant erdvę, domina darbas su dabartimi, žaismingas santykis su žiūrovu, su pačia pasirodymo situacija, jos kvestionavimas. Man įdomus šokis kaip tai, kas sklinda tarp žmonių, sukuria pokytį. Šokyje dirbu su emocija.


„Limitation Piece 2“ kurtas Suddenly kolektyvui, choreografės: Grėtė Šmitaitė, Hanna Kritten Tangsoo

– 2017 m. Studijų metu pradėjai tyrinėti ir vystyti savo darbo „What Do I Cry For?“ idėją. 2018 m. Jis laimėjo jaunųjų choreografų Premiere programą, 2019 m. buvo ko-prodiusuotalas STL teatro Taline, rodytas Estijoje, LUNAPARK Exchange Atėnuose. Ji taip pat galėjo stebėti Lietuvos auditorija. Papasakok prašau, kaip tau sekėsi tyrinėti šį žmogaus ypatumą – verksmą?

Universitete paprašė sukurti 30-ties minučių pasirodymą, kuriame turėjau atskleisti savo kūrybinio darbo metodologiją, jos vystymą. Nusprendžiau, kad noriu tyrinėti žmogaus poreikį verkti, ieškoti santykio tarp verksmo ir kūno pojūčių, tarp verkiančio atlikėjo scenoje ir žiūrovo. „Mečiau kūną“ į būsenas, kuriose būtina verkti, išsiverkti. Dirbau su fizinėmis bei minties užduotimis, muzika, kuri provokavo emocines ir fizines verksmo reakcijas.

Amsterdame rodytam baigiamajam studijų darbe, jo pabaigoje toliau verkdama aiškinau savo darbo metodus, išsakydama juos kaip tostus ir užgerdama juos degtine. Šiame pristatyme buvo nemaža ironijos sau bei pasirodymo žanrui, ironijos, susipynusios su nuoširdžiu domėjimusi kūnu, kuriam sunku, kuriam norisi ir reikia verkti. Tuo metu skaičiau lietuvių liaudies užkeikimus, klausiausi raudų . Man buvo įdomu, kaip paskutiniais metais Lietuvoje, rytų Europoje keitėsi žmonių požiūris į mirtį, į atsisveikinimą su tuo, kas yra brangu. Tuo metu mane stipriai paveikė Kvederavičiaus mintys jo disertacijoje Knots of absence, Svetlanos Alexievich knyga The last of the Soviets.

Darbą tęsti norėjau Lietuvoje. Galvojau apie savo šalies istoriją, mąsčiau, kaip žmonės, esantys aplink mane dalijasi skausmu, džiaugsmu, meile. Kokie yra naudojami ir nenaudojami ritualai, būdai būti su savimi ir kitais, kas man iš to brangu. Gavau Kultūros tarybos individualią stipendiją, darbas buvo atrinktas Premiere jaunųjų choreografų konkurso Estijoje, vėliau atrinktas STL teatro ko-produkcijai bei parodytas Tartu, Viljandi, Taline. Šio darbo variantai rodyti Atėnuose, Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune.

„What do I cry for?“ repeticijos. Solo darbas: Grėtė Šmitaitė. Nuotrauka: Alissa Šnaider

– Kaip kito tavo santykis su kūriniu „What Do I Cry For?“ ir pačiu verksmo reiškiniu?

Mano darbo mentorius Estijoje, choreografas Karl Saks atsiuntė man pasižiūrėti darbą, kuris buvo sukurtas Estijos ekonominės krizės laikotarpiu. Jame moteris verkė nesustodama: bibliotekoje, prie vyro kojų, prie fabriko tvoros. Darbas man nepatiko. Pareiškiau, kad ši idėja yra labai dramatiška ir nieko nepasiūlo žmogui. Mentorius pažymėjo, kad tai, ką planuoju daryti, taip pat yra labai dramatiška. Negalėjau to paneigti, todėl pradėjau daug mąstyti, ką noriu pasakyti žiūrovui šia savo idėja.

