Duetas „B ir B“: menininkai turi pradėti reikšti savo nuomonę

Du balti perukai bent truputį kultūra besidomintiems žmonėms jau senokai reiškia viena – drąsųjį duetą „B ir B“. Šokėjų ir choreografių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės sukurtiems personažams scenos neužtenka. Žodžių į vatą nevyniojančios asmenybės sau svarbias idėjas garsiai skleidžia socialinėje erdvėje, įvairiose visuomeninėse akcijose ir net protestuose. Anot kūrėjų, būtent to labiausiai ir trūksta šiandieniniame meno lauke – garsiau kalbančių menininkų, kurie mintis reikštų, ne tik savo kūriniais. Su merginomis kalbamės apie išskirtinę „B ir B“ veiklos formą ir žvelgiame į dueto ateitį.

 
Vismantės Ruzgaitės NONA nuotr.

Sekant jus socialiniuose tinkluose matosi, kad veikiat išties daug. Kuo šiuo metu gyvenate?

Agnietė Lisičkinaitė: Nors „B ir B“ nėra projektas, kuriam atiduodame visą savo laiką, pastaruoju metu veikiame tikrai daug.  Šį sezoną pradėjome nuo rezidencijos Airijoje, „Echo Echo“ šokio teatre.

Greta Grinevičiūtė: „B ir B“ šiuo metu išgyvena tam tikrą atgimimą. Jaučiu, kad su Agniete užčiuopėm kryptį, kuria visada norėjome eiti. Tai – darbas su visuomene, socialinėmis temomis.

– O kaip nusprendėte sukti būtent šiuo keliu? Iš tikrųjų, atrodo, „B ir B“ net nereikia sukurti spektaklio, kad jos būtų  žinomos kultūrinėje erdvėje. Jūsų pasirinktas šokio-stand up’o žanras yra gana unikalus Lietuvoje ir leidžia būti nuolat matomoms.

G. G.: Mes sąmoningai tokio formato niekada nesirinkome. Jis tiesiog mus ištiko. „B ir B“ atsirado iš vidinio mūsų noro išreikšti, kaip jaučiamės. O pradėjus tai daryti supratome, kad mūsų lauke toks žanras labai reikalingas. Nedaug menininkų eina link atviro socialinio bendravimo, tiesioginio dialogo, kaip mūsų. Taip supratome, kad „B ir B“ bus ne tik apie šokio ir judesio kalbą, bet ir apie kalbą bendrąją prasme.


Vismantės Ruzgaitės NONA nuotr.

A.L.: Kartais mes ir pačios pamirštame, kad stiprioji „B ir B“ pusė yra socialinė veikla, ima lysti choreografinės ambicijos. Tačiau, kaip minėjo Greta, „B ir B“ šiandien jaučia atgimimą, mums vis aiškiau, kaip turėtume grįžti į socialinę veiklą, į ja koncentruoti savo kūrybą.

– Kaip „B ir B“ vedėte šių metų Naujojo Baltijos šokio metu vykusią pirmąją Baltijos šokio platformą. Girdėjau, puikiai pasisekė ir gavote kvietimą vesti festivalį kitoje šalyje?

A.L.: Istorija smagi tuo, kad Baltijos platformos metu mes net nepristatinėjome savęs, buvome tik jos vedėjos. Tačiau tai tapo pačiu geriausiu savęs pristatymu – vienas iš ten dalyvavusių prodiuserių mus pakvietė į minėtą rezidenciją , kitas – į festivalį Vokietijoje, kur „B ir B“ butų viso festivalio atmosferos kūrėjos – vestų diskusijas, didžėjautų.


Glasses’n Beard Photography nuotr. Akimirka iš Baltijos šokio platformos.

– Ar jaučiate, kad toks savęs pristatymo būdas yra palankus formatas, atveriantis daugiau galimybių?

G.G.: Mūsų personažai yra labai drąsūs, net įžūlūs. Tai leidžia gauti tai, ko šiaip turbūt nepavyktų. Visiems kaip pavyzdį pasakojame istoriją, kaip mes patekome ant žurnalo „Laima“ (dabartinis žurnalas „Laimė“ – aut. past.) viršelio. Mes tiesiog pasikvietėme jo redaktorę ant scenos spektaklio metu ir privertėm prižadėti, kad būsime ant viršelio. Aišku,  tai darė „B ir B“ personažai, viskas vyko juoko forma ir visai nesurežisuotai, improvizacijos metu. Žurnalo redaktorė pasižadėjo, o mes atsiradome ant viršelio.


