Ateities skaitymo iš delno šaknys gludi senovės Indijoje. Skaitoma būdavo iš abiejų rankų. Kairė ranka parodo galimybes, o dešinė – tai, kas jau buvo nuveikta su turėtomis galimybėmis. Šokio spektaklis „Shy palms“, kurtas ir pristatytas primirštame, net ne visiems taksi vairuotojams žinomame IV Kauno forte, yra bendras jaunų choreografių Sunayanos Shetty (Indija) ir Grėtės Šmitaitės (Lietuva) darbas. Abi jos – HZT Berlyno menų universiteto alumnės. Kūrinio premjera vyko 2019 m. spalio 11 d., ją sekė pasirodymai spalio 12-13 d. Darbas kaskart rodytas nedidelei žiūrovų grupei, 7-10 žmonių. Prieš saulėlydį, iki sutemstant.
Skrendu į Kauną tam, kad parašyčiau apie šį kūrinį. Norėdama pažinti pasirodymui parinktą vietą, į fortą atvykstu prieš prasidedant pasirodymui. Man atvykus, vis dar šviečia saulė. Apleisti IV forto kambariai ir koridoriai užpildyti šalčiu ir tamsa, jie yra tapę namais šikšnosparniams bei gynybos ir įbauginimo istorijoms. Sukurti karybai ir gynybai, fortai naudoti kalinimui, tardymams ir naikinimui I-ojo pasaulinio karo metu. Žalios žolės pieva, supanti šį didžiulį, asimetrišką, trikampio formos pastatą, yra lyg žaidimų aikštė po atviru dangumi, kuris bus skirtingas trijų pasirodymų metu. Pasirodymas, kurio dalis vyksta lauke, gerai apgalvotas: liūčiai užplūdus, jis vyksta pagal planą B. Man vaikštant po fortą pakyla vėjas, atslenka debesys, kraštovaizdis pasikeičia, atskleidžia kitą savo pusę. Jaučiu, kaip mano smalsumas virsta atsargumu. Atsisakau minties apeiti fortą, grįžtu ten, kur prasidės pasirodymas.
Žengiant į nematomą fortų labirintą, mintyse iškyla diskusija su Kaune mane apgyvendinusiu žmogumi. Diskusijos priežastimi buvo istorija apie tris ilgai išlaikytus vyno butelius. Ardydami seną pastatą darbininkai netikėtai įgriuvo į pamirštą vyno rūsį, suniokodami beveik visą jame buvusi turtą. [Tai buvo vyndario Karazijos namas, stovėjęs Andrioniškio miestelyje]. Nesudužę liko tik penki buteliai. Darbininkai paragavo vieną jų ir suvokė radę lobį. Jie pakvietė kunigą paragauti antrojo butelio. Kunigas įsakė likusius tris butelius saugoti kaip paveldą. Sėdėdami valgomajame prie stalo šnekėjomės: jei vynas buvo toks skanus, kodėl darbininkai neišgėrė jo viso? Ar verta laikyti vyną nepaliestą, kai jo vertė atsiveria būtent per skonį?
Iš minčių mane pažadina prasidėjęs pasirodymas – maloniai paaiškinima, kad spektaklio eigą turėsime sekti pagal keliaujančią žvakę, kuri ilsėsis ant mus lydinčio žmogaus (paprastai vieno iš trijų atlikėjų) delno ir nukreips nuo vienos scenos į kitą. Pradžios ritualas – Grėtė Šmitaitė ir Sunayana Shetty kartu sudaužo po kokoso riešutą, palikdamos mus su pirmąja scena.
Daina sklinda iš aukščiausio erdvės taško: beveik siekdamas lubas, palipęs ant kopėčių, stovi atlikėjas Vincenz Kokot. Žodžiai aprašo grupę žmonių, dainoje įvardijamų „mes“, kurie eina per skirtingus kraštovaizdžius ir atsiduria skirtingose situacijose. Tuo pat metu kvadratinės medžiaginės vėliavėlės skrodžia erdvę horizontalia linija. Įplaukdamos per vieną lango ertmę ir lėtai išplaukdamos per kitą, jos virpa erdvėje kaip daina. Dainos turinys man tampa poetiniu pasirodymo žemėlapiu. Įsivaizduoju, kad tai mes – žmonės dainoje, pro kurių akis slenka besikeičiantys kraštovaizdžiai.
Mus veda koridoriumi pro šešis pereinamus kambarius. Kiekviename jų išvystyta vis kita pasirodymo dalis, visos jos tiria artumo santykį – tarp atlikėjų, žiūrovų bei supančios aplinkos. Artumo tyrimas atskleidžiamas ne tik judesio choreografija, bet ir nuolat kintančia žiūrovo pozicija. Nors žiūrovai aktyviai seka besikeičiančias scenas eidami iš patalpos į patalpą, jie ilgai išlieka stebėtojo pozicijoje. Jiems siunčiamos įvairios žinutės, tačiau aiškios ribos, apibrėžia žiūrovų buvimą juos supančioje erdvėje.