Vėliau pamačiau režisieriaus Andriaus Blaževičiaus darbą „Šventasis“. Filmas mane paveikė jautriai atskleistais žmonių santykiais. Bandžiau paaiškinti savo mentoriui, dar labiau sau, kad dirbu su verksmu norėdama atrasti artumą, paprastų dalykų svarbą, kurią jaučiu gimtajame regione, sunkiose situacijose, paprastai gyvenančių žmonių gyvenime. Daug galvojau apie gyvenimą, kurį mačiau gyvendama Lietuvoje ir kurio ilgėjausi studijuodama Vakarų Europoje. Galvojau apie regioninę specifiką. Tuo pačiu jaučiau tam tikrą dalykų susimaišymą, neaiškumą, absurdą, atpažįstamą postsovietinėse šalyse.

Tęsdama darbą su verksmu, ieškojau, kaip verkiančio kūno uždarumas pasirodymo situacijoje gali ne tik įgalinti atlikėją, bet ir atverti jo trapumą, jautrumą. Pasirodymo situacijoje norėjau sukurti artumą, nestabilumą, tam tikrą priklausomybę tarp atlikėjo bei žiūrovo. Siekiau leisti žiūrovui išgyventi verkiančio atlikėjo kūno atveriamą jėgą ir emociją, besipinančią su darbo struktūra, darbo užduotimis, esama erdve. Nestabilumas, jėga, dinamika – viskas vienu metu.

– Spalio 11-13 dienomis Kauno tvirtovės IV forte kartu su choreografe Sunayana Shetty ir muziku Vincenz Kokot pristatote naują darbą „Shy Palms“. Šis darbas taip pat tyrinėja bendražmogišką šilumos ir artumo poreikį. Drįstu teigti, kad tavo tyrinėjimų kelionė pasirinkta tema tęsiasi toliau?

Dar dirbdama Taline su verkimu, gavau pakvietimą sukurti spektaklį festivaliui „Baterija“, III-iajame Kauno forte. Pamačiau šią šaltą erdvę ir pamaniau, kad čia galėčiau pabandyti dirbti su šiluma ir artumu tarp žmonių – šaltą, klaidžią erdvę už mane jau sukūrė (juokiasi). „Baterijos“ festivalyje 2018 m. buvo pirmas bandymas, kurio dabar imamės su nauju užsidegimu.

Dirbame kartu su choreografe, atlikėja Sunayaną Shetty (IND/DE). Abi jau kuris laikas domimės emocija šokyje. Šiuo darbu norime šokiu rasti šilumą ir artumą, kuri sklinda, plečiasi forto erdvėje. Dirbame su atlikėjais, kurie yra gležni, kuriems reikia vienas kito, kurie savo buvimu, kuriamu šokiu (Sunayana Shetty ir aš), garsu (Vincenz Kokot (DE) lieja šilumą link kito, taip šildydami šaltą, baugią forto erdvę. Pasitelkiame šviesą (Linas Kutavičius), kuri veda žiūrovą, bei netikėtai erdvėje atsirandančius objektus, kurie pakeičia erdvę. Būdami šaltoje, emociškai įkrautoje erdvėje klausomės erdvės kvėpavimo ir lengvumo.

IV fortas, „Shy palms“ repeticijos. Nuotrauka: Vincenz Kokot

Šio darbo dramaturgija kyla iš paties forto – pasirodymas susideda iš dešimties scenų, kiekviena jų vyksta kitoje forto erdvėje: viduje bei supančiose pievose. Kiekviena scena yra padaryta pusiau iš meninių intencijų ir idėjų, pusiau iš čia jau esamos erdvės – jos šviesotamsos, drėgmės, aido, grindų šalčio, sienų storio, pievų augalų.

– Ar jauti skirtumus, kai savo darbą pristatai užsienyje ir Lietuvoje? Kaip reaguoja žiūrovai? Kaip tu jautiesi?

Man visada yra įdomu pristatyti savo kūrybą Lietuvoje. Jaudinuosi, Lietuvoje daug mano pačios įsišaknijimo.

Jeigu darbas yra gerai apgalvotas, jis veikia kiekvienoje šalyje. Tačiau kartu man yra įdomu pasirodymą sieti su konkrečia vieta, ieškoti būdų, kuriais darbas galėtų būti „skaitomas“ skirtingose vietose, suvokti vietų ir žmonių skirtumus.

Daugiau informacijos apie projektą „Shy Palms“.

Registracija į „Shy Palms“ pasirodymus vyksta iki spalio 4 d.:

Daugiau aktualijų