Silvija Čižaitė-Rudokienė: „Mažuose miestuose žiūrovas nėra toks kantrus – jei jam kažkas tikrai nepatinka, jis atsistoja ir išeina“

Teatrologė ir šiuolaikinio šokio kritikė Silvija Čižaitė-Rudokienė leido gyvenimą tarp didmiesčių – užaugo Vilniuje, dešimtmetį gyveno Kaune. Kultūra pulsuojančiuose didžiuosiuose miestuose sukosi ir jos darbai. Tačiau bėga antri metai, kaip Silvija gyvena Raseiniuose, į kuriuos ji su visa šeima persikėlė vedina noro pailsėti nuo didžiulio gyvenimo ritmo reikalaujančio darbo kultūros lauke. Su Silvija kalbamės apie tai, ką atneša tokie pokyčiai ir kaip šiuolaikiniam šokiui sekasi Lietuvos periferijoje.


Silvija kartu su choreografe Pia Holden

Kas paskatino įsimylėti šokį?

Manau, žmonės, o juos pirmiausia sutikau per Lietuvos šokio informacijos centro projektą „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“, vykusį greta „Naujojo Baltijos šokio“ programos. Tais metais naujosios kritikos mėgintojus kuravo Ingrida Gerbutavičiūtė ir Andrius Katinas. Drauge su jais atradau šokį, apie kurį tuo metu žinojau tikrai mažai. Studijavau menotyrą, vėliau teatrologiją ir scenos menų vadybą, tačiau studijų metu paskaitų apie šokį praktiškai nebuvo, išskyrus dėstomą istorinę dalį. Kartais pagalvoju, jog tai kiek paradoksali situacija – Kaunas yra pirmojo profesionalaus šiuolaikinio šokio teatro židinys, tačiau šokio kritikos jame itin trūksta.

Naujai atrasti šiuolaikinio šokio klodai man buvo lyg skersvėjis, kuris išvėdino galvą ir galų gale įtraukė. Vėliau sekė projektas „Kritikai vs. Choreografai“, teko išbandyti šokio dramaturgo vaidmenį. Tuo metu atrodė svarbiausia nerti, o plaukti jau kaip nors išmoksiu. Tad kelias šiuolaikinio šokio link buvo kiek intuityvus, vietomis savamoksliškas. Apie teatrą pradėjau rašyti vis mažiau, dažniau įklimpdavome į diskusijas su tuo metu mano šokio tekstus redaguojančia Ingrida ir dabar esu ten, kur esu. Tai nėra kažkokia ypatinga vieta, tiesiog žinau, kad šokio mano širdyje ir galvoje dabar truputį daugiau nei teatro.

Tavo istorija labai įdomi – dirbai Kauno ir Vilniaus kultūros sferoje, rašei kritinius tekstus, tačiau nusprendei iškeisti didmiestį į Raseinius ir darbą šio miesto rajono savivaldybėje. Sakyk, kaip turėtų atrodyti kultūros darbuotojo kasdienybė, kad nuo jos nesinorėtų pabėgti?

Tai yra probleminis ir kompleksinis klausimas. Vienas iš jų yra galų gale kylanti diskusija apie kritikų darbo apmokėjimą. Kuomet išgirstu, kad kolegos yra gavę 16 eurų už savo darbą, tai vienaip ar kitaip pakerta kojas. Kartu kyla kiti klausimai, pradedame kalbėti apie tai, kad kultūroje apskritai reikia pačios darbo kultūros, pagarbos darbui, o tai reiškia ir konkurencinį atlyginimą.