Pirmoje patalpoje trys atlikėjai Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty ir Vincenz Kokot, išsirikioja į vieną liniją. Žiūrovų akims atsiveria ant sienos esamas pusnuogės pritūpusios, galvą abejomis rankomis besidengiančios moters graffiti piešinys. Šilta indiškos dainos melodija užtvindo erdvę. Jos garsas pereina į ukulelės stygas ir skrenda tolyn, pasiekdamas tolesnius kambarius, kuriuos mes dar tik atrasime.
Tolstantis garsas užleidžia erdvę atlikėjoms, kurios ritmiškai judėdamos artėja prie mūsų ir drąsina pajusti jų sakomo teksto absurdiškumą. Vos tik priartėjusios prie mūsų, jos dingsta ir patiki mus Kokot, kuris žiūrovus veda į sekantį kambarį.
Kiti du kambariai įgyja gyvybės koncentruoto atlikėjų judesio, kuris palaipsniui perauga į sprogstantį intensyvumą. Priešingai, ketvirtas ir penktas kambariai išvengia fizinio kūnų judėjimo. Mes praeiname pro ketvirtąjį kambarį, kurio tamsoje supasi nuo lubų kabančios šviesos. Penktame kambaryje kasetinio įrašytuvo mygtukas su lapeliu „press play“ mus kviečia įsijungti į pasirodymo veiksmą. Vienas žiūrovų spusteli jį, erdvę užlieja atlikėjo įrašytas balsas – monologas, paremtas Woody Allen filmo „Love and Death“ tekstu. Teksto turinys nuolat sukasi, vis grįždamas į pradžią. Panašiai ir „Shy Palms“ scenų eiliškumas veda mus atgal į vietas, kuriose jau esame buvę, tam, kad jas išgyventume iš skirtingų perspektyvų ir laiko tėkmės. Tokia dramaturginė strategija leidžia mums pamatyti šio kūrinio praeities ir dabarties trajektorijas, tuo pat metu justi istorinio pastato, kuriame esame, atmosferą. Mano dėmesys susitelkia į tai, kaip istorijoje kartojasi įvykiai. Per trumpą laiką kūrėjai įtraukia mane į dabarties veiksmą, tačiau kartu stebiu ką tik praėjusią pasirodymo praeitį.
Epizodiškos, suplanuotos, surežisuotos scenų struktūros yra nevienintelis „Shy palms“ kinematografiškumo elementas. Prie vizualiosios erdvės estetikos, kuri neišvengiamai mums primena hipnotizuojančius Andrėjaus Tarkovskio filmus, priskirtinos paskutinės pasirodymo scenos, kurios vyksta atvirose forto erdvėse. Čia, pievose po atviru dangumi, mūsų laukia mediniai suolai. Sėdint ant jų, erdvės drėgmė virsta peregimu ekranu. Įdomu stebėti, kaip šokio menas galėjo priartėti prie kinematografinio naratyvo. Panašiai kaip kameros pritraukimas ir atitolinimas, Šmitaitės ir Shetty choreografija sukuria gylį ir žaidžia keisdama artimą bei tolimą planą. Šiuo būdu aš žvelgiu į „Shy palms“ kaip į dviejų pasaulių ir dviejų laikysenų susiliejimą. Susilieja du šilti atlikėjų kūnai su šaltu vizualumu, aktyvumas su pasyvumu, vidus su išore, tyla su garsu ir praeitis su niekad nesibaigiančia dabartimi. Atsiranda jungtis ne tik tarp meno sričių, bet taip pat tarp meno ir istorijos.
Šis fortas, kaip ir kiti pamiršti miestą supę įtvirtinimai, gimė per I-ąjį pasaulinį karą. Pastatas laiko savyje miesto istorijos dalį, galbūt ne pačią maloniausią.
Baigiantis mano viešnagei Kaune mintyse vis dar sukosi istorija apie tris išsaugotus vyno butelius. Dabar buvo aišku: jų vertė peraugo jų skonį, tapdama žinios, kurią jie neša, istorija. Įvietintas šokio pasirodymas, vykstantis už įprastinės teatro erdvės, kelia sunkumų tiek menininkams, tiek žiūrovams. Tačiau juos labiau nei verta išgyventi dėl atsiveriančios galimybės pajusti istorijos vingius.
Skaitydami istoriją dešiniame delne, suprantame, kuo ji skiriasi nuo galimybių, kurias turime kairiame delne. Toks išmanymas gali skverbtis į mūsų šiandieninį santykį su gyvenimu, meile, bendryste, karu, diplomatija ir taika. Norint nuspėti kieno nors ateitį, reikia žinoti jo praeitį.
Shy Palms
Įvietintas šokio pasirodymas 7 žiūrovams IV Kauno forte
Idėja, atlikimas: Grėtė Šmitaitė, Sunayana Shetty
Muzika, atlikimas: Vincenz Kokot
Šviesa: Linas Kutavičius
Konsultavimas: Dovilė Gasiūnaitė
Scenografija: Jurgis Šmitas
Grafinis dizainas: Monika Šiliūnaitė
Komunikacija: Vaida Stepanovaitė
Trukmė: 70 min
Nuotraukos iš įvietinto šokio pasirodymo 7 žiūrovams IV Kauno forte ‘Shy palms’.
Nuotraukų autorius: Gvidas Kovėra
Ištraukos iš pasirodymo: