Only Human, bet labiau vanduo

Kauno šokio teatro „AURA“ premjera OH-2


Lauros Vansevičienės nuotraukos

Pradžioje buvo… sprogimas! Atrodo, kalbėti apie pasaulio susikūrimą iš mokslinės perspektyvos nebūtų pats taikliausias pasirinkimas, ypač, kai toks pašnekesys pradedamas šokio kontekste. Pati meno šaka lyg ir reikalauja filosofinės ar mažų mažiausiai žmogų bei jo mąstymo, emocijų jautimo procesus nagrinėjančios prieigos. Kažko, kas būtų pakankamai abstraktu ir paliktų erdvės skleistis interpretacijai. O pastarosios nedera uždaryti skaičių valdomuose rėmuose. Kita vertus, šiuolaikiniai scenos menai vis atsigręžia į tiksliuosius mokslus. Dėl to, kad tai dar mažai išnagrinėta tema, dėl to, kad labai puikus pagrindas estetiniam apipavidalinimui. Patraukliam, šlovinančiam šiuolaikybę, kompiuterizuotą realybę, laboratorijas, minimalizmą – sterilumą! Įvilkti kūno tekstus į griežtą formą – judesio, spalvų, medžiagų ir jų faktūrų. Lyg kategorija tikslieji kūrėjams šnabždėtų, jog kalbama tik preciziškomis linijomis, išgrynintomis spalvomis, elektronine muzika, mokslinės fantastikos filmų įkvėptais kostiumais. Šaltai, redukavus jausmą, palikus tik bendrą, nuasmenintą atmosferą.

Po sprogimo prireikė nemažai laiko, kol susiformavo gyvybė. O šiai egzistuoti reikia vandens. H2O jei vartotume vadovėliuose pateikiamą formulę arba OH2, jei braižytume jungtis, atomus sujungiančias į molekulę. Variacijų galima sugalvoti ir daugiau. Iš hidroksido druskos atskilęs radikalas, sproginėjantis nuo sąlyčio su vandeniu… Pagrindas tas pats, bet reakcijos jau kitos. Asociacijas nulemia asmeniniai kontekstai. Ir viskas čia išprovokuota šokio.

Naujausia Kauno šokio teatro „Aura“ premjera „OH-2“ nėra apie mokslą pačia tiesiausia prasme – anotacijose teigiama, kad šiame darbe nagrinėjamas žmogus ir jo būtis, keliami klausimai apie tai, ką reiškia būti žmogumi, koks kodifikuotas yra mūsų suvokimas. Amžinosios temos, bet su moksliniu prieskoniu (kodifikuotas! lyg kokia kompiuterinė programa). Ir „OH-2” šifruotė –  tai only human, part 2. Ne chemija, ne formulės. Turbūt net nebūta pretenzijų į šitą mokslo sritį. Bet spektaklio estetika ir pavadinimas lyg tarp kitko užvedė ant tokio galimo kelio. Taip jau būna.

„OH-2” atveju įprasta juoda scenos dėžutė konvertuojama į akinančiai baltą – kone drobę, kurioje valandą bus rašomi kūnų tekstai ir braižomos projekcijų bei šviesų linijos. Sterilu, išgryninta. Spalvinė paletė ryški, sudaryta iš kontrastuojančių atspalvių. Pustoniams čia vietos nėra. Elektroninės Nicolle Caroll muzikos bei Yoann Trellu vaizdo projekcijų susidūrimas tik pabrėžia kuriamos atmosferos šaltumą. Bekūnė, bekraujė jungčių bei kodų matrica, į kurią patalpinami gyvi kūnai. Norėtųsi sakyti įkaitę, išjudinantys atmosferą. Tačiau pasirinkta judesių kalba ir balti atlikėjų kostiumai, primenantys tuos, kuriais saugomasi nuo radiacijos poveikio, neduoda erdvės skleistis gyvybei. Gyvas žmogus – tik dar vienas estetinės mozaikos elementas. Atomas, judantis pagal apskaičiuotą trajektoriją.

Choreografė Christine Bonansea išbando kone visus galimus kintamuosius, bandydama rasti sprendinį klausimui „ką reiškia būti žmogumi?“. Iš tarptautinės šokėjų komandos – Arno Verbruggeno (Belgija), Julijos Mintautės (Lietuva), Lauros Cornejo (Brazilija), Lin van Kaam (Norvegija), Marine Fernandez (Prancūzija), Matthew Livingstono (JAV), Natsuho Matsumoto (Japonija) – atliekamų judesių surašytas sceninis tekstas, atrodo, kupinas potencialo, tačiau galiausiai kažkas ne taip, kažkas iki galo neišsisprendžia. Kiekvienas gauna savo solo partiją, kurios metu gali pademonstruoti meistriškumą (o šiuo suabejoti net nekyla noras), taip pat gausu partnerystės. Lyg ir galima apčiuopti pasakojimo apie vienatvę gijas, bet jos tuoj pat nutrūksta, užsimezgus naujoms – buvimo bendrijoje, gijoms. Kurios irgi nutrūksta. Ir taip po keletą kartų, vis iš naujo, vis su naujais bandymais, apie tą patį, bet kitaip, nors iš esmės net nelabai ir kitaip.

Atsakymas, atrodo, yra. Bet jis nepanašus į galutinį sprendinį, veikiau – į tarpinį rezultatą, kurį reikia statyti į dar kitą lygtį. Kurios nesiimama spręsti. Patys judesiai daugiausia tokie, kokius diktuoja pasirinkta estetika – tikslūs, apskaičiuoti, griežti, kartais net mechanizuoti. Nebėra iš ko spręsti žmogiškumo lygties. Nes žmogiškumas čia pats redukuotas. Tai turbūt ir bus viena iš galimybių, kodėl choreografė savo lygčiai sprendinio neranda. Todėl net nenoromis pirmiausia norisi galvoti apie pačią spektaklio vaizdinę pusę. Taip būna, kai forma neatitinka turinio. Abu atskirai gali būti įspūdingi, tačiau bandyk nebandęs sujungti kartu – reakcija neįvyksta.

O grįžtant prie sprogimo… gyvybė neužsimezgė. Bet vandens yra. Tai gal jau greitai.

Daugiau aktualijų