Kam šokio spektakliui reikalingas dramaturgas?

Visi supranta, ką dramaturgai veikia dramos teatruose. Tačiau dramaturgo pavardę vis dažniau randame nurodytą ir prie šokio spektaklių kūrėjų – netgi tais atvejais, kai pačiame spektaklyje neištariama nė žodžio.

LNOBT premjerai rengiamos šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ dramaturgė, šokio kritikė bei prodiuserė Ingrida Gerbutavičiūtė nebe pirmą kartą imasi šios paslaptingos užduoties. Anksčiau kaip dramaturgė bendradarbiavusi su lietuvių choreografais Agnija Šeiko, Birute Banevičiūte, Rūta Butkus ir Andriumi Katinu, šįkart ji tapo garsaus Izraelio choreografo Itziko Galili, su kuriuo dar 2008 m. susipažino viename Suomijos šokio festivalyje, naujo kūrinio bendraautore, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Taigi – kokios užduotys dramaturgui tenka šiuolaikinio šokio spektaklyje?

Pradėkime nuo to, kad klasikinio baleto žiūrovai nuo seno buvo įpratę programėlėse rasti spektaklyje vaizduojamus įvykius atpasakojančius libretus. Šiuolaikinio šokio spektakliuose prieiga prie dramaturgijos jau kitokia: žiūrovui pateikiamas tekstas paprastai nebūna primityvi scenoje vaizduojamų įvykių seka. Mano tekstą, kurį rasite šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ programėlėje, irgi pavadinčiau šiuolaikinės eksperimentinės dramaturgijos bandymu.

Šiandien priimta, kad šokio spektaklio dramaturgas tampa dešiniąja choreografo ranka, atidžiai sekančia visą kūrybinį procesą ir analizuojančia jame gimstančias reikšmes. Jis rūpinasi, kad šokio spektaklyje fizine raiška užkoduota žinutė kuo tiksliau pasiektų žiūrovą, o pačiam choreografui nurodo jo kuriamo šokio daugiaprasmiškumą. Arba pirmasis jam praneša, kad pageidaujama perteikti žinutė čia neveikia… Tad šokio spektaklyje dramaturgas gali būti neparašęs nė vienos eilutės, tačiau jis yra lygiavertis kūrybinės komandos bendradarbis, stebintis, ar tvirtai sukaltas spektaklio „stuburas“.

Vadinasi, repeticijose jam visąlaik privalu būti šalia choreografo?

Būni šalia tiek, kiek tai reikalinga. Dramaturgo darbas – likti nematomu, bet būti šalia ir nuolat analizuoti. Tarkim, mano nuolatinis susirašinėjimas su I. Galili apie būsimą jo spektaklį prasidėjo gerokai anksčiau nei realios repeticijos – dar praėjusių metų lapkritį. Buvo ir keli susitikimai, kuriuose aptarinėjome ryškėjančią spektaklio viziją. O realiose repeticijose „gyvenu“ nuo rugsėjo pradžios.

Ir Lietuvoje vis daugiau choreografų norėtų pasikviesti savo komandon dramaturgą, tačiau mažesniuose pastatymuose to tiesiog neleidžia finansinės galimybės. Kai tenka rinktis, ką pirmiausiai kviesti, dramaturgas lieka pačioje sąrašo apačioje po spektakliui būtinų šokėjų, šviesų dailininko, scenografo… Arba jo funkcijas perima draugiškai sutinkantys padėti choreografo kolegos ir bendraminčiai. Tačiau tik profesionalus dramaturgas jausis vienodai atsakingas už spektaklio sėkmę arba nesėkmę.

Kas dažniau tampa šokio dramaturgais – žmonės su literatūriniu ar choreografiniu pasirengimu?

Realybė tokia, kad šokio dramaturgijos studijų nerasite nei Europos, nei JAV aukštosiose mokyklose, tačiau pačių šokio dramaturgų kažkaip atsiranda. Vieni iš jų būna baigę literatūros, kalbotyros ar net filosofijos studijas, kiti – šokio teorijos arba teatrologijos. Idealu būtų profesionaliai išmanyti ir vieną, ir kitą sritį.

Ar dažnai pasitaiko šokio spektaklių, kurie gimsta iš eilėraščių, kaip „Amžinybė ir viena diena“?

Šiuolaikinio šokio pasaulyje tai nėra išskirtinis atvejis. Choreografai domisi labai įvairiais dalykais, poezija taip pat. Ir eilėraščiai gali tapti ir tampa jų spektaklių atspirties tašku. Tik galbūt tai dažniau nutinka mažuose kameriniuose kūriniuose, o ne vokalistų, šokėjų ir orkestro bendrų pajėgų reikalaujančiuose pastatymuose, kaip „Amžinybė ir viena diena“.

Ar choreografas, kurdamas spektaklį, tvirtai laikosi savo poezijos diktuojamų vaizdų?

Taip, I. Galili spektaklio ir poezijos ryšys yra stiprus ir tikslingas. Tam tikri judesiai scenoje netgi tiesiogiai išreiškia konkretų žodį, tad atidžiai stebint beveik būtų įmanoma fizinį tekstą išversti į verbalinį.

Spektakliui „Amžinybė ir viena diena“ jūsų parašytas tekstas yra bandymas įvesti skaitytoją į spektaklio emocinį lauką, neatskleidžiant pernelyg daug ir visgi suteikiant tam tikrus prasminius orientyrus…

Šis tekstas, viena vertus, atliepia I. Galili eilėraščius ir jo norimas sukurti emocijas, kita vertus – jo užduotis buvo subtiliai, neįvardijant konkretybių užvesti skaitytoją ant norimo kelio. Buvo dalykų, apie kuriuos užsiminti choreografas jokiu būdu nesutiko, todėl rėmiausi visiems suprantamomis patirtimis apie meilę, šeimą, tėvus, draugus, artimuosius… Netgi teksto pasakotoju dažnai tampa ne vienas, o iškart keli personažai: girdime daugialypius balsus.

Ar jūsų sukurtas tekstas turėjo įtakos paties choreografo darbui, ar jis tėra skirtas žiūrovams?

Tiesą sakant, repeticijų salėje vyrauja I. Galili poezija ir vizija: juk spektaklyje girdime operos solistų gyvai dainuojamus eilėraščius. Jų santykis su pateikiama šokio kalba – ypatingai jaudinantis. O mano tekstas tėra dar vienas balsas, suteikiantis choreografui galimybę pamatyti savo poeziją iš šono. Man pačiai, dažniau turinčiai reikalų su analitiniais tekstais, buvo labai įdomu prisiliesti prie kitokios, beletristinės rašymo stilistikos.

Daugiau aktualijų