Aš išvažiavau iš miesto dėl absoliučiai banalios nūdienos mainstryminės nuovargio problemos. Nuovargis kultūros lauke dažniausiai atsiranda dėl to, kad norėdamas jame dirbti, privalai ieškoti papildomų finansinių šaltinių. Dvasinis alkis ar užsidegimas, vadinkime tai kokiais skambiais epitetais, yra tai, kas skatina tave dirbti, tačiau šalia to visada yra paprasti, pragmatiški dalykai kaip šeima, komunaliniai mokesčiai, paskolos ir t.t. Žinoma, tai – dalykai, apie kuriuos ilgą laiką kultūros pasaulyje, rodos, buvo net nepadoru kalbėti, tarsi kultūroje dirbantys žmonės gyvi iš dangaus krintančia mana ar savo idėjomis. Nuolatinis savojo kultūrinio kapitalo ir kasdienių poreikių derinimo maratonas galų gale atvedė iki laikotarpio, kai paėmiau ir gal kiek impozantiškai trenkiau kumščiu – dabar išvažiuosiu ir ramiai dirbsiu periferijoje, savivaldybės administracijoje ir žiūrėsiu kaip kultūra bujoja tose vietovėse. Atėjo metas.

Beje, visai neseniai skaičiau straipsnį apie JAV produktus, kurie kūrė didelę ekonominę vertę. Kultūra pralenkė viską, net žemdirbystę. Ir čia kalbu ne vien apie papildomą pridėtinę, tačiau finansinę naudą. Dera suvokti, jei norime kalbėti apie didesnę kultūros pridėtinę vertę ir norą dirbti šioje srityje, kultūros darbuotojai neturėtų galvoti ką daryti gavus 16 eurų atlygį (žinoma, šiek tiek hiperbolizuoju).

Kaip nutiko, kad išvykai būtent į Raseinius ir į darbą savivaldybėje?

Esu tipiškas priežodžio „nespjauk į šulinį“ įrodymas. Būdama vos besiplunksnuojanti jauna teatrologė, sakiau, kad į savivaldybę manęs niekas varu nenuvarys. Tačiau ėmė ir nutiko taip, kad po įvairių kultūros animacijos projektų, galų gale – pamatymo kaip Gildas Aleksa tuo metu kūrė savo maištingą teatrą ne kur kitur, bet kultūros centre, nusprendžiau, kad aš irgi galiu! (juokiasi)

O ar galiu? Nežinau, Gildui iš kultūros centro teko išeiti… Nors, jo kūrybiniai veiklai nepatrukdė, o apie mane dar anksti kalbėti.

Grįžkime prie šokio. Prisidėjai prie Raseinių šiuolaikinės muzikos festivalio, kuriame šiais metais dalį programos sudarė šiuolaikinis šokis. Kaip raseiniškiai priėmė šiuolaikinį šokį?

Mano prisidėjimas tėra simboliškais. Jei mano kompetencijos gali būti naudingos, stengiuosi dalyvauti. Svarbiausia, kad šiais metais prie festivalio drauge su programos kuratoriumi Mindaugu Bačkumi prisidėjo Agnija Šeiko. Jų įdirbis buvo didžiulis. Agnija atvežė šokio spektaklį „Metų laikai“ ir ėmėsi darbo su vietos bendruomenės choru „Šatrija“. Rezultatas – šokio teatro ir choro pasirodymas/performansas. Žmonės priima šiuolaikinį šokį visai kitaip, jei turi galimybę patys prie jo prisiliesti, išbandyti. Tai suteikia daugiau intuityvaus pajautimo, supratimo. Šiuo atveju profesionalios šiuolaikinio šokio kultūros atnešimas arčiau mėgėjų meno veiklos buvo labai įdomus ir sėkmingas.

Kalbant apie kultūrines veiklas periferijoje, verta nepamiršti, kad jei didžiųjų festivalių metu atsiliepimus dažniausiai rašo menotyrininkai, mažose miestuose pagrindinis kritikas yra žiūrovas. Profesionalų straipsnių spaudoje nėra, žinios keliauja iš lūpų į lūpas, žmonės net nebijo paskambinti, pasakyti kas patiko, o kas ne. Periferijoje viskas yra arti vienas kito ir turi mokytis reaguoti į šį santykį.

Kaip būnant Raseiniuose tau sekasi pajusti būtent šokio paklausą? 

Man rodos, mažuose miestuose žiūrovas nėra toks kantrus – jei jam kažkas tikrai nepatinka, jis atsistoja ir išeina. Gal dėl to festivalio metu rodant šokio spektaklį „Somaholidays“, jo choreografė Vilma Pitrinaitė nerimavo dėl žiūrovų reakcijos, manė, kad bent dalis žiūrovų tikrai paliks savo vietas. Tačiau neišėjo nei vienas. O darbas labai netradicinis, ypač ten, kur šiuolaikinis šokis apskirtai nėra dažnas reiškinys. Be abejo, šiuolaikinio šokio pasiūla ir paklausa bent jau Raseinių rajone nėra aukšta, tačiau visada yra galimybė jai atsirasti. Tikiu, kad su laiku tokios prielaidos atsiras ir išsivystys. Šokis yra universali kalba, kurią lengva pamilti, kai bent truputį jos pajauti.


Kūrėjos Vilmos Pitrinaitės šokio spektaklis „Somaholidays“ Raseinių šiuolaikinės muzikos festivalio programoje

Atrodo, šiandien visi turime galimybę gauti tą pačią informaciją internetu, tačiau šiuolaikinio šokio ir apskritai šiuolaikinės kultūros poreikis skirtinguose miestuose skiriasi. Kaip ją pritraukti į periferiją?

Man tai yra absoliutus paradoksas ir atsakymo į šį klausimą neturiu. Galbūt trūksta kompleksinio požiūrio ir buvimo būtent konkrečioje vietoje. Neužtenka atvežti ir parodyti spektaklį vieną ar kelis kartus. Reikia būti toje vietoje ir kurti. Dabar kartais sakoma, kad festivalių yra per daug ir visi miestai turi po festivalį. Matyt šiam momentui tai yra vienintelė forma, kaip mažesniuose miestuose surinkti profesionalaus scenos ar bet kokio kito meno sanplaiką į vieną vietą, paskatinti atvažiuoti žmones iš apylinkių. Kito būdo nėra, nes nėra teatrų, nėra šokio trupių. Dažnai yra labai aukšto lygio renovuota infrastruktūra, tačiau vien sienų neužtenka. Dėl informacijos prieinamumo – internetą turime visi, tačiau mažuose miestuose labai svarbią vietą užima vietinė spauda, kurioje šiam momentui vietos kultūrai ir jos procesų analizei nėra, turime tik renginių anonsus.

Kitas svarbus faktorius – miesto strategija. Jei norime, kad miestas augtų, pritrauktų investicijas, jame įsikurtų tarptautinės kompanijos, turime pasirūpinti kultūriniu miesto žemėlapiu. Europos kultūros sostinės atvejis Kaune turbūt po truputį tai įrodo, kaip ir festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, kažkada sveikintas prezidentės dėl svarbos miestui ir šaliai, o ne vien kaip šokio renginys.

Tau teko pabūti visose trijose pusėse – kritiko, renginio organizatoriaus ir valstybinių įstaigų, skiriančių finansavimą, pusėje. Šios trys šalys dažnai sudaro užburtą ratą – kritikas nepatenkintas renginiu, organizatorius – kritiko, kuris nežino už kadro likusių subtilybių, nuomone ar fondais, nesuteikusiais pakankamai lėšų projektui. Ar pasikeitė tavo bendras situacijos suvokimas, išbandžius save kiekvienoje srityje?

Turėjau galimybę išbandyti procesus skirtingose srityse ir tai yra labiau žmogiška patirtis. Niekada nebuvau labai arši kritikė – esu už konstruktyvią kritiką, kuri turi kažkur vesti. Kai atsisėdu rašyti recenzijos, pirmiausiai galvoju apie pamatytą kūrybinį produktą, tikrai ne apie priežastis, dėl kurių jis galėjo nepavykti.

Kokie tavo ateities planai?

Ketinu grįžti į profesionalų kultūros lauką visu pajėgumu ir artimiausiu metu skirti daug dėmesio šiuolaikinio šokio teorijai. Bei, žinoma, turiu minčių šį bei tą nuveikti Raseinių kultūros padangėje.

Daugiau aktualijų