„Laima“ 2018 Nr. 4 / Gedmanto Kropio nuotr.

A.L.: Palankus yra ne tik formatas, bet ir patys mūsų personažai. Kai aš esu Agnietė ir festivalio metu sutinku vieno svarbiausių šokio festivalių vadovą, man kyla labai natūralus, žmogiškas suvokimas, kokio rango tai žmogus. O B nelabai tų rangų žino ir pati tokio neturi.

G.G.: „B ir B“ nepriklauso jokiai hierarchijai. Todėl man ir patinka būti šiuo personažu. Kažkas mane bandė įspėti, kad minėtas festivalis Vokietijoje yra labai rimtas ir kad vertėtų pradėti galvoti, kaip jame galime juokauti. Tačiau „B ir B“ nesvarbu ar jos kalba su Amerikos prezidentu ar su praeiviu gatvėje. Tame ir yra „B ir B“ esmė. Jei tik jos pradės iš anksto galvoti, ką sakyti, o ko ne, tai jau nebus „B ir B“.

– Ką manote apie šiandienos realybę, kad tylus menininkas su stipriu vadybininku priešakyje jau yra tam tikrai atgyvena ir vis daugėja nuomonių, kad kiekvienas turi stovėti už save, menininkams net rengiami savęs pristatymo seminarai? O gal turėtų būti kitaip?

G.G.: Taip, tai yra šių dienų realybė. Lengviau komunikabiliems žmonėms, jiems tai labai paranki galimybė save parduoti. Bet yra ir tų, kurie dėl šios sistemos gali stipriai nukentėti, nes savęs pristatymo, pardavimo įgūdžiu neturi. Nuoširdžiai nemanau, kad visi kūrėjai turi tai mokėti ir man iš dalies gaila, kad link to eina didžioji dalis kultūros bendruomenės. Menas tampa kapitalu, kurį turi parduoti ir jei neparduosi, liksi neišgirstas. Nuostabu, jei kūrėjas turi vadybininką, kuris viską už jį padaro, bet labai ne daug kas gali sau tai leisti.

A.L.: Antrinu Gretai – gaila, kad tai virsta norma. Puiku, kad yra dalis menininkų, kurie moka save pristatyti ir parduoti patys. Tačiau visgi produktas turi išlikti svarbiausias ir būtent kūrinys turėtų būti vertinamas, o ne kažkieno gebėjimas jį parduoti. Mokykis nesimokęs prisistatymo subtilybių, bet turi nepamiršti, kad svarbiausia sukurti kokybišką darbą.


Glasses’n Beard Photography nuotr. Akimirka iš Baltijos šokio platformos.

G. G.: Dar pridėsiu, kad tokiu atveju išsigelbėjimas yra skėtinės organizacijos, puikiai veikiančios Skandinavijoje. Jos buria bendruomenę ir dalinai prisiima atsakomybę už menininkus, kuriančius po jų stogu. Tokios organizacijos padeda ir prisistatyti, ir parduoti tavo produktą. Lietuvoje tai galėtų būti „Menų spaustuvė“, kurios rezidentės esame. Manau, kad suinteresuoti tokiu bendradarbiavimu turėtų būti ne tik patys menininkai, bet ir skėtinės organizacijos, nes būtent menininkai formuoja jų veidą. Dėl visų „B ir B“ nutinkančių projektų esame dėkingos ir Lietuvos šokio laukui – Lietuvos šokio informacijos centrui, Šiuolaikinio šokio asociacijai, nes jie mums ne tik padeda augti, bet suteikia mums platformą, kurioje gali gyventi „B ir B“.

– Dar sugrįžkime prie kitos „B ir B“ veiklos, apie kurią šiek tiek jau užsiminėte. Atrodo, įvykus socialiai svarbiam ar jautriam įvykiui, „B ir B“ niekada netyli. Kaip personažai dalyvaujate socialinėse akcijose, net protestuose. Kodėl? Ar „B ir B“ žinutė skamba garsiau, nei Greta ir Agnietė?

G.G.: B ir B“ į situacijas gali pažiūrėti tiesiog lengviau. Jei Greta ir Agnietė leistųsi į diskusijas, intelektualius pokalbius, tai „B ir B“ gali tiesiog išreikšti savo poziciją. Man atrodo, kad menininkams, ypač Lietuvoje, labai svarbu pradėti reikšti savo poziciją visais klausimais.

A.L.: Nenoriu generalizuoti, bet mes tikrai esame apolitiški. Stipriai apolitiški. Imkime klimato kaitos temos pavyzdį. Čia žmonėms įtaką daryti galinčios įžymybės ar televizija to nesiima. Belieka įsitraukti kultūros ir meno laukui. „B ir B“ nepradės politizuoti, tačiau visada bus laidininku, kuris transliuoja svarbias idėjas.


Lauros Vansevičienės nuotr. Akimirka ir spektaklio „B&B dialogas“

G. G.: Štai, ką tik įvyko situacija dėl nepilnamečių apsaugos įstatymo. Paskaičius komentarus socialiniuose tinkluose atrodo, kad yra tik viena pusė, nėra loginės atsvaros, nes niekas viešai nereiškia kitokios savo nuomonės. Būtent čia labai reikalingas menininkų balsas, kaip žmonių, galinčių daryti tam tikrą įtaką. Apie lygias teises ir ekologiją reikia kalbėti tiek daug, kad tai taptų nekvestionuojama. Gali pasirodyti, kad jau per daug kalbų ir viskas savaime aišku, tačiau įvykiai liudija, kad kalbėjimo šiomis temomis dar labai trūksta. Noriu paraginti ir kitus, ir mus pačias dažniau išsakyti savo nuomonę.

Dar šį mėnesį jūsų laukia spektaklio „Banana Dream“ gastrolės po Lietuvą. Kaip provokuojančias „B ir B“ pasitinka mažesnių miestų žiūrovai?

A.L.: Sekasi labai įvairiai. Praėjusiais metais Palanga mus priėmė puikiai, prieš du metus lankytas Rokiškis – nekaip. Pradžioje spektaklio išėjusi šeima šūktelėjo, kad turėtume savo pasirodymą žymėti S raide. Tačiau taip jau yra su mažesniais miesteliais – niekada nežinosi kas ateis, kiek ateis. Dėl to šįkart važiuojame tik į vieną mažą miestą – Baisogalą. O kiti turo spektakliai bus rodomi Vilniuje ir Kaune.


Vismantės Ruzgaitės NONA nuotr.

Labai įdomu, kas laukia „B ir B“ artimiausioje ateityje?

G.G.: Turime labai daug planų. Kadangi daug kalbėjome ir galvojome apie ekologiją, imamės veiksmo. Sausio pabaigoje „Menų spaustuvėje“ „B ir B“ rengs labdaringus pusryčius-blusturgį, kurio metu kviesime bendruomenę tarpusavyje prekiauti savo turimais, bet nebereikalingais drabužiais, o visus gautus pinigus skirsime iniciatyvai „Paskutinis skambutis žemei“. Tai yra Dainos Pupkevičiūtės ir jos kolegės vykdomas projektas, kurio esmė – versti tekstus apie aplinkosaugą ir ekologiją į lietuvių kalbą, nes informacijos lietuvių kalba šiomis temomis itin trūksta. Tai – labai svarbus darbas, jos tuo užsiima visiškai neatlygintinai, tad siekiame joms padėti.

A.L.: Kitą pusmetį taip pat turėsime bendrą tyrimo formato projektą su choreografėmis iš Geteburgo, o rezultatus pristatysime kitų metų „Kedja“ tinklo renginyje. Aišku, laukiame Kultūros tarybos finansavimo konkurso rezultatų savo pateiktiems projektams. Vienas jų vadinasi „Einu pirkti pieno“. Jo tikslas yra decentralizuoti meną ir jį išvežti į skirtingus Lietuvos regionus, pasakojant istorijas kartu su vietiniais gyventojais.

Vasarą su keletu kitų šokėjų reziduosime Italijoje, taip pat kartu su „Artopia“ vykdome projektą mokykloms. Savo pačių baigtose mokyklose vesime seminarus paaugliams apie performatyvumą, nebijojimą būti savimi ir savo vidinio personažo atradimą.

G.G.: Labai tikėkimės, kad ateis tokia diena, kai „B ir B“ tiesiog nebereikės. Visi dalykai žmonėms bus savaime suprantami, o „B ir B“ ištrauktume tik per savo 80-metį (juokiasi).

B&B gastrolių datos Lietuvoje:

lapkričio 29 d. – Baisogala, lapkričio 30 d. – Kaunas, gruodžio 1 d. – Vilnius.

Visa informacija www.dance.lt kalendoriuje

Daugiau aktualijų